Ir vėl “Le dîner est servi!” tiksliai 13 val. 30 min.

Italijos Respublikos pasiuntinybės pastato liekanos. 2014 m. vasario 16 d.

Italijos Respublikos pasiuntinybės prieškariu naudotas pastatas Vydūno alėjoje Kaune.  2014 m. vasario 16 d.

Scenarijus buvo toks pats ir šį kartą, daugmaž.

Sniego neužsakysi, o dar tiksliai tokio – akis lipdančio ir šlapio – kaip tą šeštadienį 1918-aisiais. Visa kita – beveik tas pats kaip per pirmąjį Vasario 16-sios minėjimą: kelias dienas trunkantis šventimas, trumpam pastatų mūtnumą apdangstančios vėliavos, tik Mieste vykstantis šurmulys, kitiems – komendanto valanda šventę perkeliant nuo purvinų, išsiklaipusių šaligatvių į namus, prie balto stalo, kur kiekvienai šventei ir yra tinkamiausia vieta.

***

Tame pačiame “Lietuvos aide” 1919 m. buvo paskelbta tokia pirmosios Vasario 16-sios minėjimo programa:

1919-02-15

Vasario 15 d. 8 val.vak. miesto Rotušės salėje bus Tautos Šventės įžengiamasis koncertas dalyvaujant p. P. Olekai, p. J. Naujalio chorui, p. V. Bičiūnui, p-lei B. Grigaliūnaitei-Grigaitytei ir p. Leškevičiui.  Vasario 16 d. koncertas bus pakartotas.

Tame pačiame laikraštyje buvo paskelbta, kad nuo vasario 15 d. įvedama komendanto valanda nuo 10 val. vakaro iki 5 val. ryto.

1919-02-16

1) 10½ v. iškilmingos pamaldos Kauno Katedroje dalyvaujant atstovams V. Tarybos, Ministerių Kabineto ir vietinių visuomenės organizacijų.

2) 12 val. kariuomenės parodos Viešoje aikštėje (Paradenplatz).

3) 2 val. po pietų susirinkimai Lietuvos nepriklausomybės idėjai aiškinti.  Susirinkimų vieta: Miesto Rotušės salė, Liaudies Namai ir Tilmanso salė.

4) 4 val. iškilmingas Valstybės Tarybos ir Ministerių Kabineto posėdis Kauno miesto teatre.

5) 8 val. vak. spektaklis ir koncertas.

Kad duoti progos platesniems Kauno gyventojų sluoksniams matyti vaidinimą [1905 m. parašytą Marcelino Šikšnio-Šiaulėniškio dramą „Pilėnų kunigaikštis“ – N.R.], vasario 17 d. tas pats vaidinimas bus pakartotas perpus pigesnėmis kainomis.

***

Istorikai kol kas tyli, nesako, ar ir tada, per pirmąją Vasario 16-ąją, visuomenė slopo, nerimastingai skaičiuodama, kiek biuždetinių litų teko lemanams, kiek danieliams, ar registravo, kas gi tie, kuriems atiteko ypatingosios rūšies bilietai, kurie ir dabar vadinasi su pakvietimu. Ne taip jau svarbu, vienas kitas neatitikimas vis kartojant ir kartojant tą patį gali įsivelti, esmės nekeis. Į jokias – tikras ar simbolines – kapines nesiruošiame jokių kapų lankyti, ne Vėlinės, ir niekas nemirė, su niekuo neatsisveikinome, o ir šaligatviai jau baisiai išsiklaipę vėl. Per tuos penkis dešimtmečius prievartinės komendanto valandos išmokome švęsti be šurmulio tiesioginio ar ekranizuoto, – mums niekur ir nereikia eiti.

Paklausyk, ką tada, Pirmą Pirmadienį Po To, 1918 m. vasario 18 d., girdėjau. Eina tada gatve, nors dar ne Kaune tas vyksta, tryse – Petras Klimas (1891 – 1969), Mykolas Biržiška (1882 – 1962) ir Bronislava Šėmytė Biržiškienė (1879 – 1955). Gerai, paskui pabaigsiu pasakoti, apie ką Petras ir Mykolas šnekėjo, ir ką jiems į jų kalbas atrėžė Bronislava, nes jau 13 val. 30 min., ir “Le dîner est servi!, pilna burna juk nekalbėsi.

Advertisements

1 Comment

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s