Svetimas tango, tada dar visiems svetimas

Rašytojo, kino scenaristo ir aktoriaus Efraimo Sevelos (Efimas Evelivečius Drabkinas, 1928-2010) apysaka „Parduok tavo motiną“ buvo publikuota 2000 m. Sankt Peterburgo leidykloje „Kristall“.  Jos motyvais 2016 m. pasirodė Lietuvoje nufilmuota Pavelo Čiuchrajaus melodrama „Svetimas“ , 2017 m. pervadinta į „Šaltasis tango“.

Žiemos pabaigoje apysakos fragmentas buvo pasiūlytas vienam kultūriniam leidiniui. Kol kultūringas leidinys vis dar kultūringai mąsto, ar ištrauka verta lietuviško skaitytojo dėmesio, o siūlytojas – atsakymo, ar tokia ištrauka gali būti įdomi lietuviškam skaitytojui, ji, ta ištrauka, neliesta lituanisto, nežino ką daryti.

Kaip ir Kaunas iš E. Sevelos apysakos: mieste, kur vyksta nemenka dalis apysakos istorijos, nefilmuota. Miestas, išprievartautas, prievartaujamas vėl ir vėl vystytojų-šlavėjų, nepraėjo grožio konkurso, nes pasak filmo kūrėjų, juostoje viskas turėjo vykti tik „pačiose gražiausiose Lietuvos vietose, kurios iki dabar išsaugoję praėjusių erų ženklus – Vilnius, Klaipėda ir vienkiemių muziejuje Rumšiškėse“. Kaip ir Kaunas, kur Žaliakalnyje gyveno Vytautas Žalakevičius (1930-1996), pagal E. Sevelos scenarijų 1957 m. sukūręs savo pirmąjį pilno metro filmą „Kol nevėlu“ (1957)…

Žemiau – tas fragmentas.


Liko vienintelis: grįžti į miestą.  Kaunas didelis miestas, Lietuvos sostinė.  Ten daug gatvių ir skersgatvių, kuriuose galima pasimesti kaip adatai šieno kupetoje, ir niekas tavęs neaptiks.  Galų gale, Kaune, Žaliakalnyje, už žydros tvoros, tarp krūmų alyvų ir medžių ievos cinkuotu stogu dviaukštis namelis su mūriniu kaminu, ant galiuko kurio stovi suodina geležinė, juodo burlaivio formos vėjarodė.  Šitą vėjarodę parsivežė mano tėvas iš Klaipėdos, iš Baltijos pajūrio, į kur taikos metu mes važinėjom maudytis jūroje, ir aš aiškiai atsimenu, kaip darbininkai užsiropštė ant stogo ir pastatė ją ant kamino.

-Laimei, šeimininke, – pasakė jie, kada tėvas su jais dosniai atsiskaitė ir net išnešė po taurelę degtinės.

Iš kur jiems buvo žinoti, kad greitai baigsis taikos metas, ir mus išvarys iš namų, užrakins gete, o paskui mane ir Liją paims iš motinos ir išveš nežinia kur, o aš pakeliui iššoksiu iš mašinos ir sėdėsiu krūmuose, nežinodamas, kur pasiduoti.

Mūsų namas Žaliakalnyje liko man vienintelis orientyras mieste.  Nežinojau, ar stovi jis tuščias, ar užimtas naujų gyventojų, sveikas ar sudegęs – kol mes buvome gete, mieste buvo daug gaisrų.  Žinojau, kad man daugiau nebuvo kur eiti.

Kad galima būtų patekti į Žaliakalnį, reikėjo pirmiausiai ateiti iki miesto.  O kelią į ten kirto Nemuno upė su dideliu geležinkelio tiltu.  Pereiti tiltą nepastebėtam buvo neįmanoma: jį saugojo iš abiejų pusių vokiečių kareiviai.   Už upės prasidėjo žemoji miesto dalis – Kauno centras su žmonių pilnomis gatvėmis, kur mano pasirodymas būtų atkreipęs dėmesį.  Kaune neliko nei vieno žydo laisvėje, o mano veidas nepaliko jokių abejonių dėl mano kilmės. Pirmas gi lietuvis-policininkas pagaus mane ir perduos į Vilijampolę, i getą.

Kelias buvo beveik tuščias.  Kartais prazujs sunkvežimis, o dažniau pratursens risčia valstiečio arkliukas su vežimu ir girtais, dainais traukiančiais keliauninkais.  Netoliese buvo turgus, bet pakeliui į miestą aš apėjau šitą miestelį, nors turgaus šurmulys aiškiai pasiekė mano ausis.  Turgus man pakišo laimingą mintį: kaip man paaiškinti savo kelionę pėsčiomis į Kauną.  Aš pasiklydau, atseit, turguje, tėvai pametė mane minioje, ir dabar vienas grįžinėjau namo.  Toks paaiškinimas atrodė įtikinamas.  Jei ne…. jei ne mano žydiškas veidas.

Iki pat miesto prieigų manęs niekas nesustabdė.  Valstiečiai pravažiuodavo vežimuose, nelabai domėdamiesi, koks berniukas eina šalikele.  Pėsčiųjų iš vis nepasitaikydavo.  Jei neskaičiuoti nedidelės vokiečių kareivių kolonos, be šautuvų ir šalmų žygiuojančių iš miesto.  Juos aš praleidau, nuėjęs nuo kelio ir slėpdamasis gulint aukštoje žolėje.  Aš ėjau į miestą nuo kalnų, ir visas Kaunas atsivėrė prieš mane žemumoje.  Blykčiojo upės veidrodis – upe buksyrai trosais tempė baržas, ir toliau slinko didelis rąstų plaustas.  Ant rąsto buvo medinis namelius su kaminu, ir iš kamino plona srovele kilo dūmas.

Du tiltai kabėjo virš Nemuno.  Tas, link kurio aš ėjau, ir kitas, geležinkelio, tuo metu tuščias.  O mano tiltas buvo užkimštas vežimais ir automobiliais, ir nuo aukštumos jie atrodė žaisliniai.  Kaip ir pats tiltas.  Ir visa miesto panorama.  Su plonais fabrikų kaminais Šančiuose ir tiesia strėle centrinio prospekto – Laisvės alėjos.  Šitą prospektą man irgi reikės perkirsti.

Toliau, dar už kelių gatvių, miestas nutrūko, atsiremdamas į smėlėtus Žaliakalnio šlaitus.  Mažas funikulieriaus vagonėlis ropojo bėgiais, traukiamas į viršų plieniniu trosu, o jį pasitiko žemyn slenkantis vagonėlis-dvynys.  Tai ir buvo kelias link mano namo.  Žaliakalnis garbanojosi sodais, iš už jų dirsčiojo jaukūs privatūs nameliai.  Vienas iš jų anksčiau buvo mūsų.

Prie tilto nusileidau nekliudomas.  Margame ir triukšmingame vežimų ir pėsčiųjų sraute.  Įvažiavimą ant tilto blokavo dryžuotas užkardas.  Kareiviai apžiūrinėjo kiekvieną vežimą, pėsčiuosius praleidinėjo nestabdydami.  Tik iššaukiančius įtarimą reikalavo parodyti dokumentus.  Dėl to prieš tiltą susidarė grūstis.  Arkliai ir žmonės, susigrūdę į krūvą, laukė savo eilės pranerti pro užkardą.  Tai priminė turgų.  Vežimuose maišuose kvykė paršiukai, kudakavo ir sparnais plakė virštos surištomis kojomis, žvengė arkliai.  Kumeliukai ant plonų kojyčių, naudodamiesi stabtelėjimu, lindo po ienomis ir snukiais baksnojo kumelėms į pilvus.  Matant besimaitinančius kumeliukus, aš dar labiau užsimaniau valgyti.

Užkardas su vokiečių kareiviais buvo pirmas barjeras mano kelyje link namo.  Berniuko figūra, vieno, be lydinčių, einančio pėsčiomis per tiltą į miestą, dar su tokiu žydišku veidu, net pačiam bukiausiam kareiviui turėjo sukelti įtarimą.

Be jokios vilties rausiau akimis minią.  Nei vienas veidas, ties kurio sustodavo mano žvilgsnis, nekėlė pasitikėjimo.  Visi man atrodė svetimi ir pikti.

Ir staiga aš pamačiau šalia kelio kunigą.  Juoda dulkėta sutana.  Irgi atėjusio prie tilto pėsčiomis.  Ir, matyt, iš toli.  Kunigas buvo senas, nutukęs ir dėl to pavargęs.  Jis prisėdo ant rąsto krašto, pasidėjo greta skrybėlę, apnuogindamas pliką galvą su prakaito lašeliais ant rausvos odos.  Pasidėjo ant kelių storą, išsipūtusį portfelį, išėmė iš jo į popierių suvyniotą sumuštinį, išvyniojo riebalais permirkusį popierių ir paklojo jį greta ant rąsto.  Po to iš portfelio išėmė kiaušinį, atsargiai jį sumušė į rąsto žievę, nulupo, lukštus tvarkingai surinko į delną ir subėrė atgal į portfelį.  Po to pradėjo valgyti.  Atsikąs kieto kiaušinio, atgnybs sumuštinio ir kramto bedante burna, nuo ko jo veidas raukšlėjosi ir plėtėsi kaip armonikos dumplės.

Aš ir nepastebėjau, kaip atsiradau priešais kunigą ir sustingau, užburtai stebėdamas kiekvieną kunigo kąsnį, kurį jis siuntė į burną, lėtai sukramtydavo, o po to rijo.  Iš šono aš turėjau būti panašus į alkaną šunytį, įsisiurbusį žvilgsniu į valgantį žmogų ir nedrįstantį paprašyti ir sau gabalėlio.  Vienintelis, kas mane skyrė nuo tokio šunyčio, buvo tai, kad aš nevizginau uodegyte.  Nes uodegytės neturėjau.

 

Užtai turėjau tuščią, alkaną skrandį, kuris skausmingai traukėsi ir urzgė, ir man atrodo, kad senas kunigas buvo neprigirdintis ir vargu, ar ką nors girdėjo.  Užtai pamatyti jis mane pamatė.  Ir pirmiausiai mano žydišką snukelį.

Kunigas nustojo kramtyti.  Pirštu pakvietė mane pas save.  Aš prisiartinau.  Jis pakvietė prieiti dar arčiau.  Kol neatsistojau prie ko kelių, aptrauktų juoda sutana.

-Ką tu čia veiki? – paklausė jis, primerkęs į mane raudonokas, ašarotas akis.

-Einu namo, – tyliai atsakiau aš.

-Vienas?

Neužsikirsdamas papasakojau jam sugalvotą, sėdint krūmuose, istoriją apie tai, kaip atvažiavau su tėvais į turgų į miestelį, bet ten mes pasimetėme.  Jie, nesuradę manęs, tikriausiai išvažiavo namo ir dabar tikrai laukia nesulaukia, kada aš gįšiu.  Ir dėl didesnio įtikinamumo pridūriau:

-Mama turbūt verkia.

Niekas nesujudėjo raudoname nuo saulės ir smulkių kraujagyslių po oda kunigo veide.  Ryžos blakstienos pridengė akis, lyg jam būtų gėda žiūrėti į mane ir klausytis tokio melo.

Kunigas nieko nepasakė, o tik paklausė:

-Tu tikriausiai alkanas?

-Taip, – vos nesuinkščiau aš ir paspringau burną pripildžiusia alkana seile.

-Tada sėskis.  Pasistiprink, kuo Dievas atsiuntė.

Jis nuėmė nuo rąsto savo skrybėlę, užsimaukšlinko ant galvos ir akimis parodė, kad atsilaisvino vieta man.  Aš tuoj pat prisėdau ant kreivo rąsto ir pasidėjau rankas ant kelienių.  Delnais į viršų.  Kad paimčiau maistą.

Kunigas vėl įlindo į savo išsipūtusį portfelį ir ištraukė gabalą baltų, suprakaitavusių lašinių.  Kiaulienos lašinių.  Mūsų namuose niekada nevalgė kiaulienos, ir mes abu, ir aš, ir Lija, žinojome, kad jei nors kartą mes paragausime šitos bjaurasties, mus būtinai supykins, o paskui gali būti pačios baisiausios pasekmės.  Nuo mūsų nusisuks mūsų Dievas, ir mes tapsime pačiais nelaimingiausiais Žemėje.

Kunigas atidarė sulankstomą peiliuką ir žibančiais ašmenimis pradėjo atpjauti skilteles lašinių.  Bet jis klausiamai pašnairavo į mane.  Man buvo aišku, kad jeigu atsisakysių jo vaišių, jis iš karto supras, kas aš, ir jei neatiduos policijai, tai bent jau pabandys manęs atsikratyti.  Už žydų slėpimą krikščionims grėsė dideli nemalonumai.  Net iki sušaudymo.  Vokiečiai ir kunigo, jei jis pažeis įsakymą, nepasigailės.  Gete aš girdėjau kalbas suaugusių, kad prie Kauno viešai pakorė šventiką už tai, kad slėpė savo rūsyje žydų šeimą.  Žydus, žinoma, nužudė taip pat.

Nuo manęs nusisuks mūsų Dievas, jeigu aš sutepsiu lūpas mano kiauliena, ir aš tapsiu pačiu nelaimingiausiu žmogumi Žemėje, – svarsčiau aš, nenuleisdamas akių nuo blizgančių peiliuko ašmenų, smingančių į baltus, minkšus lašinius.  O ar aš jau nesu pats nelaimingiausias Žemėje?  Ar mano Dievas užsistojo mane?  Mano sesutę Liją?  Mamą?  Aš sutepsiu lūpas, bet galbūt liksiu gyvas.

Kunigas man ištiesė riekę šviežios ruginės duonos, nuo kurios kvapo man pradėjo svaigti galva.  Ant duonos gulėjo ilgi, balti lašinių gabaliukai.  Aš sugriebiau duoną abiejomis rankomis ir pradėjau kimšti į burną, springdamas seilių srautu.

-Neskubėk, – pasakė kunigas. – Paspringsi.

Nuo lašinių manęs nesupykino.  Aš prarijau viską tokiu greičiu, kad net nepajutau skonio.  Paskui aplaižiau delnus, prie kurių buvo prilipę duonos trupiniai.

Kunigas davė man dar vieną gabalą duonos, bet jau be lašinių, o su nuluptu kiaušiniu.  Kiaušinį prieš duodant man jis pabarstė druską iš popierinio mazgelio.

Kunigas paklausė, kur aš gyvenu, ir kada įvardinau Žaliakalnį, jis palingavo galva:

-Toli eiti.  Pats nenusigausi.

Aš taip ir nesupratau, ką jis turėjo omenyje.  Ar kad man neužteks jėgelių tokiam ilgam keliui, ar mano išvaizdą, kuri galėjo pamaišyti man perkirsti miestą žmonių pilnomis gatvėmis.

-Eime kartu, – pasakė jis atsistodamas. – Mums pakeliui.

Aš negalvodamas, o taip, kad lyg kitaip ir negalėjo būti, ištiesiau jam ranką, ir jis ją paėmė į savo minkšą, drėgną delną.  Kitoje rankoje jis nešėsi portfelį.

Valstiečiai pagarbiai pasitraukė, praleisdami šventiką link tilto.  Aš neatsilikau.  Prie užkardo vokietis net kilstelėjo kunigui ranką prie kepurės ir praleido mus, kuriam laikui sulaikydamas nustebusį žvilgsnį ties manimi.  Toliau stovėjo lietuvis-policininkas. Aš jo bijojau labiausiai ir ėjau, nepakeldamas akių.  Jis net pritūpė, kad galėtų mane geriau apžiūrėti.

-Jis su jumis? – suglumęs jis paklausė.

-Su manimi…  Argi nematai? – supyko kunigas ir, truktelėjęs mane už rankos, praėjo pro susirūpinusį policininką.

Po mūsų kojomis spyruokliavo ir gaudė tiltas.  Toli apačioje sidabru blizgėjo Nemunas, ir tas plaustas, kurį mačiau, ateidamas link upės, vis dar šliaužė ja, ir iš rąstinio namelio ant jo iš kamino vertėsi dūmai į dangų – sielininkai virė pietus.  Vežimuose, kurie važiavo per tiltą, mus aplenkdami, žmonės taip pat kramtė, gėrė iš butelių, garsiai juokėsi.  Aplink buvo gyvenimas!  Ir niekam nerūpėjo, kad šį rytą iš jų miesto išvežė mirti mažus vaikus, ir su jais mano sesutę Liją, kad aš likau vienas vienišas ir kad jei manęs nepagaus policija, aš vis tiek numirsiu iš bado.

Bet mano ranka buvo svetimoje rankoje, ir šitai rankai aš rūpėjau.  Šita ranka mane pamaitino, tiesa sutepusi mano lūpas, ir dabar vedė mane per Nemuną į miestą, kur aš nežinojau, kas manęs laukia.

Mes sėkmingai perėjome tiltą, ėjome gatvėmis, iššaukdami nustebusius žvilgsnius praeivių, matančius tokią neįprastą porą: seną katalikų kunigą, susiraukusiu, susikaupusiu veidu, vedančiu už rankos žydų berniuką.  Bet niekas iš mūsų nesustabdė.  Niekas mūsų nepradėjo sekti.  Mes perkirtome centrinę gatvę – Laisvės alėją, ir čia kunigas prisėdo ant suoliuko pailsėti.

-Nepraalkai? – paklausė jis, šluostydamasis nosime rausvą plikę.

Aš pakračiau galvą, bet pasakiau, kad noriu gerti.

-Pakentėk, – pasakė jis.

Pailsėjęs jis atsistojo nuo suolo, mes nuėjome toliau.  Jis mane atvedė prie kiosko, kur pardavinėjo gazuotą vandenį, ir užsakė dvi stiklines.  Vieną be sirupo sau.  Kitą su rausvu saldžiu sirupu man.  Dujų burbuliukai kutendami trenkė man į nosį, sirupo saldumas pradėjo tekėti liežuviu, ir man pasidarė taip gera, kad akimirkai pamiršau, kur aš ir kas su manimi vyksta.  Man pasirodė, kad mano tėtė ištiesė man šitą stiklinę, o antrą iš pardavėjo ima Lijai.  Jai jis užsakė dvigubą porciją sirupo.  Dėl to, kad ją myli šeimoje, o mane…

Mano svajones nutraukė kunigas, paimdamas iš mano rankos tuščią stiklinę.  Jis sumokėjo, ir mes pajudėjome tolyn.

O toliau buvo funikulierius.  Jis nupirko bilietus, ir mes atsisėdome vagonėlyje ant suoliuko.  O priešais mus atsisėdo vokiečių kareiviai ir įsispoksojo į mane.  Jie žiūrėjo į mus, paskui vienas į kitą, paskui vėl į  mus.  Konduktorius, sena moteris su skarele ir odiniu krepšiu per petį, prieš uždarydamą vagono duris paklausė kunigo:

-Jis su jumis?

-O su kuo gi dar?

Ji nieko nepasakė ir užtrenkė duris.  Vagonėlis truktelėjo, sucypė trosas, ir mus patraukė į viršų stačiu Žaliakalnio šlaitu.

Vokiečių kareiviai žiūrėjo į mus, o aš žiūrėjo virš jų galvų į stiklą, už kurio nuplaukinėjo miestas.  Jau vakarėjo.  Ir Laisvės alėjoje užsidegė žibintai.  Kitos gatvės, neapšviestos, grimzdo į tamsą.

Pačiame viršuje vagonėlis, truktelėjęs, sustojo, durys atsidarė, ir vokiečių kareiviai, ūždami ir gestikuliuodami, praleido kunigą su manimi į priekį.  Paskui ėjo paskui mus, kažką karštai aptarinėdami vokiškai, ir aš sutingau nuo minties, kad jie parodys pirmam patruliui mane.

Ant kampo kareiviai netikėtai pasuko, o mes nuėjome tiesiai.  Man pasirodė, kad kunigas su palengvėjimu atsiduso.  O jau aš vos nepradėjau šokinėti iš džiaugsmo.  Čia kiekvienas namas buvo man pažįstamas.  Kiekvienas medis prie šaligatvio.  Ir štai mūsų namas pasirodė.  Aš atpažįstu jį pagal burlaivio formos vėjarodę ant kamino.  Vėjarodė aiškiai matėsi vakarėjančio dangaus fone.  O name degė šviesa.  Langai buvo šviesūs.  Ten gyvena man nepažįstami žmonės.  Ir kunigas veda mane pas juos.  Džiaugsmas, iš pradžių apėmęs mane, iš karto išsisklaidė.

Už gėlyno krūmuose subarškėjo grandinė, ir pasigirdo džiugus lojimas.  Silva, mūsų Silva buvo gyva ir pirmoji mane pažino.  Ji šoko priekinėmis letenomis ant gėlyno krašto, aš puoliau prie jos, ir kažkas šiltas ir gauruotas polosnulo man per veidą.  Silva lyžtelėjo mane, ir, galutinai mane atpažinusi, sukaukė.  Ji inkštė, urzgė, stovėdama ant užpakalinių kojų, ir priminė šitoje pozoje žmogų, kuris kažko labai labai kažko pasiilgo.  Šituo kažkuo buvau aš.  Vienintelis sutvėrimas, kuris mane toliau mylėjo ir nebijojo parodyti savo jausmų, buvo šuo.  Ji, vargšelė, nežinojo, kad aš žydas ir kad žydus mylėti griežtai, net iki sušaudymo, draudžiama.

Verandoje barštelėjo geležinis užraktas, ir durys atsidarė.  Ant slenksčio stovėjo aukštas, petingas vyriškis, apšviestas iš vidaus, iš koridoriaus, ir dėl jo veidą įžiūrėti buvo sunku, mes su kunigu matėme tiktai jo tamsų siluetą.

Silva atsitraukė nuo manęs ir, skambėdama grandine, pasileido prie šito žmogaus, pašoko ant užpakalinių kojų, priekines padėdama jam ant krūtinės, ir džiugiai suinkštė, žvalgydamasi į mane.  Ji savo šuniška kalba aiškino savo naujam šeimininkui, kad grįžo buvęs šeimininkas, jos mylimas draugužis, kurio ji taip ilgėjosi, ir dabar, atseit, ji be galo džiaugiasi, kad gali mus supažindinti.  Tamsus siluetas tarpduryje, vienok, nesidalino jos džiaugsmu.

-Brone, į vietą! – rūsčiai riktelėjo jis.  Per tą laiką, kol manęs nebuvo namie, mūsų šunį pavadino kitu vardu.

-Jos vardas Silva, – išsprūdo man. – Aš šitą šunį gavau dovanų iš tėvo, kai ji buvo mažulytis šuniukas.

-Štai kaip! – pratęsė siluets ir žengė iš tarpdurio arčiau manęs, kad galėtų apžiūrėti mane geriau. – Reiškia, šuns šeimininkas grįžo.

Kada jis priartėjo prie gėlyno, aš pamačiau, kad jo plaukai šviesūs, beveik ryži ūsai ir tokie patys plaukai.  Jis nebuvo senas.  Panašiai kaip mano tėvai.  Prisidegdamas jis ugnele apšvietė trumpą, vanagišką nosį ir giliai įsodintas akis po vešliais antakiais.

-Aš net tik šuns šeimininkas, – pasakiau. – Aš gyvenau šitame name name visą gyvenimą.

-Labai įdomu, – pasakė jis ir nusipjovė švilpteldamas.  Spjūvis nulėkė toli į krūmus. – Kas gi tave čia atvedė?

-O štai… – buvau besakąs ir sumikčiojau, žvilgteldamas atgal.  Kunigo greta manęs nebuvo.  Ir niekur aplink, kiek nesukiojau galvos, neaptikau jokių jo buvimo ženklų.  Jis išnyko, tarsi ištirpo naktyje, kaip tai būna pasakose apie gerus burtininkus, po to, kai atliko savo kilnų darbą.  Man net akimirkai pasirodė, kad kunigas man pasivaideno, ir viskas buvo mano sujaudintos vaizduotės vaisius.  Nebuvo jokio kunigo, nebuvo šitos nuostabaus ir iki širdies apmirimo kraupaus pasivaikščiojimo po Kauną, jam laikant mane už rankos.  Realu buvo tik tai, kad aš stovėjau priešais mūsų namą Žaliakalnyje, ir Silva inkštė iš laimės, o jos naujas šeimininkas susikaupęs rūkė cigaretę ir galvojo, ką su manimi daryti.

-Tave paleido iš geto? – šyptelėjo jis.

-Manęs nepaleido.  Aš pabėgau, – nuoširdžiai prisipažinau.

-Guvus vaikis, – palingavo jis galva, ir cigaretės ugnelė pradėjo šokti iš vienos pusės į kitą.

-Aš neatėjau atimti iš jūsų namo.  Gyvenkite jame į sveikatą, – pasakiau aš, ir jis pradėjo juoktis.

-Dėl ko tada tu atsilankei?

-Aš labai noriu miego.

-Ak, šit kaip! – pratęsė jis ir, mesdamas nebaigtą rūkyti cigaretę, sutrynė batu į žemę.

-Aš jūsų neužankšiu.  Galiu ir pas Silvą atsigulti, į būdą.

-Kam į būdą?  Tu ne šuo.

-O kas aš?

-Tu?  Žydas.  Ir gyvenai šitame name.  Iki tam tikro laiko.  O dabar šitas namas mano.  Supratai?

-Supratau, – linktelėjau aš.

-O jei supratai, tai ko gi mums stovėti gatvėje?  Užeik.  Svečiu būsi.

Mūsų name iš pirmo žvilgsnio, atrodo, niekas nepasikeitė.  Naujas šeimininkas net nepajudino baldų iš vietos.  Valgomajame tamsavo poliruotais šonais senovinis antikvarinis bufetas.   Už briaunuotų jo durelių sienelių baltavo matinės porcelianinės lėkštės, kaip tai buvo mamos laikais.  Ir stalas buvo užtiestas mūsų linine staltiese su ramunėmis, šilku išsiuvinėtomis kampuose.  Vienai ramunei trūko dviejų žiedlapių.  Jas nukirpau žirklutėmis aš, kai buvau visai mažas, ir už bausmę mama manęs savaitę neleido prie stalo, atnešdavo pavalgyti į virtuvę, kur aš, verkdamas, kimšau maistą vienišas už mažo, klijuote apdengto staliuko.

Taip pat žybčiojo didelė krištolinė liustra palubėje.  Svetainės parketas buvo padengtas vilnoniu šviesiu kilimu su tamsiu plėmu viduryje.  Taip pat mano darbas.  Išliejau uogienę ant kilimo, ir kiek jo nevalė, išimti dėmės taip ir nepavyko.  Dėl to mėnesiui buvau netekęs saldumynų.  Dabar pablukusi dėmė viduryje kilimo žiūrėjo į mane ir, man atrodė, man miktelėjo kaip senas draugas, kuris su manimi dalinasi bendra paslaptimi ir jos niekam neatskleis.

Bet ir kažkas neapčiuopiamo pasikeitė name.  Pirmiausiai kvapas.  Pas mus visada kvepėjo naftalinu, kuriuo barstė daiktus spintose, kad juos išsaugotų nuo kandžių.  O taip pat aštriais prieskoniais, kuriuos dosniai dėdavo į beveik visus žydų virtuvės patiekalus.

Šitie kvapai dingo iš namo.  Juos pakeitė kiti, ne mažiau aštrūs, kurie išliko mano atmintyje nuo tų laikų, kada mes važiuodavome į vasarnamį Kulautuvoje ir gyvendavome visą vasarą valstiečio name.  Mūsų name dabar kvėpėjo aviena, šienu ir spirgais.  O taip pat tvyrojo aštrus ir nemalonus naminukės kvapas – degtinės, kurią valstiečiai patys gamina iš cukrinių runkelių ir kviečių.

Antra, kas sugnybo mano širdį, – portretų nuo mūsų sienų dingimas.  Vestuvinio mamos ir tėtės portreto.  Dviejų besišypsančių snukučių, mano ir Lijos, ovaliuose rėmuose.  Nebuvo ir pageltusių senelio ir senelės portretų.   Tose vietose, kur jie kabojo, dabar buvo likę plėmai, šiek tiek tamsesni nei kitų tapetų, ir juodos skylutės nuo ištrauktų vinių, ant kurių rėmai kabojo.

Kada mes įėjome į namą, šeimininko žmona, aukšta moteris tamsia suknele, šviesiais plaukais, surinktais į kuodelį, tiksliai taip kaip mano mamos, dėliojo ant stalo indus, – jie ruošėsi vakarieniauti.

-Padėk dar vieną lėkštę, – pasakė šeimininkas. – Matai, svečia atsivedžiau.

Šeimininkė pakėlė į mus akis – jos buvo liūdnos, lyg ji būtų ką tik verkusi, – ir nieko nepasakiusi, nuėjo link bufeto.

-Koks tavo vardas? – paklausė šeimininkas.

Aš pasakiau.  Tada jis pasakė savo.

-Vincas.  Vincas Gaidys.  Įsiminei?  Šitu vardu užrašytas dabar visas namas.  Viskas pagal įstatymą.

Ant stalo stovėjo trys lėkštės.  Šeimininkė dėjo ketvirtą, man.  Ir, lyg atspėdamas mano mintį, Vincas paklausė:

-O kur Laima?  Jai ką, reikia atskiro kvietimo?

Ant laiptų, besileidžiančių iš antro aukšto, kur anksčiau buvo mūsų miegamieji, pasigirdo lengvi žingsniai, paskui pasirodė plikos, įdegusios kojos šlepetėse, minkštai žengusios nuo vieno laiptelio ant kito.  Po to – iš satininės suknaitės, ranka, slystanti turėklais, ir …. stebuklas iš pasakos.  Auksaplaukė, garbanota galvelė su didelėmis, pilkomis akimis, trumpa nosyte ir kaprizingomis lūpytėmis, sudėtomis į bantikom.  Tiksliai tokiomis piešia vaikų knygelėse herojas, ir kiekvieną kartą, kada skaitydavau šias knygeles, aš jaučiausi lengvai įsimylėjęs.  Šita mergaitė tiesiog nužengė iš mano knygų puslapių, ji buvo atgijęs mano slapto garbinimo objektas.  Jai buvo maždaug tiek pat metų kaip ir man.  Į mane ji žvilgtelėjo kaip princesė į apgailėtiną vergą – nuslydo žvilgsniu, šiek tiek perkreipusi lūpytes, ir atsisėdo į savo vietą, daugiau neskirdama dėmesio.

-Sėsk ir tu, berniuk, – pasakė šeimininkė, lengvai nusišypsojus.

-O galima … iš pradžių nusiplauti rankas? – pakėliau aš savo rankas delanis į viršų.

-Žinoma, – pritariamai pasakė Vincas, užsidegdamas naują cigaretę, ir metė į dukrą negerą žvilgsnį iš aukšto. – Tau, Laima, reikėtų pasimokyti iš šio berniuko tikslumo.  Atsistok nuo stalo!  Eik plauti rankų!  Ir jam parodysi.

Mergaitė truktelėjo pečiais ir nepatenkinta atsistojo, taip ir nėpakėlusi akių nuo stalo.

-Jam nereikia rodyti, – pasakė ji. – Jis pats viską žino šitame name.

-Tau iš kur tai žinoma? – Nustebo tėvas.

-Jo veide tas parašyta.

-Šit kaip? – Išleido dūmų srovelė į lubas Vincas. – Reiškia, tau nieko aiškinti nereikia…  ir laikysi liežuvį už dantų.

-Jis ką, pas mus gyvens? – Nepatenkinta suraukė nosį Laima.

-Ne tavo reikalas.

Laima pakėlė į mane savo dideles, pilkas akis ir nieko, apart neapykantos mano asmeniui, aš jose neperskaičiau.

Taip išsisprendė mano likimas.  Ir daugeliui metų į priekį.  Ar galėjau tada pagalvoti, kad Laima, šitas stebuklas iš vaikiškos pasakos, taps su laiku mano žmona, o Vincas – seneliu paties brangiausio man sutvėrimo Žemėje, mano vienintelės dukters Rūtos, kuri Izraelyje pakeitė šitą lietuvišką vardą į žydišką Rivką, atmenant savo senelę, mano mamą, nužudytą…  Apie tai, kas ją nužudė, aš sužinojau daug vėliau, ir kada sužinojau, vos neišprotėjau nuo minties, kaip susipainiojo visas mano gyvenimas.

Advertisements

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s