Mūsų padarymai ir pridarymai, visų mūsų

Langas name Minties Rato gatvė.je 2014-02-08.

Kažkada gyvenimui naudoto namo Minties Rato gatvėje langas.  2014-02-08.

Autobiografinės nostalgijos dažnių matuokliai kartais pagauna virpesius bruzdžių sudejavimų, išsklindančių nuo tikrų ir prisimetėliškų čikagų pusių. “Ką jūs padarėte?!!..” Zimagoriška gaiva. Truks neilgai. Visas šis melioracinis griovys chaotiško neveiklumo “Ką daryti?” pelkėje po savo eilinės trumpametės pats nugargaliuos šiandienos virtuviniame disidentizme. Piktinimasis ne vakar tapo tautiniu liaudies sportu, kuriam specialių arenų ręsti nereikia, nes jos yra visur; veik kiekvienas jau tapęs piktinimosi sporto aukščiausios klasės meistru. Be etnologų ir sociologų aprašų šitas žodis tapęs išsidrėbusiu, liulančiu po visur kūnu.

“Ką jūs padarėte?!!..”  Ką mes padarėme. Bendrai ir konkrečiai.  Bendrai – vieni likome čia, kiti apsukome ratą ir grįžome į čia. Konkrečiai šį kartą – užsižiūrėjome į ekranus, nes visi seka visus, gali pasakyti tiksliai, ką veikėme tuo metu. Užsižiūrėjome ir pamiršome stovėti prisirišę prie kelių dešimčių drebulių ir klevų Žaliakalnio Ąžuolyne, kurias gerą savaitę vietinės seniūnaitės panosėje prižiūrėjo saviveiklinis eigulys, ir nematančiomis akimis stebėjo vaikštinėjantieji parke. Jos ataugs, tos drebulės, ar kokie nors uosiai vietoj jų, nes medžiai turi tokį įprotį – augti, ir tai daro, nei kiek nepaisydami lietuvio monopolinio rypavimo apie jo išskirtinai dvasingą gamtos pajautimą. Medžiai turi savo taisykles ir tvarkas, apskritai apie juos kalba tik tarp kitko. Aiškinamės juk, ką mes padarėme.

“Aš taip pat noriu turėti namus, kuriuose galėčiau gyventi, noriu turėti Dievą, kuriam galėčiau melstis. Žmogus yra silpnas. Jeigu jis neturi namų, jeigu jis yra vienas, jis negali neklausti, kodėl. Jam atrodo, jog turi būti kas nors, kuris tikslingai vedžioja jį, namų neturintį klajūną. Ir mano sunkios ir pavargusios mintys visuomenet sustoja prie klausimo, ar yra kas nors, kuriam aš galėčiau pasakyti, kad esu pavargęs ir vienas, kad norėčiau jau eiti namo… Jeigu ne, tai kam aš apie visa tai kalbu?” Medardas BavarskasKlajūnas. Schweinfurt, leidėjas Juozas Šlajus, 1946, p. 5.

Klausimas jau buvo paklaustas. Kartą, prieš du dešimtmečius, lietuviškai mūsų jau klausė: “Ką jūs padarėte?!!..” Atsakė į jį, kurie ir paklausė – ne taip viską darėme ir nesijautėme dėl to blogai, net nenugraužėme viso Žaliakalnio ir dar Šančių Ąžuolynų žolės iš sielvarto, kad savigraužos patyrėme per mažai. Nebevertėtų kartotis, nes atsakymas išlieka toks pats kaip ir tada. Tiek to vis tik, galima ir pakartoti: “Mes gyvenome, gyvename. Čia.” Neteisingai, ne pagal Kitu pasirinkusio būti įnorius ir ekspektacijas, pagal testamentus, kuriuos pageidauja, reikalauja vykdyti jų hipokampai.

Mes prastai atlikome savo prievolę: sulaužėme pincetus, kuriais kiekvieną kruopelytę aprobuotoje paveldiniu blynu tvoroje kasdien privalome grąžinti į jos vietą, pamiršome iškrakmolinti ir pakabinti religinių apeigų tekstilę ir šį rytą, prikūrėme tokio gatvės meno, kuris greičiausiai nepateks į jokias didžiatiražines publikacijas. Mes neišsaugojome idealioje būklėje jų vaikystės prisiminimų ir jųjų neišblizginome kaip pridera. Jie tam mus čia ir paliko – stovėti jų vaikystės atsiminimų sargyboje, sustabdžius savus gyvenimus, kol jie patys gyvena gyvenimus. Mums turėjo užtekti gyvenime tik tiek – sėdėjimo sargo būdelėje ir šuniško bidzenimo Žemių  perimetru.

Mes ėmėme ir nustojome vykdyti Salomėjos, pakeliui į savo paskutinį gyvą adresą Dainavos gatvėje, žodžiais liekantiems jų sudėliotą priesaką: “Akmenys paplentėm kauks. / Sužaliuos lazda. / Lauk manęs, kai nebelauks / Niekas niekada …” (Salomėja Nėris.  Prie didelio kelio. Sudarytas 1944, išleistas 1994).  Norom, bet labiau nenorom žiūrėjome, kaip numetamų vardan išvykimo į “Oh, I am so worth it” gyvenimą visose įmanomose čigaose namų langai užkalami polietilenu, kol dar vienas atklydęs variagas jį nuplėš kartu su pačiu namu ir visais jų vaikystės prisiminimais. Vieną po kito, vieną po kito. Paskui nebežiūrėjome, tie vaizdai tapo banalybėmis kaip mygtukas Like.

“Aš norėčiau jau eiti namo. Viena po kitos bėgančios tos pačios rūsčios ir žmogaus kančioms abejingos dienos jau baigia mane nuvarginti. Aš noriu namo. Bet kur yra mano namai? Kur? Ne, aš dar nepamiršau, kad esu klajūnas. O klajūnai neturi jokių namų. Naktimis juos dengia tas pats dangus, kaip ir tuos žmones, kurie turi namus ir jie mato tas pačias žvaigždes ir alsuoja tuo pačiu žemės kvapu, kaip ir tie žmonės, kurie turi namus. Jų namai visa žemė. Bet aš jau noriu namo: aš pavargau ir nebegaliu ilgiau gyventi be kokių nors, kad ir mažučių, bet savų, mielų namų. Mane jau imta kankinti mintis: kodėl kiti turi, o aš neturiu…” Medardas Bavarskas. Klajūnas. Schweinfurt, leidėjas Juozas Šlajus, 1946, p. 5.

Nereikėjo tikriausiai tos mėsos pradėti valgyti; arba gali antropologai pasiūlyti ir kitą, net įtikinamai neįvardintą priežastį, kodėl mes išsididinome smegenis prieš 150 tūkstančių metų. Būtų buvę lengviau, bet evoliucija kaip emigracija – nepakartojami eksperimentais rezultatai, neleidžiantys patikėti grįžimo į tikslų praeities momentą galimybe.  Mėsą valgėme, smegenys didėjo. Jos didėjo, didėjo, vis gilyn ir gilyn į save įkišdamos hipokampą, – tą dalį, kurioje konkrečios vietos atmintis pačia savo struktūra įsiprojektavo į žmogų visam laikui. Plūkiamės, vargstame, galvojame naujus simbolizmus, bet jie visi pavirsta niekais nuo menkiausio atsiminimo sušmėžavimo prieš akis.

Tarkime, kad tas smegenų padidėjimas ir nusėsdino mus vieną dieną, sugebėjo sufokusuoti savo tarkymąsi simbolinėmis prasmėmis į koordinatę, kuriai sugalvojome pavadinimą – namai. Taip jau nutiko, kad nusprendėme įsikibti į plūgą, laikyti jį po stogu, tada dedikavome savo lojalumą vietai labiau nei genčiai. Neurologai murma, jog žmogus sugeba teigiamai reaguoti ir veikti tiktai atpažįstamoje aplinkoje, tik tiek teleidžia jam hipokampas. Šiaurės drėgmėje viskas yra laikinosios būklėje, ir vaikystės atsiminimą, atsiradusiame tuo metu, kada ji dar buvo pati pajėgi paneigti jai priskirtą laikinumą, apsaugoti galima tiktai nesipiktinant, tiktai kitaip, nes nekauks, nežaliuos, nebelauks, variagai net nepradės laukti, ir mygtuko Unlike niekas neprogramuos. Su visais savo nelikeais teks gyventi pačiams likusiais laikais.

Trečią kartą nebeklauskite mūsų “Ką jūs padarėte?!!..” Piktinkitės, jei tas kūnas prispaudęs laiko, kuo nors kitu, juolab kad atsakymą ir taip žinote.

Minties rato gatvės namas, jau tik buvęs. 2014-05-04.

Namo nuotraukoje viršuje pabaiga.  2014-05-04.

Advertisements

1 Comment

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s