Džiaugsmas Žaliakalnio spintelėje

Kauko laiptų fontanas (i) 2014-06-24

 Kauko laiptų fontanas po gaivinimo seanso. 2014-06-24.

Viskas taip ir palikta, jau antras mėnuo.

Kol kas dingo tik Zalensų Broniaus stabligiškai susuktos mergelės, įtupdytos ne savo vieton dar prie Nikitos Sergejevičiaus ar gal jau Leonido Iljyčiaus 1960-siais, haut couture’inė drapanėlė. Kažkam jei ne vyšnias, tai gal slyvas padės išsaugoti provincijos Vivianos W. provėržis nuo migruojančių plunksnuočių, nes vaikų, besidaigojančių kaimyno sodo gėrybių, ir šitame rajone nebėra. Tiesa, dar dingo fotas fanerinėje išpjovoje su originaliu Felikso Vizbaro prieškariniu Kauko laiptų fontano vaizdu. Liko sutemptos visokios medienos atplaišos, sovietinė ne vienam stuburą suknežinusi kėdė, bet tuoj orai atvės, suras jos visos, taip pat ir senos durys, pakirstos skylės sienoje ar kokio kito euroremontinio sprendimo, vietą kuriame nors pečiuje. Žiemos irgi reikės tada stiprios, sniegingos, kokių dabar reta, kad uždengtų netvirta rankele išvedžiotus pastelinius meandrus ir arabeskas mėnesiui kitam.

Greitai, labai greitai keičiasi eros. Vos vakar, 2008 m. balandį, – keliomis savaitėmis anksčiau nei pirmoji “Darom”, – VDU Menų fakultetos magistrantai irgi gaivino fontaną. Be jokių specialių projekčiukų, bendruomeniškumo imitacijų darė tai, nuo ko tegali prasidėti Kauko laiptų fontano grįžimas: studentai jį ir prieigas paprasčiausiai iškuopė. Po to jie dar uždegė žvakutes, nes tai, kas dabar daugumai žinoma kaip Felikso Vizbaro (1880 Zubiškiuose prie Panevėžio – 1966 Miunchene) ir Stasio Kudoko (1893 Kapinėje prie Panevėžio – 1988 Los Anžele) apie 1936 m. įrengtas Kauko laiptų fontanas, tiksliau jo likučiai, nėra Kauko laiptų fontanas keli dešimtmečiai, – juk visada atsiras tas, kuriam pasiūlys ir kuris sutiks sunaikinti originalą. Tiesą sakant, nežinau tiksliai, kodėl jie tas žvakutes degino, gal jiems tiesiog buvo gražu, o gal apie kitokį scenarijų ateičiai galvojo, patys gali papasakoti, gelžbetoninis tylėjimas jau nebeprivalomas ketvirtį amžiaus.

Nesu ir aš, be abejo, mačius originalo, tik vieną kitą nuotrauką, ir girdėjus pasakojimus, kaip ten, kur yra lovys su soft porn doze ant lėkštutės (galėjo ji dar suktis kaip sūrio pyragas amerikoniškame daineryje, bet tai būtų buvę politiškai neteisinga net Atšlimo ir trumpo sovietų medaus mėnesio su JAV laiku), kažkada buvo dviejų lygių fontanas, o aplink stovėjo ne komunizmo statytojams tinkamesni uslanai, bet buržuaziniai suoliukai su atlošais. Tiesa, ir tame stačiakampyje būdavo prileidžiama vandens, ko neleidžia atmintis atgaminti po Kovo 11-sios, bet atmintis nebūtinai yra patikima dama, ji lengvai klumpa prieš norus, o ypač – svajas.

Tad visiškai logiška buvo pradėti nuo išvalymo – pirma šiukšlių, paskui būtų atėjus eilė kažkokio trejetukininko fantazijos šedevro pašalinimui, F.Vizbaro ir S.Kudoko brėžinių archyvuose suradimui arba fontano fotoroboto pagal senbuvių pasakojimus padarymui ir pagaliau fontano atstatymui toje formoje, kokioje jis buvo įrengtas 1936 m. Be jokių koncertų pabandymų, lydimų beliašų ir brogos granionkėse, net jei jos ir vienkartinės plastikinės, be jokių pseudokonceptualių papostringavimų “Ko nori bendruomenė?” Kaip kurie klausimai yra seniausiai atsakyti ir atsakyti taip aiškiai, jog nebėra reikalo bukai prasukinėti tą patį procesą dar ir dar kartą tik dėl to, kad kažkas neįstengia pasidaryti namų darbų iš anksto. Galų gale, kaip kuriose situacijose būna vos vienas pasirinkimas – vienas teisingas.

Viskas, kas tvirta, tirpsta ore, – taip dar postmodernistai sakė. Paskui atėjo kiti. Viena era per pusdienį pakeičia kitą, ir ką gi, pats renkiesi būti idiotu su savo vieninteli aiškiu, vieninteliu įmanomu sprendimu. Šiandienos eroje, kuri trunka jau antri metai, virš pupytės ant šlaito kabantys atliekų konteineriai dabar jau ne riaugėja, kaip įprasta, o patys, apimti rotinio viruso, tampa fontanais, nukonkuruosiančiais buvusiuosius ir būsimuosius. Neabejoju, kad šitos eros atgrubnagiškoje kokybėje, gaivinimo apšnerkštimu metodologijoje, yra gili meniška, gelbėtojiška, į geresnę ateitį vietinę bendruomenę nuvesianti potencija. Jei būsime geri, gal net ir vietinį Vamzdį mums pastatys, nes Lietuva be Vamzdžio – Lietuva be ateities, o ir kiekvienas lietuvis, kur jis bebūtų, turi tautoglobalinę teisę į savo Vamzdį, nes jis – ne kokia nors vidutinybė, atsirenkanti be licenzijuotų nuomonių teisėjų pagalbos, kur naujieji čiurlioniai, o kur – tik  ekspertai-įsisavintojai.

O vietiniai…. Vietiniai tuo tarpu niekur nesidės. Veda anūkėlius formuoti naujosios kartos estetinės pajautos į gariūninio šiukšlyno aplinką. Kiti tyko prie langų ir mėgina vyti lauk inovatyvius gaivintojus, nebeatrenkančius, kur baigiasi kitoj pusėj esanti futbolo aikštė, o kur jau prasideda šiokia tokia gėlių kliomba. Dar kiti deda atgal pono Žano P. Joy spintelę ir užsuka raktą jos durelėse, nes nei tam, nei anam džiaugsmui Žaliakalnyje ne laikas, dar ne laikas.

Gerai, kad dingo, – galvoju, žinoma, ne apie menišką škurlį, net ne apie dingusį Felikso ir Stasio fontaną, bet apie tą fotą faneriniame stove. Tegu dar paguli archyvuose kartu su kitais nedegančiais rankraščiais, stipriau persiima rožių ir jazminų kvapais, kurie taip tinka bet kurios krizės metu.

Kauko laiptų fontanas (ii) 2014-06-24

Kauko laiptų fontano gaivintojų dovanos paveldiniam miesto rajonui. 2014-06-24.

Advertisements

1 Comment

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s