Liūdna daina iš Slabodkės širdies

Kauno mitologijoje nutikimas žinomas, ir sekamas jis dviem variantais. Pirmasis – niūresnis ir labiau įtikinantis. Kartu su okupacine armija iš Rytų į Kauną atbildėjo ir karininkų žmonos. Įėję į paliktus, joms nepriklausančius namus, jos rausėsi iš jų gyvenimų išvarytų kauniečių spintose, kur dar buvo užsilikę smetoninių apatinių. Jais, kaip joms atrodė, prašmatniai pasidabinusios apsireiškė vieną vakarą jau ne Valstybės, jau tik Muzikiniame teatre, atsižymėdamos Kauno istorijoje ilgam. Antrojoje, silpnesnėje savo prasilenkimu su anuoju laikmečiu, versijoje karininkai su savo žmonomis trumpam atvyksta į dar nepriklausomos Lietuvos Respublikos sostinę Kauną, kažkurioje Laisvės alėjos parduotuvėje žmonos prisiperka naktinių marškinių ir jais išsipuošusios pasirodo Valstybės, dar ne Muzikiniame, teatre, nukonkuruodamos įspūdžiu scenos primadonas ir kitą dieną iš karto užvaldydamos visus Kauno ponių faifokliokinus pašnekesius.

Prie šitos antrosios, kur kas rečiau parapijoje pasakojamos, tad ir girdimos versijos glunda Vaivos Rykštaitės romano „Trisdešimt“ herojė. Londone, šitoje chrestomatinėje šiandienos lietuvio savikūros stotelėje, taip lengvai išgujusioje tarpukarinį Paryžiaus siekį, kaunietė Jurga lietuviams ir Džiurga visiems kitiems gali nusipirkti ir apsirėdyti kombinuku, nes dabar sėkmė ir galia – ne nusavinimas, bet apsipirkimas. Juoko toks aprėdas londoniečiams nesukels, jis nevirs apkalbomis, per kurias sužinai, kad nesi permatomas, kad kažkam rūpi. Mieste, kur kiekvienas sau herojus, močiutės skepeta ir ryškus lūpdažis, nutįsę vaikystės getrai ir perlamutrinis sovietmečio laikų nagų lakas, raudona suknelė ir paaugliškai neatsakingai užsimaukšlinta pirma po ranka pasitaikiusi karinė kepurė yra pirmiausiai tavo kasdienybės teatro rekvizitas. Tu jį komplektuoji, palikusi namus kažkur tenais, iš svetimiems tau žmonėms nebeprasmingų drapanų ir su jomis pergyventų istorijų ir mėgini apžavėti tavęs nematančio metropolio gatves.

Jurgos-Džiurgos Londonas – šiek tiek prašmatnesnis nei fabrikų ir daržovių laukų emigrantų, jis ir vėlesnis, jau gerokai po Lietuvos narystės Europos Sąjungoje pradžios. Jis vis tik dar per daug nepriartėjantis prie to, kuriame 16 svarų už kokteilį ir 30 svarų už kelionę taksi iki nuomojamos kamaraitės marihuana ir kepta višta prasmirdusiame name Noting Hile yra menkai pastebimos smulkios išlaidos. Pirmoji naujos vietos sukeliama euforija jau išsivėdėjusi, o ir toliau Jurgai-Džiurgai kaip dažnam imigrantui iš posovietinės Europos, ir ne tik Londone, vis dar neleistina daugiau, nei turšktis pasvaičiojimuose „apie savo keliones, drauges, skaitytas knygas, pro langus matytus barus ir parduotuves, kurie neva buvo mano gyvenimo dalis, iš paskutiniųjų steng[iantis] atrodyti turtingesnė, protingesnė ir įdomesnė“ (48 p.). Laimės žiburys ant Londono agurko – ne jiems.

Vis mažiau fone ir vis labiau priekyje, grėsmingai, kaip ji pati yra tuo metu įtikėjusi kažkur kažkieno pasakytu, tiksi laikrodis, 2012 m. skaičiuodamas likusius paskutinius dvejus metus iki 30-ojo gimtadienio. Jurga-Džiurga išgyvena amžiaus ketvirčio krizę, nes dabar tokie laikai, privaloma tokia krizė kiekvienam standartinės komplektacijos vakariečiui. Į patį Londoną dėl to keliauti lyg ir nebūtina. Besiniveliuojančiame, visur tame pačiame sraute gargaliuojančiame Vakarų pasaulyje tą krizę galima susigalvoti ir patirti ir toje pačioje Laisvės alėjoje ant suoliuko, net ir Gedimino prospektas dabartinėje turėtų tam pritikti. Jei jos, krizės standartinės, negali susigalvoti pats, visada padės internetas, paslaugiai siūlantis horoskopus, prasmingų veikų penketukus, septynetukus ir dešimtukus, kuriuos beliks tik perkelti į savo konkretų gyvenimą, ir internetinis ryšys Lietuvoje labai kokybiškas. Vėlyvajame kapitalizme apie viską pagalvota.

Bet galima kraustytis ir į Londoną.  Jurgos-Džiurgos, po abitūros Vilniaus – atsisakant tęsti giminės tradiciją studijuoti Vytauto Didžiojo arba renkantis meluoti emigracijoje sutiktai naujai geriausiai draugei Brigitai apie savo tikrąją alma mater iš gėdos dėl savo kaunietiškos kilmės – universitete pabaigusios kalbotyros studijas, išvykimo gyventi į užsienį motyvas lieka neaiškus. Gali būti ir tiesiog kaip yra, o kada yra, kaip yra, tad pirma važiuojama, paskui galvojama, kodėl buvo padaryta. Gali būti, kad ji teatkartoja savo mamos, vienos iš trečiabangininkų, dabartinės lietuvių išsivarymo judėjimo primeivių, sprendimą negrįžti namo į Kauną pas mažulytę dukrą ir geriantį vaiko tėvą po kelionės į JAV Sąjūdžio ir Nepriklausomybės išvakarėse. Nešdintis tolyn nuo močiutiškų naftalininių madų ir neviltingos virtinukų kulinarijos kaip ir priesako miegant laikyti rankas ant antklodės ar draudimo bėgioti. Trauktis artyn didesnio telkinio visų šitų timų ir džeisonų pramaišiui su gulzarais, – daug skaitlingesnio nei tėvo tetos Rožės vladziūnių ir seriožų būriai, nes vis dar atrodo, jog išganymas – tik per juos. Tuo tarpu – krizė:

Baigti mokslus. Ištekėti. Padaryti karjerą. Pa(si)daryti visus vaikus. Apkeliauti pasaulį (bent jau nuskristi iki Turkijos). Parašyti knygą (nors receptų). Įsigyti nekilnojamojo turto. Įsigyti kilnojamojo turto. Tapti vis sunkiau kilnojamuoju turtu. Eilės tvarka nesvarbi, ir ne viską būtina nuveikti – reikia pasirinkti tris. (Paskutinio rinktis negalima, čia bonusas kiekvieno gimtadienio proga.) Bet šitie žygdarbiai turi būti atlikti iki trisdešimties. Kas bus vėliau – nežinau. Turbūt bus blogai. Arba nebus nieko, t.y. gyvenimo. Kaipgi galima gyventi jį, nesutvarkytą? (17 p.)

Jurgą-Džiurgą, balbatuojančią apie kasdienybę su Londono pakraštyje su Brigita ir su kitataučiu vyru ir trimis jų vaikais įsikūrusia klasioke Lina, pasivys šeimos istorija, o per ją – ir didesnioji istorija. Ji, kitaip nei teigia knygos anotacija, bereikalingai nublizgindama ir nulengvindama šį romaną, rutuliojasi daugiau nei per du – tarpukario Kauno ir XXI a. pradžios Londono – vietolaikius. Tarp smetoninės Lietuvos sostinės ir Babelio bokštu tapusio Albiono išsikėtęs riogso dar vienas, kurio kaip tų žodžių iš dainos išmesti nepavyksta. Tai dėl to romanas tik iš dalies yra viso labo “vakaro ar savaitgalio knyga, skaitoma lengvai, greitai, maloniai”, kaip rašė Jurga Mandrijauskaitė iš g-taskas.lt ir jai paantrinančiai “Žinių radijo” laidoje “Renkuosi knygą” apie “Trisdešimt” kalbėjo Audrius Ožalis. Skaitosi romanas maloniai ir greitai, apgaulingai greitai, nes netrukus skaitytoją kaip pačią Jurgą-Džiurgą lengvai ir ilgam prigauna lengvumo dėl ironiško pasakojimo stiliaus neįgaunančioje ir, matyt, niekada jokiais metodais neįgausianti Kauno ir Lietuvos istorija.

Buvusios carinio gubernatoriaus ekonomės Apolonijos ir upeivio Kazimierio Sturneikų dukra Silvija studijuoja Vytauto Didžiojo universiteto Teisių fakultete ir, prieš tai pavarius šalin geroje šeimoje sunokintą senbernį paną Benediktą, 1934 m. išteka už būsimojo lakūno kapitono Stasio Jasinsko, – gražuolio, be abejo, nes tarpukario Lietuvos kariuomenės karininkų negražių tiesiog nebūdavo. Ir toliau viskas rutuliosis pagal klasikinį smetoninio Kauno algoritmą. Bus gyvenimas dideliame bute su samdytomis tarnaite ir virėja A. Mickevičiaus gatvėje, su krištoliniu grafinu ant nerta staltiese užtiesto stalo ir paveikslu ant sienos virš sofų prie jo. Bus ir buljonas su skryliais, jautienos salotos su šviežiais ir raugintais agurkais, kiaušiniais ir grybais, privalomas didesniųjų švenčių proga tortas „Napoleonas“. Bus kasmėnesinis ponios Silvijos vizitas pas siuvėją užsisakyti dar vienos suknios pagal naujausias paryžietiškas madas. Bus vyrų kortavimas iki paryčių Karininkų ramovėje ir lapėmis apsigobusių ponių arbatėlės privačiuose salionuose. 1936 m. Silvijai ir Stasiui gims duktė Rožė. Bus viskas; viskas taip kruopščiai išgyventa ir kurta, paskui saugota kaip tarpukarinio Kauno mitologija, tikram kauniečiui tikresnė už bet kokią kitą tikrovę, už jį patį. Ir paskui, žinoma, labai chrestomatiškai vėlgi, viskas bus kitaip, labai kitaip.

1940 m. Stasį sovietai areštuos kaip liaudies priešą, Silvijai su dukra Rože reikės kraustytis pas tėvus į Žiburio gatvę Slabodkėje. Į persikraustymą įsiterps ir slapstymasis pas upeivius, nes siuvėja Marytė savo buvusią užsakovę, buvusią Kauno ponią Silviją įspės, kad Jasinskų šeima įtraukta į deportuojamų sąrašus. 1941 m. Silvijai sovietiniai kalėjimo prižiūrėtojai paduos Stasio vestuvinį žiedą, nes asmeniniai daiktai po kalinio mirties grąžinami jo šeimai. Tų pačių metų rudenį taip neseniai atgauto Vilniaus, kuris mums kainavo mus pačius, gelžkelio stotyje Silvija vėl pamatys savo Staselį, išgyvenusį tų mėnesių chaosą ir pėškom per Gudijos miškus parėjusį namo į Lietuvą, bevažiuojantį jos ir dukters ieškoti geltonajame Slabodkės medinuke. 1943 m. pavasarį Silvijai ir Stasiui gims sūnus. Po metų Staselį vėl areštuos, šį kartą naciai už dalyvavimą generolo Povilo Plechavičiaus pajėgose. Silvija pradės jo laukti, nes stebuklai visada pasikartoja. Pakeis antrosios okupacijos pradžioje savo ir vaikų pavardes, priims okupanto primestą moters iš kaimo, atsiradusios mieste su vaikais, scenarijų, ir lauks, lauks ji savo Staselio iki to susitikimo prieš pat 1993-ųjų šv. Kalėdas.

Jurga tokią Silviją, laiko paversta mote, ir ras: besiprausiančią iš bliūdo priestato kambary, ant nuskalbtų apatinių rūbų dėvinčią tą patį ir tą patį megztą violetinį sijoną, nešančią į trobą malkas, ant cerata uždengto stalo dedančią lėkštę su amžinaisiais virtinukais, glostančiais kažkieno jai rašytus laiškus, kasdien einančios prie vartelių žvilgtelti, ar anas nepareina namo, ir niekam, net vaikui, neleidžiančios suabejoti, jog jis tiesiog šiek tiek užtruko pakeliui. Iš tikruosius gyvenimus atėmusios tylos motė dešimtmečiais stebės savo dukters ir sūnaus gyvenimus, tik retoriškai atsidūsėdama “Ir į ką tie mano vaikai tokie bliadski?”, – retoriškai, nes atsakymą ji žinos pati. Silvija atsisakys teisingai su sovietine sistema suflirtavusios, batų fabriko direktore tapusios Rožės, kurios gyvenime vyrai keičiami dažniau nei skalbiama ir lyginama jos rankinėje sutrinta, zefyro trupiniais aplipusi nosinė, pastangų perkraustyti mamą į butą su patogumais pagal paskyrimą, nes Staselis juk naujo adreso nežinos. Silvijos sūnaus gyvenimas baigsis tuo, kad motei taikos metu iš jo liks septynmetis našlaitis Žilvinas, Jurgos tėvas, tapsiantis nuo ryto degtine tvoskiančiu sovietinės armijos karininku, mikliai po žmonos išvykimo sugyventinę Anią susiradęs gyvanašlis, murmantis dėl mėsos ant pietų stalo namie stokos.

Su šituo gyvenimo scenarijumi sau – komunistės Rožės šliundrizmu paprastuoju grįsta slaviška moteryste, o ir tėvo nuo mažametės dukters neslepiamų naktinių fiti-miti su savo sugyventine šalyje, kurioje nebuvo sekso, – Jurga-Džiurga ir klaidžioja po Londoną, kurio veik pagrindinis tikslas – neleisti kaip įmanoma ilgiau imigrantui savęs paklausti “O ką aš čia veikiu?” Liustracijos nepakedentame romano herojės iš šeimos gautame tapatybės lauknešėlyje ir tėra vietos kokiam nors finansų analitikui, užsisakančiam ją SMS žinute penktadienio nakčiai ir vieno savo paskraidymo verslo reikalais jį apėmusio dosnumo priepuolio metu oro uosto parduotuvėje nuperkančiam jai dovanų japoniškų cigarečių, ar sėkmingam prekeiviui ferariais internete, galinčiam lengva ranka išleisti 15 tūkstančių svarų prostitutės iš kažkurios posovietinės Europos šalies bare nuobodulio išvaikymui. Jurga-Džiurga galėtų rinktis bet kurį iš jų kaip savo emigrantės sėkmės istoriją, prisiimtos ketvirčio amžiaus krizės sprendinį, nes skirtumai tarp jų yra tik nominalūs.

Jei ne jau bebaigiąs ištirpti atmintyje retro stiliaus šukuosena kairėn apgaubtas motės veidas, kadais priklausęs Kauno karininkienei poniai Silvijai, į kurios miegamąjį teisėtas vyras Stasys nedrįsdavo įeiti nepasibeldęs, nebūtų ir jokių ketvirtos tos giminės kartos patiriamų kančių. Ji gal ir pati dabar, kaip jos kitos, Kaune likusios bendraklasės, eitų atgrubnagiškai suklotu naujuoju Laisvės alėjos grindiniu, nepastebėdama, kaip masiškai ir be gailesčio tarpukarį išprievartavo vietinės kilmės savamoksliai politikieriai ir gariūniniai verslo magistrai, nešina juodais, kultūrą simbolizuojančiais balionais, vedina teisingai madinga barzda apaugusiu vyreliu, stumiančiu juokingai daug kainuojantį vežimėlį su atžala. Bet kol kas motės veidas iš atminies dar visiškai neišsitrynė, ir ateis vis tik tas momentas, kada svetimų žmonių padėvėtuose rūbuose pasirodys beesą prieškarinio Kauno pažirusio gyvenimo fragmentai, ir Jurga, atradusi emigracijos pasekmę, jei ne priežastį, sau prisipažins:

Manęs neguodžia trisdešimt aštuonerių metų draugės prancūzės fotografės laimingo gyvenimo vienatvėje istorija – ji net nesvajoja apie vaikus ir dažnai pamiršta, kiek jai metų. Aš nesijaučiu silpnesnė už savo bendradarbę turkę lezbietę, kuri atsikraustė į Londoną, kai jos išsižadėjo visa šeima, ir dabar laisvalaikiu kovoja už įvairių mažumų teises. Nepavydžiu Helenai namo Noting Hile ir niekada nesvarsčiau, kuri iš mūsų lieknesnė – kalifornietė Emilė ar aš? Šios ir kitos moterys, vyrai bičiuliai ir vyrai, su kuriais miegojau, žmonės, kuiriems skambindavau nuliūdusi, su kuriais pietaudavao, švęsdavau ir dirbdavau, – net tie brangūs ir artimi, vis tiek jie buvo kitos rūšies. Ir nors kai kuriems jų būčiau patikėjusi savo tamsiausias šeimos paslaptis ir net gyvybę, niekada nelyginau jų sėkmių ir nesėkmių su savuoju gyvenimu. Nes būdami skirtingų tautybių mes neturėjome to paties starto. Nes skirtingose visatose prasidėję gyvenimai, vėliau susikirtę daugelyje egzistencnio žemėlapio taškų, tiesiog negalėjo tįsti lygiagrečiai. Nes mano draugės pakeleivės, patarėjos, sugėrovės, kartais net sugulovės, kai nakvojame vienos pas kitas, lovose trupindamos traškią picos plutą, nežinojo juodos duonos su sviestu ir cukrumi skonio, o aš nemokėjau nei prancūziškai caktelti “ū-lala!”, nei buvau ragavusi ant laužo ugnies keptų zefyrų, o jei ir būčiau dabar paragavusi, jų skonis manęs akimirksniu nenbublokštų į vaikystę po žvaigždėtu dangumi, ne – tam man reikėtų apdegusios žarijose su lupena keptos bulvės, šprotų konservų, limonado su batonu. Savo gyvenimo sėkmę aš lyginau tik su kitų lietuvių.  (79-80 p.)

Teoriškai Jurga-Džiurga gali rinktis išsikapstymą iš ją tuo metu užvaldžiusios krizės grįžtant namo. Jos Kaune laukia, lyg ir laukia, bambantis dėl Jurgos niekaip namo neparvedamo žento tėvas, kuriam Ania bute Eiguliuose kepa bulves, ir sovietmečio Kauno vyrų tramdytoja Rožė, palikta savo paskutiniojo teisėto vyro ir leidžianti dienas su pudeliu “ant sofos tarp mėlynų kutais apsiūtų ir kiniškų gėlių motyvais siuvinėtų pagalvėlių” (171 p.). Jie nesijaučia blogai, kad jų pačių sprendimu Kaune giminė nebeturi savo namų: iš karto po motės mirties 1994 m. Rožė ir visą gyvenimą jos žemintas brolėnas Žilvinas namą Slabodkėje parduos pirkėjams, jau sugrįžusiems namo po uždarbiavimo Anglijoje. Perstatinėdami jį, nes istorija neverta išsaugojimo, naujieji savininkai ras sienoje karo metu paslėptą stiklainį su Sturneikų ir Jasinskų šeimos nuotraukomis, jas grąžins buvusiems savininkams.

Tęsti nebėra ko, nes daugiau istorijų nei kažkada papasakota vaikui, nebebus, Rožė ir Žilvinas siūlys keisti Kauno mitologiją iš “prie Smetonos buvo geriau” į „ir tada dirbome Lietuvai“, nes ypač Žilvinas težino tik tiek, o Rožei vis tiek labiausiai rūpės iš savo atminties išspausti į greta nuotraukų į stiklainį dedamą, bet niekada Silvijos neįdėtą auksą. Jurgai-Džiurgai tenka rinktis tarp neįmanomo – nemėginti atsekti dar nors vieno kito trupinėlio apie motę ir prieškarį, kurie dar gali būti užsilikę Rožės ir Žilvino, ją pažinojusių ir per suaugusių žmonių matymą, atmintyje arba rizikuoti būti galutinai paskandintai kartu su Silvija okupacijos diegėjų romantizmuose. Matyt, dėl to Jurga-Džiurga savo sumanymą įrašyti ir užrašyti likusius Kaune artimiausius ir nukėlinėja vis į kitą kitąmet. Po kelerių metų Londone šitie, net karpačio ir humuso nepažįstantys, atrodo tiesiog laukiniai.

Vaiva Rykštaitė palieka savo heroję tikėtis, kad per tas likusias 4-5 savaites iki mistinio 30-ojo gimtadienio gali įvykti stebuklas, viskas pasikeisti, net ir pasaulis pasibaigti. Praradimo melancholijoje, paveldėtuose išdavikiškuose artimųjų sprendimuose, svetimo krašto atšiaurume ir nesuvaldomai tolstančių namų artume gali tekti dar ilgai gyventi gyvenimą tokį – nesutvarkytą. Išrišimo nėra, iš tikrųjų nėra jokio realaus savo paprastumu pasirinkimo. Toks yra natūralus kauniečio, lietuvio tapatybinis būvis šiuo metu laukiant kurio nors savo jubiliejaus, kuriam kažkas kažkur priskyrė tam tikras charakteristikas.

Elenos Balsiukaitės-Brazdžiūnienės paveikslas “Balta suknelė” Bikuškio dvaro sode 2013.

Kalbėdama su Ignu Krupavičiumi LRT laidoje “Labas rytas, Lietuva” 2017 m. Vilniaus knygų mugės atidarymo dieną apie “Trisdešimt”, Vaiva Rykštaitė sakė, kad dabartinė 20-čių karta turi didelę prabangą, didelę privilegiją klausti, kas jie yra yra, kur jie eina, kad pagrindinė problema – išsirinkti vieną iš galimų variantų, neva gyvenimas būtų pasirinkimo sodrumu stebinanti lentyna krautuvėje. Tuo tarpu romano Jurgos-Džiurgos istorija kaip tik veda heroję ir skaitytoją kartu su ja prie išvados, kad šitame lietingos melancholijos kraše pasirinkimai – visai kitokie nei nuoseklių tradicijų ir senesniųjų demokratijų šalyse. Kraujais permirkusioje rytinėje Baltijos jūros pakrantėje bujojančių globalių rinkų primetamos tapatybės yra tik trumpalaikės butaforijos, kurios subyra tuoj pat nuo menkiausio šeimos – ir savo parapijos, savo Valstybės per ją – istorijos dvelktelėjimo. Kurie yra palaimintieji: ją turintys ar ją praradusieji?

Rykštaitė, Vaiva.  Trisdešimt. Vilnius, Tyto alba, 2017. ISBN 9786094662218.  183 p.

Advertisements

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s