Pavogtas valsas

“Jai norisi atgal, į praeitį” (78 p.) iš karto, tučtuojau po to, kai 1940 m. sausio 1 d. nusileidžia į tunelį, nes tik per jį galima ateiti prie fajetono, kuris nuveš jų trijulę į valdišką butą Atgautojoje, sąskaita už kurią tuoj tuoj bus pateikta mums visiems. Nuojautos nuojautomis; jos pirmiausiai turi praeiti laiko keliu, kad taptų faktais, nutikimais, atsiminimais – gyvenimu, ir tada galima daryti korekcijas noruose, nes tik taip paaiškės, kurie jie – norai, o kurie tiktai sapnai vidurdienį.

Tegu jai tuo metu vos penkeri, tiksliau ketveri su puse, bet panelė jau yra pasaulio mačiusi: Panevėžys, Palanga, Daukantiškės, Jūrė, Kybartai, Kaunas, – tikra pasaulio dama, tad žino, kas jai patinka ir ko ji nori. Ji geidžia atgal į ten, kur taip lengvai galima susikalbėti net su vokietaite Brigita, kur plokštelių patefonui krūvoje tikrai bus ir Dolskis, ir Šabaniauskas vietoj lenkiškų dainų ir šokių, o A. Juozapavičiaus prospekto parduotuvėse visada pavyks išlošti jei ne parkerį “Lituanica” su auksine amžinąja plunksna ar dryžuotą megztuką, tai bent jau saldainių ir šokolodo tikrai. Ten, Kaune, viskas aišku.

Vytauto parko laiveliai. 20140302 002

Žaliakalnio Vytauto parko laiveliai.  2014-03-02.

Taip nebebus, kai iš tunelio vėl bus pakilta į šviesą. Nors dėliosis viskas ritenuto tempu, vis tik labai greitai po to reikės išsiaiškinti, apie kokią tėčio laikomą kažkur kitur, ne namie tikrai, kalę mama tąsyk prapliups ir kokiems driskiams, kitiems žadantiems rojų, mama atsisakys įteikti raudonas rožes tą vasarą. Išsiaiškinti visa tai, išmokti kelią nuo buto Didžiojoje gatvėje iki Rotušės aikštės, kur irgi gali nusipirkti skaniausių pasaulyje “Pienocentro” dešrelių, bet visada be muštardos, iš balto vežimėlio, – ir dar anapus uždaromų sunkvežimio bortų paskutinį kartą pamatyti Ryską ir Zbyską, su kuriais ką tik išmokta susikalbėti ne prasčiau nei su Brigita Panevėžyje, žydro atlaso suknelę pakeisti aitriai rudu, iriu treningu iš turgaus, Konrado cukrainės tortus – maisto produktų kortelėmis, kurioms išnykus dings ir patys maisto produktai.

Dabar ji nori dar atgal į ten, kur gyvenimo tempas buvo tempo di valce, nes jo vientisas aidas dar nėra subiręs į atskirus taktus.

Pirmas kartas Kaune pas tetą Vilę ir dėdę Joną Siūlų gatvėje, kur pats kiemas yra atskiras kosmosas su vandens pompa centre, sutapo su paskutiniais Laisvės mėnesiais. Dar viskas kaip turi būti: ponas Liuberskis atiduoda pagarbą bet kuriai damai kieme nepriklausomai nuo jos amžiaus, ponas Gaudžiūnas vis išrieda patikrinti savo kabrioletu Kauno meksfalto, o ponios pasvarsto ir nusprendžia, kad languotas bantas yra stilingiausia plaukų puošmena panelėms tam sezonui. Bus ten visko – ir vizitas pas prancūzę modistę paltukų, suknyčių ir piršinaičių su perliukais, ir vitrinų apžiūros Laisvės alėjoje, ir “Pienocentro” dešrelės, rūgpienis tikro stiklo dubeniuose bei ledai, ir tikras teatras, ir Lubinas sporto halėje. Bus ir pakilimai finikiuleriu į kalną, kur atsiveria dar visas kitas pasaulis, nes “Ąžuolynas veda daug kur: į zoologijos sodą, į sporto halę, į parodų rūmus…” (55 p.) Toliau teliks atminčiai įsitempti ir išlaikyti visą tų mėnesių svarbą, nes tai daryti reikės dešimtmečius trunkančioje tyloje.

Kaune pas tetą Vilę laukia ir dar vienas gigantiškas atradimas – kad pasaulyje yra ne tik kotletai, manų košė ir gyvybei pavojingi minkštai virti kiaušiniai. Šančiuose buvo ta virėja, apie kurią, matyt, poniai Zosei niekas laiku nepapasakojo, nes tetos Vilės skaidrios sriubos, bet ypač agurkinė su pelėdiena, traškiausi kabonadai, mužutėlaičiai koldūnai su kelių rūšių mėsos įdaru, sumuštiniai su kumpiu, rūkytomis strimėlėmis, kepta silke ir ikra, puošti net bananų ir apelsinų skiltelėmis turėjo būti tiekiami pačioje Prezidentūroje. Teta Vilė tortų nekepė, jie tuomet buvo tik Konrado cukrainės konditeriams įveikiama gastronomijos viršūnė, bet tokio angeliško kekso kaip jos ir tiems meistrams nebūtų pavykę iškepti. Tą turėjo žinoti visas Kaunas…

Lyg kažką daugiau žinodamas dėdė Jonas parodys jai rudenį ant bačkos Žuvų turguje prie Prezidentūros stovintį ir kalbantį vyrą, kuris po septynerių metų per vaikų eglutę LSSR Ministrų Tarybos darbuotojų, – tad ir jos mamos, tos pačios, kuri nenorėjo driskiams įteikinėti raudonų rožių, dukrai, – vaikams jai užmins ant kojos, ir bus didelė garbė būti taip priliestai paties LSSR Aukščiausios Tarybos pirmininko. Jo svaičiojimai aikštėje, kuriuos dėdė Jonas jai išvers į vaikams suprantamą kalbą, apie pasakų šalį, kurioje “visi darbštūs, linksmi, laimingi ir, svarbiausia, lygūs” (74 p.), užporyt taps plienine realybe, net jei ten aikštėje vieniems jie atrodė svajomis, kitiems – tiesiog niektauzystės atmaina.

Antras kartas Kaune po metų bus nebe toks, viskas judės allegro con furia tempu. Šį kartą teks apsistoti Tunelio gatvės geltoname geležinkeliečių name esančiame žinybiniame bute, nes kiemo su vandens pompa kosmosas suiro. Siūlų gatvėje neliko vietos ne tik tetai Vilei ir dėdei Jonui, išvyko ir Liuberskiai, ir Gaudžiūnai. Tunelio gatvės namas irgi turi kiemą, ir nors jame ne taip įdomu, vis tik ten yra sandėliukai, kuriuose galima rasti ankstesnių gyventojų paliktą vaikišką automobiliuką, ir jį galima tiesiog pasiimti sau ir išdidžiai važinėti juo veik tiesiai po karinių sunkvežimių ratais. Kartais ant pietų stalo pasirodys žali dideli bumbulai. Jie šleikštūs, bet vis tik valgomi ir vadinami arbūzais, kuriais, kaip matė teta Vilė pati per karą, ukrainiečiai šeria arklius ir kiaules. Gražuolis dėdė Vladas, “Lozanos” šuleris su nukirstu už skolas pirštu, iš Maskvos kartais parveš tokią keistenybę kaip chalva, prie kurios, patikins dėdė Jonas, priprantama kaip kariamas šuva prie muilo ėdimo. Teta Vilė vėl atgaivins savo kulinarinius sugebėjimus, nes užeidinės į svečius praeities draugai, tad ir vėl burnoje tirps kepiniai, kokių “niekur niekada ir pas nieką jai daugiau neteks ragauti” (108 p.), – ir jie tokie, kad galimas pasikartojimas šia tema.

Laikais, kai krupniką keis degtinė, kurią bus galima nuspalvinti sultimis, taip meluoti sau, jog vis tiek ragauji krupniką, nes kito būd0 dar šiek tiek palaukti su susitaikymu, jog visa tai, deja, įvyko, dėdės Vlado sesuo Marytė ir jos storulis vyras, mielai ir be didelių atsikalbinėjimų pietaujantis pas tetą Vilę ir dėdę Joną, pakvies visus pietums pas save į Žaliakalnį. Tas nutiks tik kartą, nors jie patys Tunelio gatvės bute lankysis dažnai. Užteks ir to vieno vizito. Ji niekada nepamirš tos krištolinės liustros pas juos, užsiliks atmintyje visam ir aksominės sofos, ir septyni porcelianiniai drambliukai. Šeimininkės kulinariniai šedevrai – murzinai žalia sriuba, silkė su medumi ir pomidorų padažu, leisgyvis karbonadas ir viską neišvengiamai išgelbėjęs Konrado cukrainės tortas desertui – bus tokie, kad teks juos kažkada aprašyti ir palikti ateities kartoms.

edgar_brandt_and_daum_freres_a_chandelier_circa_1925_d5644820h

Edgar Brandt (1880-1960) kartu su firma “Daum Frères. Šviestuvas. Apie 1925 m.

Paskutinis keksas bus suraikytas šitoje pasakojimo vietoje. Teta Vilė paskutinį kartą jį keps Kėdainiuose ponui komendatui, kuris net susigraudens, nors vietiniai gyventojai privalėjo gyventi sau, o vokiečiai – sau. Pastariesiems juk reikėjo kažkur pietauti, tetai Vilei – kam nors virti pietus, kol dėdė Jonas buhalteriavo Kaune, nes be darbo gyventi buvo nevalia pagal to meto tvarką.

Adagio, trečias kartas Kaune praeis adagio tempu. Jis bus pas tetą Emą ir dėdę Domą, įsikrausčiusius į žydų verslininkui dar visai neseniai priklausiusį namą Vokiečių gatvėje, mutavusią į kažkokios Marytės Melnikaitės gatvę. Nei garažo su kabrioletu, nei sandėlio su anksčiau ten gyvenusių žmonių paliktais daiktais, tiktai plikas kiemas ir geltonuojanti žydų mokykla, kurioje mokosi dabar žydukų vėlės vietoj jų pačių. Belikę tik nuotraukos iš kito gyvenimo, buteliukas prancūziškų kvepalų ir lėktuvo “Lituanica” modeliukas, toks mažas, bet galįs nuskraidinti net pas baltąsias meškas, ant ąžuolinio rašomojo stalo. Pyragų jau niekas nekeps, iš Konrado cukrainės tortų nebetieks, nors svečiai kartais pasirodys: “Ir suleidžia savo pajuodusius pirštus į patį dubenį, išgriebia plokštainio bryzą, taukai jam varva per ranką į rankovę, o jis patenkintas čiaumoja plokštainį, išsitaukuodamas visą burną vos ne iki ausų” (261 p.). Kita vertus, dėdės Domo kartais iš kažkur parnešama namo šokolado plytelė atsiduos moliu, bet ji kaip tik tokia ir geriausiai pritiks.

Beliks dar paskutinį kartą nuvažiuoti į Kauną po dvejų metų pertraukos, vėl į tą patį žydų žydams nebepriklausantį butą pas tetą Emą ir dėdę Domą. Iš tos vasaros liks tetos Emos draugės Jadzės sūnėnas gruzinas iš Maskvos Šota ir dėdės Domo gimtadienis, – na, taip – dėl to paties, nors ne visai, nes Konrado cukrainės tą vasarą jau nebėra, tik kažkokia “Tulpė”, kurioje dar dirba prieškarinis konditeris: “Tortą? Ne, du didžiulius dieviškai kvepiančius tortus: vieną išpuoštą gelsvo ir rausvo kremo puokštėmis, kitą, apipiltą šokoladu, ant kurio suręsta sausainių trobelė, greta šulinys su svirtimi ir riešuto kevalo kibirėliu. Dar mažytis rūtų darželis” (359 p.). Indai suplauti, o tekstilės spintos jau seniai ištuštėjo, laisviems, lygiems ir linksmiems tokie niekai iš vis nereikalingi.

***

Įžangoje knygos autorė Rytė Janauskaitė tarsteli, kad tokia vaikystė, apie kurią papasakota knygoje Pažirusios grandys, arba suki buruiki (suraskite vietą prašapusiai raidei “ž”, kad nereikėtų klausinėti, ką gi tai reiškia; sufleruoju – antrajame žodyje jos trūksta), galėtų būti bet kurio iš mūsų istorija.

Netikslu.

Pastebėjimas šis yra vienintelis dalykas knygoje, kuriuo suabejoji, skaitydamas pasakojimą apie vaikystę, trukusią nuo 1935 m. iki 1949 m. Prasprūdo jis kažkaip pro knygos redaktorę Bronę Vinevičienę, kurios vienos darbas jau galėtų būtų svari priežastis perskaityti šitą knygą. Didaktika jo dera su leidyklos “Gimtasis žodis” profiliui, bet niekam kitam daugiau vėliau, bent jau kol kas, neteks per tokį trumpą laiką patirti tiek kartų dangaus ir žemės susikeitimo vietomis. Vėliau variacijų tebus menka galimybė, kontekstas susigulėjęs: iš lubų iškrapštytos visos bombos, po jomis – iškrapštyti tikrieji savininkai ir vietoj jų įkraustyti kiti kvarterantai, nes gi visi lygūs, pasidarys priimtinos iš tų driskių, kuriems neteiktos gėlės, privilegijos, ir išmokta atsiminti neatsimentant nei žodžiu, nei raštu tai, kas buvo iš tiesų svarbu ir kas turėjo, bet ne kiekvienam tapo neliečiamuoju aukso fondu bet kokiose aplinkybėse.

Labai nedaugelis turėsime galimybę žaisti tomis pažirusiomis grandimis. Kasmet jų mažės, ir jei kažkiek laiko dar bus galima atkurti mentaliai sąsajas, pamatyti vientisumą, ateis ir laikas, kada fantazijos nebebus gana, maži išlikę fragmentėliai taps erzacais, kuriais vis tiek tikėsime kaip sultimis nudažytos degtinis krupnikiškumu. Pačios mūsų vaikystės ir kas eina po jų grasinsis tapti surogatais, tad hipnotizuosime patys save, kad gazirovkė komunaliniame granionam stakane yra nei kiek ne prasčiau nei ponios Abramovič rausvas limonadas netoli tako link jūros, juolab kad patikėti, kad limonadas gali būti ir rausvas – ne kiekvienam, kada paragaujamų įrodymų tam nelabai ir yra. Galų gale, mes patys, niekieno neverčiami, gavę pirmą šansą pribaigsime ir Konrado kavinę su cukraine, ir “Pienocentrą”, kad neriogsotų ten kaip priminimai, kad o gal kažkaip ties pačiu paskutiniu laikrodžio dūžiu viskas galėjo vykti kitaip.

My old (since 1917) quarrel with the Soviet dictatorship is wholly unrelated to any question of property. My contempt for the emigre who “hates the Reds” because they “stole” his money and land is complete. The nostalgia I have been cherishing all these years is a hypertrophied sense of lost childhood, not sorrow for lost banknotes. / Мое давнишнее расхождение с советской диктатурой никак не связано с имущественными вопросами. Презираю россиянина-зубра, ненавидящего коммунистов потому, что они, мол, украли у него деньжата и десятины. Моя тоска по родине лишь своеобразная гипертрофия тоски по утраченному детству.  Nabokov, Vladimir. Speak, Memory. An Autobiography revisited.  New York, Vintage Books, 1966. / Набоков, Владимир. Другие берега. New York, Chekhov Publishing House of the East European Fund, 1954.

Posovietinėje visuomenėje, kuri susigalvojo socialinę grupę paprasti žmonės, tokios knygos nudreifuoja į nukainotų knygų skyrius knygynuose rinkti dulkių. Pasakojimo kaunietiška dalis vyksta Šančiuose ir, net galima sakyti, Šančių prieigose, nes Tunelio gatvė – viena iš tų ribinių miesto vietų, kurios nepriklauso nei tam, nei tam, – „geležinkelininkų, padaužų, frajerių ir būsimų meno bei literatūros talentų lopšyje“ (45 p.). Šančiai vaizduotėje išlieka paprastų žmonių rajonu, net jei ten tarpukariu gyveno ne tik sovietinės literatūros fetišizuotas proletaras. Matyt, to ir pakanka, kad lyg ir tiesiai į skaitytoją nuo viršelio žiūrinti mažoji dama su už ją didesniu bantu plaukuose nesugebėtų sustabdyti ties savimi žvilgsnio, – kol kas žiniasklaidoje nepasirodė nei vienas interviu su R. Janauskaite, net nupiepusio standartinio pranešimo spaudai neaptikti.

Taigi, R. Janauskaitės pasakojamos istorijos personažai kaip tik ir yra tie, kuriem šiandien ženklinami paprastų žmonių etikete: ne tarpukario miesto elitas, ne sėkmingiausi ūkininkai, ne pokario rezistentai ar šaunuoliai, kurie „ir tada dirbo Lietuvai“. Jų atsiminimų leidyba turėtų ir reklaminį biudžetą, ir juos mėsinėtų akademinis isteblišmentas. Sociologai, jei neklystu, juos priskirtų prie žemesniojo viduriniosios klasės sluoksnio, ir tai kaip tik tie, idealiai netikę sovietinei sistemai, priešingai tam vaikystėje Žuvų turguje matytam šnekoriui ant bačkos, bet ne ir net tiek netinkantys, kad būtų patekę į tuos 10 procentų, kaip manyta, tiesmukai pavojingų. Viskas pasitvirtins po kelerių metų, nes iš visų jų tik tetai Vilei ir dėdei Jonui teks trauktis į Vakarus dėl, kiek leidžia autorė skaitytojui suprasti, dėdės baigtų ekonomikos mokslų Peterburge dar prieš 1918 m. ir ne visai neutralios buhalterio tarnybos prie Smetonos ir vokietmečiu. Visi kiti praleis kelerius metus tai tame, tai aname adrese, ir tų adresų per tokį trumpą laiką bus beprotiškai daug, po lova laikydami lagaminus su šiltais rūbais ir keliomis konservų dėželėmis, bet vis tik išlaviruos rojų žadėjusių driskių tvarkoje, – sveiki fiziškai, bet nebūtinai kitaip.

Tarp sepinių nuotraukų sušmėžuojanti dedikacija “Panorusiems perskaityti ir tarp eilučių įžvelgti, kas neparašyta” (5 p.) verčia puslapius, šokiruojančiai talentingai parašytus vertėjos ir bibliotekininkės Rytės Janauskaitės apie neva paprastus žmones, pagautus istorijoje, o šiandien lengvai apšaukiamus konformistais, net kolaborantais. Pasakoti apie nedidvyrius, pasakoti negražinant, be savicenzūros, bet taktiškai ir elegantiškai, tačiau vis tik ezopiškai, kada įgūdis skaityti tarp eilučių nyksta, ir jokios pagalbinės instrukcijos apie laukti greičiausiai net neverta, yra nuodėminga. Pavogtą valsą kad ir su dideliu pavėlavimu ne vien tik norisi, bet privalu atsiimti iš vagies, ir skambėti jis galėtų geroje, digitally remastered, kokybėje. Pasakojimo autorė gal sutiktų padėti šiame reikale.

***

Pagaliau ir jis – originalus smetoninis keksas su tikru liukru!

250 gr. sviesto, 250 gr. (2 1/2 stiklinės) miltų, 4 kiaušiniai, 1/4 stiklinės geros grietinės, 200 gr. (1 stikl.) cukraus, 50 gr. razinkų, 50 gr. smulkių pyrago sausainių, 1 pakelis kėlimo miltelių (“Kepin” ar k.), 2 citrinų nutarkuota citrinos žievutė (tarkuoti tik geltonąją dalį).

Išsukti sviestą iki baltumo. Sudėti cukrų ir kiaušinių trynius. Pasukti, sudėti grietinę, kėlimo miltelius, razinkas, džiovėsius, miltus ir pagaliau sudėti gerai išplaktą baltmų putelę. Pilti į sviestu išteptą formą ir kepti. Žiūrėti ar iškepės, į vidurį įduriant ploną šakaliuką; jei sausas – iškepęs.

400 gr. gabaliukais cukraus, 1/2 stikl. vandens, keletas lašų acto arba citrinos sunkos.

Cukrų užpilti šaltu vandeniu ir ant nekarštos ugnies kaitinti iki ištirps, tada užvirinti ir pavirti iki padėjus lašą šaltai sustingsta. Baigiant virti įlašinti keletą lašų acto ar citrinos sunkos. Nukėlus nuo ugnies sukti iki pabals, išsukus užpilti ant kekso ir leisti sustingti.

***

Pirmiausiai baikite valgyti keksą, suki buržuiki, tik po to atsiverskite knygą, nes kitaip pritrupinsite tarp puslapių ir apriebaluosite viršelį.

Į Šančius dar teks sugrįžti.

Janauskaitė, Rytė.  Pažirusios grandys, arba suki buruiki.  Vilnius, Gimtasis žodis, 2013.  ISBN 978-9955-16-496-8. 397 p.

Dainoros Kaniavienės recenzija “Literatūroje ir mene”.

Advertisements

3 Comments

    1. Tyla Lietuvoje aplink šitą knygą, kaip nebūtų išleista. Pati pirkau gruodžio pradžioj, tad ne mažiau 4 mėn. ji knygynuose. Randu tik, kad buvo pristatymas A. Mickevičiaus bibliotekoj vasario mėn., kur autorė dirbus.

      Turbūt akivaizdu, bet dėl visa ko paminėsiu: knygoje yra visko daug daugiau, čia tik aš iš(si)lesiojau Kauno liniją.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s