Skelbiu nuotykį.

Viešintų miestelio autobusų stotelė. 2014-08-05.

Autobusai sustoja ne tik Žaliakalnyje. 2014-08-05.

Pulgis…  Na ne, joks Pulgis, bet kaip metrikuose – Fulgencijus!

Taigi, Fulgencijus tąsyk surašė, ko šiandien retam tenka klausytis kaip ypatingosios agitacijos. Viskas jau aišku nuo amžių amžinųjų, bet žinomas aksiomas kartais visai nieko pasikartoti: “Vasarą nesėdėk. <…> [P]er keliones  grūdink savo charakterį ir skelbk nuotykį“ (Pulgis Andriušis. Vienuoliktas įsakymas: vasarą nesėdėk! Lietuvos aidas. 1937-05-29, p.6.).

Klausimų yra? Yra.

O vis tik kas, jei nenori susipokuoti visų savo paduškų ir suknių ir trenktis į kurią nors smėlėtąją pasvietę? O jei manai, kad verta sabotuoti bon chic bon genre tvarką vagoti vasariškus peizažus savimi vien todėl, kad dabar – vasara, ir taip visi teisingi jurgeliai daro? Galų gale, nepabijokime pasakyti: kontoriniam planktonui atvirame lauke 21 a. tiesiog ir paprasčiausiai karšta, ir bendrai keista, nejauku, ima nerimas.

Ir štai ši saulė. Negailestinga, viską ardanti. Minių nerimastingas eismas, bėgimas nuo savęs. Iki gyvo kaulo įgrisęs klausimas: o kur manai dingti šią vasarą? Rodos, kad didžiausias nusikaltimas – sėslus gyvenimas. Rodos, kad visi būtinai turime ant pečių užsimesti šėtras ir virsti klajokliais, kurių gyvenimo būdą draudžia mūsų įstatymai. Stačiai priešvalstybinis visuotinis sąjūdis. Juk aiškiai parašyta, kad kiekvienas Lietuvos pilietis turi turėti savo nuolatinę gyvenamąją vietą. Lengviau ir mokesčių inspektoriui, ir policinininkui, ir skelbimų rinkėjui savo pareigas eiti. Ir mieliausiems giminaičiams, ir draugams benamiams. Sunkiai susirgusiems ligoniams. Pulgis Andriušis. Bėgimas nuo savęs. Lietuvos aidas, 1938-06-09, p.6.

Nors tu ką, tvirtai nusprendi vasariniame leščiuje mirksėti dvigubai lėčiau nei paprastai, net nejudinti kojų vėsumą praradusiame bliūdo vandenyje ir tegalvoti apie spintą. Taip, apie spintą, – tą pačią, apie kurią jau teko galvoti žiemą, nes apie ją rašė labai rimti žurnalai, nes ir spinta buvo labai rimta, visas veiksmas apie ją – bežadiškai rimtas. Mes, už tą spintą mokantys, taip niekada ir nesužinojome, kaip ji atrodė, kokiame tiksliai adrese stovėjo. Įtaru, kad dabar jau spinta tuščia, jau ką planavo, tą tamkart supėdėefino ir perkėlė į internetą, pagailėdami visų, nes jei būtų pradėję skaitmeninti viską lietuvišką chronologiškai iš eilės, kol atsimuštų į autorines, būtų nei šis, nei tas. Geriau dabar taip jau trečias dešimtmetis madingu pagriaužto zelco metodu, kuriuo pereita per namų fasadus, miestų šaligatvius. Nei apsirengus, nei plika, nei padirbus, nei pailsėjus…

Art Deco stiliaus knygų lentyna. 1930-ieji.Art Deco stiliaus knygų lentyna. 1930-ieji.

Tįsant hamakinėje kėdėje po vyšnia man vis tik reikia tos spintos, net labai, nes vasara nebus pilnai įvykus, jei joje nebus skaitinių. Kada kas nors pristoja su “Ką veiksi per atostogas?“, jame, tame klausime, bent man taip atrodo, nebūna įskaičiuota “Ką be kita ko perskaitysi per atostogas?“ Štai ir mįslė, kam plūkėsi lituanistės, užduodamos perskaityti tiek ir tiek knygų per vasarą, kurias dar turėdavome aprašyti, net sugalvoti kokius nors piešinukus. Berods, kad jos būdavo dalinamos į privalomas perskaityti ir laisvai pasirenkamas, bet tų visų vasarinių skaitinių tikslas didesniajame gyvenimo kontekste turėjo būti susiformavęs įprotis nors kažką, jei ne specialiai kažką, perskaityti per vasaros atostogas, ir kad nors šiek tiek to kažko ne tik raidėmis, bet ir pačiu turiniu būtų lietuviška. Ateina pagaliau vieni metai, ir vasaros pabaigoje visi tik ir bendrauja apie perskaitytas knygas, nebespėja, net neprisimena grybšteli 99 km ilgio rytinėje Baltijos pakrantėje atkarpos fekalizacijos problematikos anei skandalo dėl dingusio indo su balta mišraine iš lagamino skrendant iš Karmėlavos į Balį už 13 lt. 58 cnt. į vieną pusę. Mhm, sutinku, kraupu. Kraupu, nes beprasmiška žinių visuomenės eroje – skaityti ir dar vasarą.

Vis tik nuo lentynos nusiimu pražiopsotą lietlito klasikos opusėlį – tada 24-čio Vytauto Didžiojo universiteto studento, Valstybės teatro vaidilos Kazio Inčiūros (1906 Vidugiriuose prie Kupiškio – 1974 Vilniuje) romaną, liksiančiu vieninteliu jo kūryboje, nepavykusiu etnolyrišku pavadinimu Ant ežerėlio rymojau. Jam autorius priskyrė ir paantraštę, kuri vos vos mažiau nevykusi – Baltųjų rankų likimas, ją kažkiek gelbėja tolima ir lengva aliuzija į Rudolfą Valentino Šeiche belošiantį kazino ledi Dianai stebint. Gal bus apie žvejyybą? Na, bet kaimas vienaip ar kitaip romane turėtų sudalyvauti, nes kur dabar 1930 m. Kaune surasi daugiau nei užpelkėjusią kūdrelę Ąžuolyne, didesnio vandens telkinio, ant kurio gali rymoti ir medituoti, reikia ieškoti atokiau. Visai nereikia mestis į vakar nužagrinto provincialo konvulsijas, kad dabar tai jau bus pažeistas šiuolaikinio lietuvaičio urbanizuotas dvasingumas, nes bus kažkas apie kaimą, – bus bus, šiandien ir rytoj, nes kaimas Lietuvoje kaip jūra Danijoje, nutolęs nuo bet kurio taško visada tik per keliolika kilometrų.

Vasarinis nuotykis, Fulgencijau, tad prasideda iš karto, kai tik atsiverti nuo lentynos E.klasika nusikeltą tomelį, ir jis, kaip paaiškėja neatidėliotinai, nestokos ir charakterio grūdinimo. Mat failas su romanu (ne tik šitas; tiesą sakant, panašu, kad jiems visiems tame tinklalapyje taip pasisekė) mano skaityklėje rodosi tik tokiame kaukių baliaus kostiume:

<…> vienas didelis meno gerb jas ir pats širdies gilumoje trokšt s b ti menininku, kitas pavarg s nuo t  vis  gausi Meno Viešpatijos muitinink  rieten  ir pasiilg s smagios bi iuliškos širdies, su kuria b t  galima laisvu laiku paplep ti ir pagyventi visai, tar si, kito pasaulio temomis. Me ys jau kelet  nakt  nakvojo pas Bron , tod l ir dabar kaip viesulas  b go   vidų (p. 59).

Nėra, žinoma, jau visai taip, kad tekstas nepaskaitomas, – paskaitomas. Reakcijos į reiškinį žinomos: 1) nėra pinigų, 2) kažkokią keistą skaityklę nusipirkai, nesvarbu, kad Lietuvoje, 3) nėra pinigų, 4) nėra kam taisyti IT klaidų ir trūkumų, visi emigravo, nes 1) ir 3), 5) apskritai atstok nuo darbščiai snūduriuojančių biudžetinių kultūrininkų, nes 1) ir 3). Akivaizdu, jog teisingiausias atsakymas yra penktasis, nes kiti yra truistiniai memai, o tokiems geriausiai trauktis iš kelio. Tad tiesiog darai tik tai, kas teįmanoma ant tautinio infožvyrkelio: skaitai romano pėdėfą ant kito įrenginio ekrano, nes tikrai per karšta važiuoti į kaują dėl vienos iš dviejų (sic!) arba vienos iš vienos (sic!) kiekvienos savivaldybės bibliotekai nepriklausomai nuo jos aptarnaujamų de facto ir de jure skaitytojų kiekio (sic!) išskirtų skaityklių, kurios – tikėkime – yra pritaikytos mažvydiniams failams, o mažvydiniai klasikos failai – joms. Jei taip, Lietuvoje yra 60 (šešiasdešimt) skaityklių, ant kurių ekranų tikrai failai bus rodomi neiškraipytai. Šešiasdešimt plius minus trijų milijonų gyventojų šalyje!!!!.. Tokia nuotykinga vasaros atostogų pradžia visai nežada pilietiškai klusnaus atokvėpio vaismedžio paunksnėje, – gi jau reikėjo atsikelti ir atsinešti kitą ekraną, ant kurio apsireiškia visos reikalingos raidės.

 Kazys Inčiūra Kauno radiofone 1936 m. (nuotrauka iš Nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos fondų) ir 1930 m. išleisto romano viršelis.

Pats romanas, o jis tikrai apie klasikinį lietuvišką kaimą, galėtų būti svarbus kad ir vien tik tuo, jog jo pavadinimas pajėgus kandidatuotis greta idiotiškojo Lakštinga negali nečiulbėti į besmegeniškiausio kūrinio ar leidinio pavadinimą lietuvių literatūroje. Pats romanas nėra itin įstabus, tokios istorijos – ūkinininkų šeima ar gal tiksliau giminė tarpukario konteksto matricoje – yra tipinės mūsiškuose romanuose, apsakymuose. Kita vertus, rašytas juk 24-čio, o tokiu atveju – labai neprastai rašytas ir parašytas. Toliau tik klausimas, kuris iš tokių matricinių kaimiškųjų ir kada pateks į lituanistinio ir tautinio, nes vis dar mokykloje išmokstami chrestomatiniai pavadinimai, dėmesio epicentrą, kuris iš tokių romanų kurį pastumtų į šoną labiau Didžiojo Lietuviškojo Romano – 1933 m. išleisto Vinco Mykolaičio-Putino (1893 -1967) Altorių šešėly – prieigose. Stumdytis jie gali vienas su kitu nuolat, kiekvienas gali gauti savo 15 min. šlovės, nes nėra tokia begalė lietuviškai prirašyta; o jei dar romanas turi savyje ką nors, kas persimeta iš jo laikų į šiandieną, išsklinda savame laike kitaip dėl mūsų pačių ilgamečio žioplumo, tada tik dažniau gali kūrinys prasibrauti į pirmąją literatūros parterio eilę vienam vakarui.

Taigi, K. Inčiūra pasakoja štai tokią istoriją apie vienerius metus Aukštaitijos ūkininkų šeimoje, labai svarbią kalbą Kauno radiofone 1930 m. rugsėjo 8 d. ir dar vieną visos šeimos susitikimą po ketverių metų.

Ūkininkavimui tinkamos žemės ir viso ūkio savininkų Karūžų šeima gyvena Aukštaitijos kaime Kalnėnuose, Sidabrava vadinamame jo vienkiemyje, su viskuo, kas klasikiniame lietuviškame kaime privalo būti: laukai, miškai, ežeras ir didelis ąžuolas, pletkininkė ir žolinčė, kaimynai, miestelyje – žydas Icikas ir raudono mūro bažnyčia, malūnas, čia pat ir dvaras, kiek jo likę po 1923 m. Žemės reformos. Vienu metu Karūžos – kaimo turtingieji, kuriems pavyko tarpininkaujant kunigui vyriausiąją dukrą Alesią išmokslinti mieste ir ištekinti už vietinio dvaro ponaičio. Tiesa, mandrasis žentelis tuoj pat išvyko keleriems metams gastrolių į Kauną. Senasis Karūža, ženkliai vyresnis už žmoną Veroniką, pasimirė, praėjo Didysis karas, ištiko keleri nederliaus metais. Po to dar ir sūnus Vytas taip nušeimininkavo ūkį, kad dabar šlaistosi po Ameriką ir ne itin sėkmingai ten dolerius uždirbinėja; dar kaime liežuviai plaka, kad Vytas pabarstė nesantuokinių vaikų šen bei ten ir kad kaime likusiems Karūžoms gali tekti dėl to pasirodyti teisme. Sūnus Jurgis, sėkmingai apsiženyjęs su gera dalia ir kraičiu, dar gavęs ir žmoną Grasią prie viso to, kaip kurias finansines ūkio skyles aplopė ir toliau savo vyrišką orumą puoselėja prie arielkos su prakutusia Amerikoje ir į vietovės grįžusia kaimyne Gogeliene. Trečią sūnų Bronių šeima “išleido paveiksliukų teplioti į Kauną. Argi tai mokslas?“ (p. 14), bet 22-tis studenčiokas kol kas mieste litais dar tiek neapėjęs, kad galėtų dengti vekselius kaime, o dengti juos reikės, varžytinės artėja.

Ūkio ekonominis gelbėjimas atitenka pirmiausiai trims dukterims, nes marčios atsinešta dalis jau sunaudota. Viktė, ramiai sureagavusi į Veronikos mėginimus ja manipuliuoti emociškai, nesidrovėti paleisti paskalas kaime apie dukters neva vykdoma fizinį smurtą prieš motiną, atsikovojo savo pačios teritoriją ir savigarbą.  Viktė išeina kurti savo gyvenimo su Karūžų eks-samdiniu, 1918-20 m. Nepriklausomybės kovų dalyviu, naujakuriu nedidukėje nusipirktoje iš emigruojančio į Ameriką kaimiečio sodybėlėje Zigmu Pūkeniu, kuriam jau pakeliui nelauktas tūkstantis dolerių iš dėdės Amerikoje, bet į juos Veronika, dangstydama savo sūnų kaltes, nespės nusitaikyti. Levutę, kurią skubiuoju būdu tais pats metais nuspręs leisti už vyro, tinkamo kandidato taip greitai vis tiek nesuras, tik rudeniop. Tad Vyto paliktas skolas teks pradėti dengti Alesiai, kuri iš pradžių sakysis teturinti tik 400, paskui pati atveš Veronikai ir likusius trūkstamus 600 litų.

Karūžų vekseliai bus nugesinti iki 1930 m. Didžiojo Šeštadienio, ir Veronika savo jauniausią dukrą ir jauniausią vaiką galėjo palikti ramybėje, leisti gyventi pagal save, – teorijoje, žinoma, viskas įmanoma, o praktikoje – Levutė privalėjo pabaigti mokėti vieno brolio pridarytas skolas, kito brolio neuždirbtą pelną ūkyje. Tegu ūkio skolos tuo metu ir nugesintos, vis tik tvirtos garantijos ateičiai taip ir nėra, kad sūneliai, nors vienas iš trijų, sugebės veikti ūkio labui: Jurgiui rūpi vietinės amerikonkos duknos, Bronius Kaune dar tik pradeda zylioti paskui banko valdininko dukrą, būsimą operos primadoną Agnę, kad įsileistų jį ant parketų ne tik svečio teisėmis, o Vytas kol kas šunims blakstienas Amerikoje kapoja.

Ateis vasara, lietuviška vasara:

Kuo galėtumėm apibūdinti mes savąją vasarą? Pirmiausiai niuansais. Tyliais, nepastebimais perėjimais, spalvų persiliejimais, greitai kitėjančiais šešėliais ir šviesomis. Mūsų vasara kaip moteris, apie kurią dainuoją kažin kurioje operoje. Bet ne tokia ūmi. <…> Tiesa, mūsų gamtovaizdyje vyrauja žali dažai. Bet su tokia daugybe šešėlių, kad jų tik nedidelę dalį tegali pagauti dailininko paletė. Žalumas debesuotą dieną, žalumas saulėje, perkūnijoje, lietuje įgauna visai skritingą dominuojančią šviesą. <…> Ginčykimės dėl savo vasaros, rudens, žiemos ir pavasario – daug kas paaiškės. Pulgis Andriušis. Lietuviškoji vasara (palyginimai ir vaizdai). Lietuvos aidas, 1938-07-22, p. 5).

Ateis vasara, ir ant būtent to, o ne kito dulkėto Tėviškės vieškelio, netoli kurio Levutė grėbs šiemą, sustos gražuolio Mečio Deveikio, taip vaiskiai raustančio Kaune ir nuo Broniaus Karūžos žvilgsnių, motociklas. Per valandą kitą visas kaimas žinos, kad pas Levutę atklydo “[k]ažkoks gražus miesto ponaitis. Su motociklu. Matyt, geras pažįstamas ar jaunikis“ (p. 129). Mečys, jau senokai svajojęs apie  iš ekrano į jo lietuvišką gyvenimą išlipančią Clara Bow, Levutė – apie kitokį, urbanizuotą gyvenimą sau, prie pirmų sezono aviečių galės trumpam nuklysti į svajas, kurios tuoj pat bus pribaigtos.

Levutė liks viena: motina, brolis Jurgis su žmona ją akylais saugos kaip brangiakailį žvėrelį, užjutę, kad Levutė ir Mečys plnuoja atsikovoti savo gyvenimus pasprukimu iš gentinio rojaus. Sesuo dvarininkė Alesia parašys Levutei laišką apie tai, kaip ji pati neturi jokios nuomonės, dėl to pataria daryti taip, kaip Levutei liepia namiškiai. Meluos net nežinia dėl ko jai brolis Bronius, sakydamas, jog “[n]etrūnysi čia, sesute. Aš tave paimsiu. Mes jauniausieji šeimoj, tat viens kitam ir padėsim. Išvešiu tave į miestus, būsi su manim, mokysies; dar jauna – ir pramokti suskubsi, ir savarankus žmogus tapsi, ir mylėsi, kas tik tau patiks“ (p. 115). Galų gale kirs ir pats Mečys: “Manai, man įdomu dėtis su tokia, kuri motinos sijono įsikibus tebetūpčioja? Kam gi aš dėsiuos su senio meiluže?  <…> [s]kubinkis, kad senio meilė neatauštų… Žydeliai tave laukia suknių pirkti, jungtuvių žiedų“ (p. 205).  Bronius, ką tik sesei žadėjęs įdomumą gyvenimo mieste, tokioje pat pozityvioje dispozicijoje bebūnąs talkininkaus rengiant Levutės ir Amerikoje neprastai dolerių kišeniuose ir aukso dantų burnoje prikaupusio, vyresnio Tamošiaus Kezulo vestuves.

Levutei neteks tapti lietuvių literatūros Paskenduole 2.0., – ją bebrendančią į ežerą skandintis pastebės sesers Viktės vyras, spės ištraukti iš vandens, išgyvens ji ir visą tą savo krizę. Išgyvens ir gyvens. Kartu su Kezulu pradėtas ūkis tvirtės, jis pats susipras anksti numirti ir palikti žmoną jauna, stipria našle su saikingu kiekiu vaikų ir susivokimu, jog kaip ką gyvenime padaryti gana vieną kartą. Po ketverių metų nuo tos vasaros Kezulų Pagriežiuose per javapjūtės pabaigtuves Levutė nuramins po tiek pat metų nebuvimo pasirodžiusį namie Bronių, kad dabar ji sau “[p]ati ponia, pati prižiūrėtoja ir darbinininkė… <…> Aš nekeikiu savo dalios, savo dalia tik džiaugiuos – dirbau ir dirbsiu, nes darbas – mano vienintelis nusiraminimas ir poilsis. Matai aplinkui tvarką, gauni dar šiokį tokį pelną – ko žmogui daugiau ir bereikia? Man daugiau nieko nebereikia.“ (p.301). Nebus tai teisybė, bet kitaip šeimoje, kur visi sako ir nepasako, šviesiais pozityviais veidais žiūri vienas į kitą ir manipuliuoja artimiausiais savo tikslų vedini, nei iš šio, nei iš to bendravimo įpročiai nesikeičia.

Literatūra – štai kas, ta pati lietuvių literatūra taps Leonoros Kezulienės emancipacija, jei jau miesto šviesos ir kitoks gyvenimas jai iš principo neleistas. Nusižiūrėjus nuo sesers Aleksandros, gal popieriuose kur nors užmačius ir Julijos Žymantienės apsakymus, gal tiesiog paklaususi pati savęs “O kas sakė, kad man negalima kurti? O kas sakė, kad man tikrai nepavyks?“ Po ketverių metų pertraukos Leonora parodo pirmą jau pripildyta savo poezija sąsiuvinį, prasitaria apie apylinkėse populiarėjančias savo dainas: “Ne kažkokie žmonės ir seniau čia gyvendavo, kurių tiek dainų užsiliko – visi iš to paties kelmo. Žiūrėk, kada nors ir mano daina atsiras žmonių knygelėse, ir žmonės nežinos, kieno sudėta. Juokai ima, pamanius. Niekas nežino, kad tia mano daina. Jau ir savaip posmus perdirba…“ (p. 302-3). Leonorai dar teks kartoti Julijos scenarijų – užauginti ir išleisti į pasaulį vaikus, bet kad ir po nedaug, vis po šiek tiek atsikariaujant savęs kiekvienoje kartoje, galima pakeisti viską, nes kūryba gali būti ir sufražu moteriškei. Tik tada mus visus ištiko 1940 m. birželio 15 d.

Kazio Inčiūros gimtoji sodyba Vidugirių kaime. 2014-08-05.

Tuomet Fulgencijui atrodė, kad dėl gebėjimo grūdinti charakterį geriausios kelionės yra Lietuvoje, nes keliaunininkas nežino, nei kur jam teks nakvoti, nei kur jam teks nemnioti. Tokie dyvai Fulgencijaus laikais bent jau europiniuose užsieniuose buvo retenybė, nakvynė ir pasimaitinimas buvo lengvai surandami, jei tik reikalingas kiekis monetų kišenėje dzingsėjo. Šiandien, žinia, šios dvi būtinybės yra menkiausia bėda: nakvynę susirandi dar neišspūdinęs iš namų, nusiteiki, kad maitintis greičiausiai teks supermarketinėmis gėrybėmis, nes atlapaširdiškiausias ūkinininkas nebūtinai norės pakeileivį maitinti už pinigus, nes kažin, ar čia neklejoja sanitarijos ar mokesčių inspektorius, ir lėtu tempu išriedi ant Tėviškės kelių kelelių, kliūdamas vietiniams už ratų savo lėtaeigiu greičiu kaip už kiekvienos šiukšliadėžės užkliuvantis žioplys Eliziejaus laukuose.

Op! Jau atsikėlei, sulaužei visus sau duotus žodžius ir priežodžius nieko judraus per atostogas neveikti. Žinot žinai, kaip atrodo tipiškas dvaras, ąžuolas, raudono mūro bažnyčia, malūnas irgi beveik visada stovi prie kelio Lietuoje, kaip kiekvieno miestelio centre atrodo nemokšiškai apgyvendinti žydų nameliai. Jei kažkas bus kitaip, tas bus ežeras, pats žvyrkelio vingis, visiškai tiksliai nesugalvosi miško ir piliakalnio sandūros, pamiškės, iš kurios pareina brolis, nešinas sumedžiotu kiškiu, kap atrodo senas avietynas, jei dar išlikęs. Tiesą sakant, niekada, jei ten nesi savas, nežinosi, kaip atrodo tas laukas, ta pamiškė, ta paežerė, ir ne viską rasi ant naujausio žemėlapio. Tai, Fulgencijau, ir bus didysis charakterio ugdymas – keliauti žinant, kad internete teradai kelis sakinius, nuvažiavęs vietoje greičiausiai nerasi žmonių, o jei rasi, rasi prasmegusius telefoniniame pokalbyje apie parabolinę anteną. Pagaliau nurimę, kad viskas tikrai tikrai veiks, žvaigždės ir žvaigždūnai neišnyks iš to naujutėlio televizoriaus, kurį pirko per futbolo čempijonatą, jie pastebės vietinį peizažą jaukiantį miečionį ir kaip poterius išbers kultūrinininkų šventasmarijas “1) nėra pinigų, 2) nėra kam, 3) kažkur viskas sukrauta ir užrakinta, 4) pas juos bus renginys kitą savaitę, jų telefono numerio negaliu duoti, jie neleidžia, 5) Vidugiriai – ne mūsų aptarnaujama teritorija, nežinau tų vietų, 6) nėra pinigų“. Paliksi tuos žmones lentynų “Anykščių krašto rašytojai“ apglėbtyje, dabar jau tvirčiau žinodamas, kad kitą sykį, jei kada nors toks iš viso bus, nepuls ieškoti eilėračio “Ant ežerėlio rymojau“, atsimins tą 2014 m. lietuviškos vasarą popietę sužinotą naujieną, kad tai – K. Inčiūros romanas. Pats nešdinsies lauk ir kuo tolyn nuo tokio kultūros židinio ieškoti savarankiškai apytikslio ežero, apytikslio dvaro, apytikslio ąžuolo, apytikslio dvaro, ugdyti charakterio, skelbti nuotykio.

 Vašuokėnų dvaro likučiai.  2014-08-05.

Kaip klosysis Broniui dailininko karjera, koks likimas laukia Mečio, ar tikrai į Kezulą bus panašūs Levutės vaikai, kas ką mėgins nušauti, kaip Pūkeniui seksis su gautuoju tūkstančiu dolerių – atsakymai į šiuos ir kitus viktorinos klausimus yra šitame faile, tinkamam klasikiniams vasaros skaitiniams.

Inčiūra, Kazys. Ant ežerėlio rymojau (baltųjų rankų likimas). Kaunas, “Sakalo“ bendrovės leidinys, 1930. 328 p.

Internete šmėkšioja, kad Kazio Inčiūros romanas šiais metais gali būti perleistas: Inčiūra, Kazys.  Ant ežerėlio rymojau (baltųjų rankų likimas). Vilnius, Homo Liber, 2014. ISBN 978-609-446-082-1. 256 p.

Pulgio Andriušio kelionių reportažai yra išleisti knyga: Andriušis, Pulgis. Kelionės po Lietuvą. Vilnius, Bonus Animus, 2013. ISBN 978-9955-754-35-0. 436 p.

Reklama

1 Comment

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s