1940 m. birželio 15 d., 15:00. Negandos spalva – raudona (II).

Romanas “Gimimo diena“ buvo pradėtas spausdinti tuometinės LSSR rašytojų sąjungos organe, kaip tituluoti anuomet oficioziniai laikraščiai ir žurnalai, “Pergalė“ 1958 m.  Vos po dvejų jis pasirodė kaip knyga, ir tais pačiais 1960 m. Antanas Venclova (1906 – 1971) už jį buvo apdovanotas LSSR valstybine premija, kurią aprobuodavo premijų teikimo komitetas, po to – ir LSSR Komunistų Partijos Centrinis Komitetas (1960 m. pirmasis sekretorius Antanas Sniečkus, antrasis sekretorius Borisas Šarkovas)  bei LSSR Ministrų Taryba (pirmininkas Motiejus Šumauskas).  Tų metų premijos laureatai: muzikai Balys Dvarionas, Vytautas Klova, Jonas Dautartas, kino operatorius Algimantas Mockus, kino režisierius Arūnas Žebriūnas, scenografė Regina Songailaitė-Balčikonienė, biologai Sabina Gecevičiūtė ir Juozas Maniukas, inžinieriai Julius Mituzas, Marijonas Martynaitis ir Bronius Vektaris.

Žiūrint iš laiko perspektyvos, viena iš sovietinio marksizmo silpnybių (ar “silpnybių“, nelygu kaip kuriam) buvo jo polinkis į istorizmą: viena vertus, buvo deklaruojama neapykanta praeičiai; kita vertus, apie ją buvo kalbama ir nemažai naiviai manant, kad atlikus reikalingą kiekį razoblačenijų, individai ir masės ateis racionaliai prie visų buržuazinių recidyvų atmetimo, o po to bus tik ranka paduoti iki šviesios komunistinės ateities. Totalitarinė sistema pasirodė esą nepajėgi totaliai išvalyti atmintį, tik išbraukti vieną kitą vardą, kurį vis tiek veik kiekvienas žinojo. Iš čia ir paradoksas, kad net oficialiai aprobuoti tekstai kaip “Gimimo diena“, surašyti lyg ir patikimo – ideologiškai susipratusio pirmosios sovietinės okupacijos liudininko – autoriaus, pasakojo ir bent šiek tiek sistemai nepalankią, net priešišką įvykių versiją, tuo labiau – konkrečių žmonių, šeimų konkrečias istorijas, kurias šiandien jau nesudėtinga (?) išlukštenti iš sovietinio vranjo metažanro.

Taip atrodo romane 1940 m. birželio 15 d., o po penkių savaičių bus ir pati “gimimo diena“ 1940 m. liepos 21 d.

– Vajėzus Marija!  Viešpatie! – sudejavo ponia Dalbaitienė, pirmoji pastebėjusi Petrą ir tiesdama jam ranką. – Ponas Kareiva! Na, kaip gyvuojate, kaip gyvuojate? Baisūs laikai, ponas Kareiva! Baisūs! Ką jūs pasakysite? Ir, žinote, lyg tyčia, aš šiąnakt sapnavau tokį sapną – rodos, guliu, akys mano atmerktos, o tikrai žinau, kad miegu, ir į mane banditas taiko iš revolverio. Ir akys bandito baisios. Paskui šūvis. Pabudau, pasakiau vyrui – tas tik nusijuokė. O matote – ot, ir iššovė žinia.  Kas bus, ponas Kareiva, kas bus?

Robert Doisneau.  Revolver.  1935.

Robert Doisneau (1912 – 1944).  Revolveris.  Juodai balta fotografija.  1935.

– Kas gi bus, ponia? Bus nauja valdžia.

– Bet juk jie mus išpiaus, ponas Kareiva? – apsižvalgiusi aplink, sukuždėjo Dalbaitienė.  – Aš ir sakau vyrui – išpiaus. Viešpatie, viešpatie, kur eiti, kur klausti patarimo? Baisu! Baisu! Sako, tuojau bus Kaune.

– Geriau nešnekėtum! – rimtai tarė pulkininkas Dalba-Dalbaitis.  – Kas bus, tas bus, o reikės su jais rasti bendrą kalbą.

– Viešpatie!  Bendrą kalbą – su bolševikais!  Ar tu iš proto išsikraustei?  Ponas Kareiva, tik pagalvokite – bendrą kalbą!  Juk jie tuoj atims iš mūsų namą, mus į gatvę išmes. O jis, matai, suras bendrą kalbą!

– Jūsų vyras išėjo į atsargą? – paklausė Petras, tartum tik dabar pastebėjęs pulkininką Dalbą-Dalbaitį su civiline eilute, ir su ironija apžvelgė jį nuo galvos iki kojų.

– Kur čia eisi į atsargą? – niūriai atsilipė pats pulkininkas. – Bet aš manau – tokią dieną geriau, kad mažiau akių tave pažintų.

– O kas gins tėvynę? – kažkodėl Petrui užėjo noras pasišaipyti iš savo pažįstamo.

– Kas ją gins, broliuk? Geruoju, taip sakant. Ir ką čia liesi kraują! Maža tauta – geriau su visais geruoju. Aš visada buvau tokios nuomonės. Tegu sau šneka, kas ką nori, o aš manau, kad bendrą kalbą rasti bus galima.

– Nutiltum verčiau! – nenurimo ponia Dalbaitienė. – Gėda taip šnekėt patriotui! O jūs, ponas Kareiva, paskubėkite – taip visi viską perka, taip perka – baisu žiūrėti!  Ir mes štai trupučiuką apsipirkome. Vis juodai dienai. Aš sakau – ir sviesto keliolika kilų užsisūdyti, ir lašinių nusipirkti – ką gali žino – užeis, tai nieko neliks…  Jau dabar krautuvininkai slepia – nelabai nori duoti. Na, sudie, ponas Kareiva! Linkėjimų žmonelei! Tokia maloni, tokia maloni! Baisūs laikai, ponas Kareiva!

– Geriau prikąstum liežuvį, – sumurmėjo vyras, irgi  jau atsisveikinęs Petrą Kareivą.

Visa šeimynėlė sulipo į mašiną ir nuvažiavo prie maisto krautuvės.

Karininkų ramovė.  2014 m. birželio 15 d.

Karininkų ramovės įėjimas.  2014 m. birželio 15 d.

Petras stovėjo prie  [Karininkų ramovės – N.R.] rūmų įėjimo kolonos, laisvai į ją atsirėmęs pečiais. Piktai pašaipiu žvilgsniu jis žiūrėjo į gatvę – į išblaškytą besitraukiančią minią, kurią stūmė atgal policijos rezervas. Ką jis šią valandėlę galvojo? Sunku pasakyti. Jis, tur būt, jautėsi kaip žmogus, matąs kylančią vandenyne bangą, kuri gali greitai užvožti laivą, kuriuo jis plaukia, bet jis išdidžiai ją niekina ir kaip senas jūrininkas žiūri pavojui į akis. O gal jis pirmą kartą visa siela pajuto, kad senasis pasaulis, kuriame jis ligi šiol gyveno, griūva, ir jeigu šiandien darbininkų būrys buvo išvaikytas, kaip visada, tai gal rytoj jis žygiuos čia pat gatve kaip nugalėtojas, tūkstantį kartų padidėjęs. Ir staiga jųdviejų akys susitiko. Elena ramiai ėjo atgal šaligatviu, aukštai iškėlusi išdidžią galvą.  Petras žiūrėjo seseriai į akis  piktai pašaipiu žvilgsniu. Jo žvilgsnyje jautei neapykantą tam, kas vyko, jame buvo ilgų dienų kančia, beprasmiškai laukiant išsisprendimo, jame gal buvo ir savo paties pasmerkimo nuojauta. Jųdviejų žvilgsniai susidūrė tiktai vieną akimirksnį, ir jis pamatė sesers akyse panieką sau ir visam tam pasauliui, kuriame jis gyveno.  Ir kai ji praėjo pro pačius laiptus, jisai matė, kad jos veidu bėga kraujas. Kas? Ją sumušė? Siaura kraujo srovelė žliaukė smilkiniu. Petras jau norėjo nušokti nuo laiptų, paimti seserį po ranka, nosine nušluostyti jos kruviną veidą. Argi čia jis, mūsų mažoji Elenytė? Kur ji eina? Ko jai reikia čia? Tačiau jo kojos tartum priaugo prie granitinių laiptų, o ji tuo tarpu pasuko už gatvės kampo, nelinkterėjusi jam galvos.

Seniai jau praėjo pietų metas, bet Petras valgyti neskubėjo. Jis užkando eilinėje valgykloje, kur, prie staliukų gausiai grūsdamiesi, smulkūs tarnautojai, šoferiai, studentai svarstė dienos įvykius, kai kurie, visai nesivaržydami, atvirai šaipėsi iš Smetonos, iš jo ministrų, iš „buržujų“. Ėjo gandai, kad Raudonoji Armija tuojau bus Kaune.

Vakarų danguje dar švietė vasaros popiečio saulė. Žmonės vaikštinėjo gatvėmis. Jų buvo vis daugiau ir daugiau. Šventiškai pasipuošusios merginos, vyrukai, apsirengę tuo, ką turėjo geresnio, vaikštinėjo Laisvės alėjos viduriu. Auklės vežimėliuose vežiojo vaikus. Saulė jau nebekepino, ir gatvių medeliai tartum vešliau sužaliavo, atsigavę nuo dienos kaitros. Net į miesto vidurį skverbėsi vėsus Nemuno dvelkimas.

Tokią tai pavakarę Kauno mieste pasirodė pirmieji tarybiniai tankai.

Jie važiavo gatvėmis pamažu, vienas paskui kitą, labai dideli. Pro atidarinėtas tankų angas žiūrėjo tankistai su odiniais šalmais ant galvų – jauni žvalūs, bet neregėtai apnešti kelio dulkėmis. Tik akys žybsėjo rusvuose ir gelsvuose tankistų veiduose. Mašinos bildėjo, riedėdamos gatvių asfaltu. Iš toliau atrodė, tartum tai būtų nepertraukiamai grumėjusi perkūnija. Gatvėmis plaukė perdegusio benzino kvapas.

Tokių didelių tankų kauniečiai dar niekad nebuvo matę.  Aukštosios Fredos plentu arba ir per miestą kitados kartais nubildėdavo viena kita fašistinės valdžios tanketė, ypačiai, kada miesto oras dvelkdavo streiku ar darbininkų demonstracijomis.  Bet tai buvo žaisliukai, palyginus su šitomis pilkomis plieno tvirtovėmis.

Vos tankai sustojo Įgulos bažnyčios šešėlyje, juos iš visu pusių apsupo tiršta žmonių minia. Tankistai atsistojo savo mašinose ir atidavinėjo susirinkusiems pagarbą arba tiesiog mojavo rankomis, nustebusias akis išplėtę į banguojančią minią. Į tankistus jie tiesę rankas, kaip į savo išgelbėtojus. Pagyvenusios moterys ir fabrikų merginos mėtė į juos puokštes iš kažin kur atsiradusių gėlių. Vienas tankistas, gal dviejų dešimčių metų vyrukas su vaikiškai besišypsančiu veidu, rodydamas baltus sveikus dantis, laikė jau pilną glėbį gėlių, o gėlės, lyg margaspalvis lietus, vis dar tebekrito ant tanko viršaus.

– Priviet rabočim Litvy ot bojcov Krasnoj Armiji! – staiga šūktelėjo tankistas.

Tankisto žodžius išgirdo visa aikštė.

– Valio Raudonajai Armijai!

– Valio Stalinui! – suskambėjo aikštėje, ir minios šauksmas nusirito toli į aplinkines gatves.

Petras minioje netikėtai ir vėl pamatė seserį. Ji stovėjo netoli tanko. Jos galva buvo aprišta nosine, kurioje ties smilkiniu raudonavo nedidelė dėmelė. Dabar Elena buvo išraudusi, jos akys spindėjo neįprasta liepsna, ir ji, pasėmusi vandens iš kibiro, kurį laikė moteris su tamsia skarele ant galvos, pakėlė puoduką ir padavė tankistui. Tankistas išgėrė ligi dugno ir, matyt, paprašė dar, nes Petras pamatė, kaip Elena, šypsodamasi ir kažką kalbėdama, iškėlė jam puoduką antrą kartą. Baigęs gerti, tankistas atkaklia ranka nusišluostė lūpas, ir Petras girdėjo, kaip jis pasakė:

– Spasibo, dievuška!

Dabar Petrui viskas buvo vis tiek. Jis matė savo seserį šioje minioje, kurios jis nekentė. Jis matė raudonarmiečius. Tiesa, jie nebuvo panašūs į tuos, apie kuriuos jis skaitydavo laikraščiuose ir nuolat iš visų pusių girdėdavo iš savo pažįstamų. Tai buvo paprasti berniokai, niekuo nesiskirią savo išvaizda nuo mūsų vyrų, jeigu juos aprengtum jų uniformomis ir pasodintum į tankus. Jie geraširdiškai šypsojosi, vikriai gaudė jiems mėtomas gėles ir, atrodė, buvo kiek nustebę, netikėtai pakliuvę į šį nepažįstamą miestą.

Petras seseriai pajuto dar gilesnę panieką. „Aa, tu mėgini vaidinti proletarę!  Ką gi, dieve padėk!“ Jis nusigręžė ir Laisvės alėja nuėjo atgal.

Bet nuo įvykių jau niekur nebebuvo galima pasislėpti. Atvirai iškėlę raudonas vėliavas, pro Petrą Laisvės alėja tarybinės kariuomenės pasitikti nužygiavo jam nepažįstami jaunuoliai. Praeidamas pro Kooperacijos banką, Petras pamatė, kaip iš antro aukšto lango į gatvę iškrito paveikslas. Dzangtelėjo duždamas stiklas, persikreipė rėmai, ir Petras pastebėjo gulint žemėje portretą to žmogaus, kuris ilgus metus valdė Lietuvą, kurio portretas būtinai kabojo kiekvienoje įstaigoje, mokykloje, padoriame patrioto bute. Dabar namų sargas su visais rėmais jį išmetė į gatvę, ir užplūdusi žmonių minia žengė per jį, nekreipdama jokio dėmesio, tartum tai būtų buvęs niekam nereikalingas šlamštas. „Taip, – galvojo Petras Kareiva, – atėjo laikas, kada bus sutrypta viskas, kas mums buvo švenčiausia.“ Kadaise jis buvo karininkas. Išgirdęs valstybės galvos įžeidimą, jis , nedelsdamas nė akimirksnio, turėjo traukti iš makštų kardą ar revolverį ir nubausti įžūlųjį. Bet dabar…  argi šitie žmonių būriai, kurie vis drąsiau veržiasi iš visų skersgatvių, argi tai nėra pats didžiausias įžeidimas kiekvienam, kas sukūrė ir palaikė santvarką, egzistavusią daugiau kaip dvidešimt metų, santvarką, griežčiausiai priešingą viskam, kas ėjo iš ten, iš rytų? Ir Petras Kareiva suprato savo bejėgiškumą. Jis pajuto visos savo palaikomos santvarkos bejėgiškumą. Toji santvarka traukėsi iš gyvenimo, kietai sugniaužusi kumščius, sukištus kišenėse.  Ji tų kumščių netgi nedrįso rodyti viešai.

Komercijos bankas tarpukariu

Komercijos bankas Kaune ant Maironio g. ir Laisvės alėjos kampo tarpukariu. Kooperacijos bankas buvo įsikūręs kitoje Maironio gatvės pusėje, šiek tiek atokiau nuo sankryžos (dabar Laisvės alėja 86). Nuotrauka iš Jono Palio archyvo.

Policininkai stovėjo gatvių kampuose. Tiktai dabar ir jų nuotaika jau buvo kita. Jie nebestabdė minios, nebemosikavo guminėmis lazdomis – jie stovėjo ramūs, laukdami savo viršininkų įsakymų. Kas ir kur dabar buvo jų viršininkai?  –  To niekas nežinojo. Kai kurių namų balkonuose jau suplevėsavo raudonos vėliavėlės. Jos buvo nedidelės, matyti, padarytos paskubomis. Vėliavėlių dar buvo nedaug, bet kažkieno duotas pavyzdys sklido mieste kaip gaisras, apimdamas vis naujas gatves, ir raudonos vėliavos dygo kaip nesulaikomas pavasario pasėlys, palijus šiltam lietui. Jas nešė gatvėmis vaikai, moterys, vyrai, į viršų keldami sugniaužtą dešinį kumštį, rimti, susikaupę arba nevaldomai linksmi.

Vis dažniau koja stojo ant gatvėje besivoliojančio tautos vado ir jo ministrų portretų. Pikti šauksmai aidėjo jų adresu minioje. Užsidarinėjo krautuvės, iš kurių dideliais ryšuliais, niekieno nekliudomi, vis dar tebenešė prekes gerai apsirengę žmonės, krovė jas į automobilius arba samdėsi vežikus ir vežėsi namo.

Venclova, Antanas.  Gimimo diena. Vilnius, Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1960, p. 185-7, 190-6.

1940 m. birželio 15 d., 15:00. Negandos spalva – raudona (I) yra čia.

Reklama

2 Comments

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s