Vanduo, ir vėl vanduo, kažkur ir laivas

Gražina Tulauskaitė Babravičienė (1908 Lekėčiuose prie Vilkijos – 1990 Čikagoje)

SUGRĮŽĘS LAIVAS

Grįžta! Jau laivas sugrįžta!
Ne visi grįžta laivai.
O kur gi mylimas mano?
Kur dabar tu palikai!

Audros, neleiskit laivų čia;
verskit juos, laužkit stiebus …
Ir aš kad gyva jau nebūčiau,
jei mylimo mano nebus!

Juodomis burėmis laivas
parplaukė pirmas jau čia.
Jame, kol dangus prasiblaivęs,
mylimas miręs nakčia!

PAKLYDUSIŲ ŽODŽIŲ MERGAITEI

Tuos žodžius tamsiuosius maža kas ir skaitė:
liūdesio šioj žemėj ir be to gana.
O argi kas matė, kaip kely mergaitę
stumdė rudens vėtros, virkdė dargana?

Kas gi patikėtų, kad ir josios draugės
buvo tiktai žvaigždės ilgesio naktims! …
Vienišas gi beržas, gale lauko augęs,
pasakas kuždėjęs, baigdamas užkimt.

Kam gi dar tu rodei tą našlaitę širdį,
kurią visos dienos nuolatos tik tardo!
Kas žodžius klaidino? Kas juos taip nugirdė,
kad negal atminti jie net laimės vardo!

Talinas 20140410 240465

Tu širdies audiman tiek priaudei liūdesio,
kad jame pati jau paskendai visa:
raštuose, mat, savo ką tiktai pajudinsi,
žodžių žiedai žėri ašarų rasa.

Naujosios poezijos antologija „Antrieji vainikai“.  Spaudai paruošė K. Binkis.  Kunas, „Švyturio“ bendrovės leidinys,  1936.

Advertisements

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s