Glicerino šiandien neužvežė

V. Kudirkos gatve 2012-03-05Viena sovietmečiu pastatyto namo V. Kudirkos gatvėje gyvenimo diena. 2012-03-05.

Glicerino! Paduokite man glicerino! Ne, karui niekas nesiruošia, nors taip flegmatiškai elgtis šiuo pasaulinės istorijos metu yra neatsakinga; kita vertus, sakė, kad mums patiems nieko nereikia daryti, tik pradinukiškai laukti, kol kiti ateis ir apgins. Aš turiu todėl laiko, ir aš noriu verkti. Jau tiesiog dūstu, kaip noriu verkti, ir ne kaip nors katarsiškai ar tiesiog dramatiškai, bet isteriškai pagal visas lietuviško piktinimosi taisykles.

Pretekstų apstu: po beveik dviejų mėnesių vietinis Medeina Ąžuolyne vėl pasitvarkė, šį kartą patobulino devynias drebulaites; pačius seniausius Žaliakalnio mažėlius Kompote apytyliai, bet užtikrintai užgriūva septynaukštis juodas jaščikas, esą dabar taip atrodo darni, džiuginanti urbanistika, – štai kad ir dėl to varvinkis gliceriną į akis, kad verktum ne prasčiau nei Unė ir Marlena. Jei informacijos perkrova nebeleidžia į omenį įsimesti panosėje besirutuliojančio veiksmo, yra patikrintos, jau net šiokia tokia patina apsinešusios temos, dėl kurių galima pavirkauti. Pavyzdžiui, padejuoti Miesto laikraštyje dėl sovietinio obščepito klasikos Kaune nunykimo.

Nieko keisto, jei ties paskutiniuoju sakiniu teko stabtelti ir pagalvoti, ar neįsivėlė kokia nors spausdinimo klaida. Vis tik eina kalba apie Kauną, – tegu ir masiškai migravusį į Amerikos ir Europos čikagas bei vietines karmėlavas per pastarąjį ketvirtį amžiaus, bet gal dar nenukvakusį ir nesumankurtėjusį tiek, kad nebesusirankiotų savęs istorijos nuotrupose. Kol kas. Laikina visa tai, be abejo, nes nesiliustravimas šluoja ir jas, idant dėmesių vektoriai kreipiasi kitomis, nekintančiomis kryptimis, kurias saugo konstitucinė žodžio laisvė.

Dabar tėra likę vienas kitas, kuris dar gali papasakoti, koks buvo “Konrado kavinės” konditerių keptų tortų skonis, o mačiusių savo akimis nuo 1938 m. šiltuoju metų laiku veikusią vasaros kavinę tada Laisvės alėjos 25 pastato kieme, atsimenančių ir galinčių jį nupasakoti gal su mumis nebėra nei vieno. Kol sovietinio gyvenimo būdo entuziastai veik buvo pasiryžę degintis viešai, kad tik būtų nors ir mokesčių mokėtojų sąskaita saugomos išpornografintos tarpukario Kauno kavinės ir restoranai, nuplaukė nemunėliais laikas gyvų liudininkų pakalbinimui, tortų fotorobotų sudarymui ir receptūrų rekonstravimui. Prie pastato savininkų Jankelio Žižmorskio ir Rasios-Dveiros Oržekovskos vardų ir šiandien dar neturime bent jau gimimo ir mirties datų bei vietų, kavinę organizavusių brolių Leonido ir Makso Konradų, vėliau ją perėmusios ponios Rėzienės veidus matyti kiekvienas savosios istorines tipologijas generuojančios fantazijos ribose, o desertų meistrų turbūt nežinome net inicialų. Vietoj to tad ir turime Laisvės alėjos grindinyje juoduojantį antkapį sovietmečio “Tulpei”.

“Konrado kavinės” mutacija į “Tulpę” antrosios sovietinės okupacijos pradžioje – viso labo dar vienas epizodas iš raudonojo tvano eros, kuris bene jaukiausiai jaustųsi dailės istorijoje ar privataus gyvenimo pasakojimų skyrelyje. Jis nėra toks lemiantis visam miestui, ir ne tik jam, kaip, tarkime, Vytauto Didžiojo universiteto sunaikinimas ar bent jau vizualiai dramatiškas kaip prieškario miesto vyriausiojo architekto Felikso Vizbaro (1880 – 1966) baltosios vilos ant Kauko kalno šlaito pasmerkimas brežnevinio kičo orgijai, dėl to gali dar ilgai trainiotis humanitarikos paraštėse. Jis vis vien yra simptomatiškas ir vertas keliolikos sakinių.

Taigi, kol kas nepavyksta rasti, kas tiksliai nutinka Jankeliui, Rasiai-Dveirai, broliams ir poniai Rėzienei, kaip atrodo jų dienos ir naktys, kur pagaliau atgula kiekvieno kaulai, bet tikėtina, kad jei ne 1940-41 m., tai 1944-45 m. nei vienas iš jų nebebuvo savininku – kas pastato, kas kavinės verslo. Toliau jau tik hipotezės, kiek per visas negandas išliko atnaujinto interjero detalių, baldų. Tarkime, kad 1944 m. vasaros pabaigą naujosios, ką tik į miestą imigravusios ponios, išsipuošę nacionalizuotais vietinių spintose rastais apatinukais, dar spėjo išbandyti nors vieną baldą, kurie nuo 1938 m. pavasario svečiams teikė daugiau patogumo ir malonaus poilsio. Šiek tiek “Konrado kavinę” liustravus, kitaip sakant, suobščepitinus, – bet ne visiškai, nes vis tik ne už tai juk kovota buvo 1917-siais, – naujųjų savininkų nutarta palikti ją veikiančią, o ten prašom, guliaj, banda, vsio zakonno.

Jonas Virakas (1905 – 1988) jau kaip tik buvo grįžęs į miestą iš stalininės tremties dėl pablogėjusios sveikatos (sic!), ir su, pasak jo sovietinės ir nemirksint perpasakojamos aukščiausiame dailėtyriniame lygyje biografijos šiais laikais, sovietinio architekto Vorkutoje (sic!) patirtimi. Tarpukariu jis blaškėsi tarp dailinininko ir kariūno karjerų: nesugebėjęs baigti Kauno meno mokyklos, jis po vienerių metų studijų 1930 m. įgyjo karininko laipsnį, nors nuo 1921 m. studijos Karo mokykloje truko dvejus metus. Po to iki 1934 m. dirbo Vladimiro Dubeneckio (1888 – 1932) braižytoju, nors architektas mirė 1932 m. J.Virakui estetika karybą nurungė 1940 m., kai protus ir širdis Lietuvoje nutvieskė parvežtoji saulė. Kaip ten bebūtų, kada jis ėmėsi 1947 ar 1948 m. obščepitinti “Konrado kavinę”, jis, į Kauną atsikraustęs iš provincijų 1921 m., labai gerai žinojo, ką keičia. Pačiam J. Virakui viskas baigėsi gerai – ir garbų amžių tremtinys nugyveno, ir interjerų po visą sovietinę Lietuvą prikūrė, ir jo 1942 m. suprojektuota Rainių koplyčia pastatyta po 60 metų.

Beburiantiems, kad senieji kauniečiai ir šiandien eitų į sovietinę “Tulpę”, belieka gaudyti tuos senuosius kauniečius po visas globalizuotas pasvietes, nes mieste jų likę ne tiek jau ir daug. Suradus teks mosuoti jiems po nosimis dviem pageibusiomis neoninėmis tulpėmis bandant juos įtikinti, kad tikrasis dvasingumas buvo tada ir tik tada, rymant prie taurelės konjako, kuri iš sovietinio pidisoko magiškai kelyje nuo butelio iki kliento staliuko virsdavo kapitalistiniais 4 cl, nors susimokėti vis tiek reikėdavo už sovietinius 50 g.,  – ir ne, nebuvo tai joks vogimas, tai buvo rezistencija ir sovietinės sistemos kasdienis griovimas. Jei itin lakaus konjako meniu galima buvo išplėtoti keliolikos kapeikų vertės antroku, t.y. antrą kartą užpiltais kavos tirščiais, kitą kartą paskanintais net permanganatu,  jei buvo rublis kitas apsmurgusiam Kijevo kotletui, – tada jau save galėjai laikyti sovietinės sistemos siaubu ir net protingai leisti liuoslaikį pamąstant apie aukštas materijas. Pavyzdžiui, Vinco Mykolaičio-Putino spyriojimusis.

pas konrada

Diena. 1934-01-14.

Spyriojosi V. Mykolaitis-Putinas (1893 -1967) ne tik dėl pasikavinimo “Konrado kavinėje”, jo preferencijos buvo klasikiniam kaunietiškam kameriniam pasisėdėjimui namie – ne virtuvėje, be abejo, bet valgomajame, salione, kabinete, pagal tai, kas labiausiai tiko konrečiam susitikimui ir pokalbiui žanriškai. Literato itin tvirta, aiški pozicija dėl to, kas ir šiandien yra lietuviškų romanų kolosas, ką su “Altorių šešėly” galima ir ko negalima daryti, gali erzinti, gali kelti apmaudą, nuostabą, bet sugebėti nesuprasti rašytojo valios reikia būti gerai pagėrusiams skiesto sovietinio konjako.

1933 m., persikrausčius Mykolaičių šeimai iš Aukštaičių gatvės į Juozo Purickio (1883 – 1934) namą Vaižganto gatvėje, romanas buvo pabaigtas ir publikuotas. Netrukus po to autoriui atėjo vienas po kito pasiūlymai išversti romaną: 1936 m. rašytojas nedavė savo sutikimo jį versti į prancūzų, 1937 m. – į vokiečių, 1938 m. – į latvių, 1938 and 1939 m. – į anglų; iki pirmosios sovietinės okupacijos tepasirodė trumpos ištraukos latviškai ir lenkiškai. Pasirinkęs likti Lietuvoje pirmos ir antros sovietinės okupacijos metais, V. Mykolaitis-Putinas nebebuvo vienintelis savo kūrinio šeimininkas, ir be autoriaus pritarimo romanas buvo išverstas į rusų kalbą, išleistas 1958 m., jau chruščiovinio Atšilimo laikais.

Ne mažiau apgalvotos literato, gyvenusio masinių vaizdų ankstyvais laikais, buvo ir romano teksto sankirtos su vaizdais.  Jokių dviprasmybių, vėl viskas paprastai įvardinta skaitlingose, atsikartojančiose situacijose: ne, romanas negali būti iliustruotas, negali būti pritaikytas scenai, negali būti nufilmuotas. Nagai į jį, be abejo, tiesėsi, nes kas keleri metai buvo perleidžiamas sovietų, bendras romano tiražas sovietmečiu buvo penkiaženklis, o pinigus ir pelną mokėta skaičiuoti ir šviesią komunistinę ateitį kuriančioje visuomenėje. Pavykusi tokio romano inscenizacija galėjo baigtis ir bent jau vietine Meno ir mokslo premija su jos tūkstančiais ir nomenklatūrinėmis privilegijomis. Vis tik V. Mykolaitis-Putinas vienodai neigiamai atsakė Mamertui Karkeliui (1931 -1999), Kazimierai Kymantaitei (1909 – 1999), pritaikant autorinių teisių įstatymą nebuvo leidimas duotas ir Eimuntui Nekrošiui. Neigiamą atsakymą iš rašytojo našlės gavo ir TV serijalą ketinusi kurti kūrybinė grupė 1978 m., atsikirsti ji nepabijojo ir LKP generaliniam sekretoriui Petrui Griškevičiui (1924 – 1987), jau parinkusiam Vytautą Žalakevičių iš to paties Žaliakalnio (1930 – 1996) kino filmo režisieriumi 1986 m. Įstabu, jog 1988 m. leidykla “Vaga” vis tiek išleido romaną su J. Virako bendradarbio iškastruotoje Kauno Meno mokykloje antros sovietinės okupacijos metais Antano Kučo (1909 – 1989) sukurtomis iliustracijomis.

1992 m. baigėsi 25-rių metų laikotarpis, kuris saugo autoriui teises į jo kūrinį, o ten prašom, guliaj, banda, vsio zakonno. Nuosayvbė, jei teisme nesugebėsi bakstelti į tinkamą paragrafą, vėl kolchoziškai visų, tik norų laisvė – kiekvieno pati svarbiausia. Niekai, kad autoriaus valia, tegu neįvardinta formalizuotame testamente, neturi jokios senaties terminų. 2005 m. ne itin pavykusi Alytaus teatro inscenizacija liko paraštine dėl savo estetinės kokybės, 2012 m. atsirado “Knygos teatro” romano trečiosios dalies vaizdinė interpretacija, 2014 m. – Klaipėdos teatre “Altorių šešėly” sušoktas. Dabar jau gali būti perkeltas nors ir į architektūrą. Veltui bando išvinguriuoti kaip lakus sovietinis konjakas Irena Balčiūnienė, teigdama, jog problema vos viena: tereikia sulaukti ant baltų arklių atšuoliuojančių dviejų gelbėtojų – genialaus inscenizatoriaus ir didžiaširdžio mecenato. Velniop autoriaus norai, nesivartys jis karste, nes per pusamžį jau sudūlėjęs vis tiek, ne tam gi skiestas sovietinis konjakas buvo geriamas, kad mes čia kažkokiom autentikom ar senių įnoriu tenkinimu save kankintume dabar. Netrukdykite, mes rašome savigriovos scenarijų patiems sau, mums visiems.

Aukštaičių g. 28, kur 1929-1932 m. gyveno V. Mykolaitis-Putinas. 2012-01-28.

Aukštaičių gatvė 28. Name 1929-32 m. gyveno Vincas Mykolaitis-Putinas ir Emilija Kvederaitė-Mykolaitienė.  2012-01-28.

Nebereikia spūdinti į Miestą, nes ir Žaliakalnyje galima kurti legendas vietoje, net jei apie tai neskelbia kuris nors portalas. Antraip beliks tik vėl ir vėl skaityti tuos kelis puslapėlius, nes daugiau nesugebėjome surinkti, o kada atsibos, nes atsibos, galima bus jaustis pažemintu ir nuskriaustu virtuvėje, ir inkšti, kad iš “Konrado kavinės” daugiau nesityčiojama nei skiestu konjaku, nei drungnais kotletais, tegu ir klasikiniais kijevietiškais, – tokių dalykų tikrajame “Konrade” paprasčiausiai nebūdavo!  Bohemiškos ir kitokios legendos kaip smetoninis keksas su liukru, perduodami tolyn ir tolyn į ateitį, – jie atsiranda iš kitokios dispozicijos, kuri gali prisiimti net ir picerizuotą išorę, nors nebūtinai. Tik mitologijos atsparios šituose kraštuose, kitkas – trapu.

Glicerino neužvežė, ir gerai, kad kažkas stringa su jo tiekimu pastaruoju metu.

Advertisements

1 Comment

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s