Ir mūsų miestelis taip pat

Jadvygos Chodakauskaitės Tūbelienės ir Juozo Tūbelio vilos kiemo tvora (arch. Feliksas Vizbaras, 1933). 2014 m. vasario 2 d.

Jadvygos Chodakauskaitės Tūbelienės ir Juozo Tūbelio vilos (arch. Feliksas Vizbaras, 1933; nuo 1946 m. vaikų dailės mokykla) Dainavos gatvėje tvora.  2014-02-02.

Nutikimas neįprastas įvyko šeštadienį, bet tik ne vakarykštį, šiek tiek anksčiau.  Toks neįprastas, kad patikėjimas juo turėjo vykti ilgiau ir netgi priverstine tvarka.  Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyrius ėmė ir pakvietė į rendez-vous prie savo jėgomis, be tarpininkaujančių leidyklų pagalbos publikuotos knygos.  Tas nėra neįprasta: LDS Kauno skyrius nesilygiuoja į leidyklas, bet leidybinė veikla jam žinoma.  Neįprasta buvo, kad į pasimatymą rengėjai pakvietė …. šeštadienį 14 valandą.  Net netikslu sakyti, jog toks laikas yra neįprasta, toks laikas – tiesiog nenormalu.  Biudžetinių kultūrininkų standartas – dabar jau – dešimtmečiais išlieka tas pats: guvesnį sujudimą aplink savo veiklą organizuoti tokiu laiku, kuris būtų mažiausiai tinkamas tiems, kurie yra pagrindiniai institucinės kultūros fundatoriai – privatus sektorius, besivadovaujantis vis labiau protestantėjančia darbo etika ir dėl to susitaikantis su metų metais praktikuojama į juos nukreipta kultūrine atskirtimi.  Sausio 25 dieną buvo kitaip.

Braukiantis per mėlynąją Kauno viduržiemio šviesą į Kristinos Budrytės-Genevičės knygos Elena Jakutytė (1911-1999). Grafikos pasaulio suvokimas ir darna pristatymą TEO Ryšių istorijos muziejuje tomis pačiomis gatvėmis, kuriomis ne vienerius metus vaikščiojo grafikė ir jos mokiniai, inicijavę šios knygos atsiradimą, galvojau apie visai kitą lietuvišką geografiją – magiškąją Dzūkiją.  Romas Sadauskas-Kvietkevičius praėjusį rudenį savo tinklaraščio paskelbime “Mūsų miestelių prakeiksmas – nutylimoje jų praeityje” svarstė, ar Lietuvos miestelių paralyžius nebus ateinantis iš kelių kartų mėginimo kurti “savo gyvenimus ant išžudytų bendrapiliečių kaulų”.  Įeiti – savavališkai ar dėl to, kad ruskis leido – į visai kitokio išplanavimo namą, su dviejų dalių durimis į gatvę, nes taip patogiau pirkėjui, ir gyventi savo lietuvišką gyvenimą lyg niekur nieko ir negali būti įmanoma.  Turbūt pasigalvojo mintis apie tą Romo įrašą, nes ėjau link Meno mokyklos pelėdų, į Kompotą, kuris buvo – priešingai nesibaigiantiems kvaksėjimams, kad Kaunas buvo itin, labai, vos ne išskirtinai lietuviškas miestas tarpukariu – žydiškas, su aplink neveikiančią Sinagogą apspitusiais seniausiais Žaliakalnio namukais, kurių dviejų dalių durys ir dabar spokso į gatvę.  Žaliakalnis – mažučiukų lietuvių, rusų ir žydų miestelių sankaupa.

Elenos ir jos brolio Vytauto Jakučių istorija yra dažna, gal net tiek, jog galima būtų vadinti tipiška, tačiau svetima išliks ilgokai dėl mūsų pačių vangumo.  Elena gimė 1911 m. tuo metu Turkestano gubernijai priskirtoje Bucharoje ekonominių migrantų šeimoje.  Net ir šiai dienai surastos skurdokos faktinės detalės rodo, kad šeima dėl tėvo uždarbių, taip pat ir dėl Didžiojo karo važinėjo pirmyn atgal tarp Lietuvos ir rytinių Rusijos Imperijos vietovių.  Jakučių šeima buvo tik viena iš daugelio, nes lietuviai ir tuomet ne tik emigravo, jie išvažiuodavo ir grįždavo, išvažiuodavo ir grįždavo – su išsilavinimu, patirtimi ir istorijomis, pinigais, nors nebūtinai viskuo, kartais tik su kuo nors vienu iš šito sąrašo.

Po 1918 m. jau našlė Emilija Mikuzaitė Jakutienė su dviem ūgtelėjusiais vaikais buvo tarp dešimčių tūkstančių lietuvių, kelerius metus po Valstybės atkūrimo plūdusių namo ne tik saugantis nuo bolševikų beprotybės pačioje Rusijoje, bet parsirandančių ir iš anapus Atlanto su ketinimais kurtis Lietuvoje.  Šitas išvirkštinis, masyvus egzodas namų kryptimi, – net jei kaip kuriems truko labai trumpai, vėl buvo kraunami lagaminai ir perkamos naujos šipkartės, kitiems grįžimas baigėsi ministrų portfeliais, vilomis ant Žaliakalnio šlaito ir vieta Lietuvos istorijoje, – po Kovo 11-sios nepasikartojo; kol kas dar nepasikartojo, bet gali.

1924 m. E. Mikuzaitė Jakutienė su 13-te dukra Elena ir 17-čiu sūnumi Vladu atsikraustė iš Mažeikių į samdomų darbuotojų ir smulkiųjų verslininkų apgyvendintus Šančius.  Be reikalo knygos pristatymo metu autorė dvejojo savo versija, kad Elenos motina Šančiuose pragyvenimui galėjo užsidirbti teikdama maitinimo paslaugas Lietuvos kariuomenės personalui, – tokia veikla užsiėmė ne viena iš užsienio grįžusi ir Šančiuose apsigyvenusi moteris, net ir tokios, kurių vyrai svetur dirbo diplomatais, inžinieriais, prekybos atstovais.  Tai buvo jų savarankiškumas, jų smulkusis verslas, kuriame kartais dirbo daugiau nei viena moteris, ypač jei samdomas butas buvo pakankamai erdvus, ir vienu metu pietums galėjo susėsti daugiau vyrų.  Tiek tad tų nusistovėjusių stereotipų apie tuos lietuvius, kurie gyveno ir formavosi ne žemės ūkio tradicijose, kaip bubena nepamirštamas sovietinis truizmas.

Toliau buvo studijos mergaičių mokytojų seminarijoje, ir tik gerai informuotas skaitytojas susivoks, jog greičiausiai eina kalba apie Elenos Jakutytės studijas draugijos “Saulė” mokytojų seminarijoje Ukmergės plente (dabar – Savanorių prospektas) 1932-1934 m.  Iš karto po Seminarijos baigimo – pabandymas porą metų studijuoti Vytauto Didžiojo universiteto Gamtos mokslų fakultete jo nebaigiant, prigludimas prie tuometinio Kauno isteblišmento per brolio Vytauto santuoką su Onos Brazauskaitės Mašiotienės ir Jono Mašioto dukra Ona Mašiotaite, ten ir susigiminiavimas su Marijos Mašiotaitės Urbšienės ir nuosekliai link ministerio portfelio žygiuojančio Juozo Urbšio šeima, mašininkės tarnyba su savankiškomis pajamomis Žemės banke.

Sustoji ties puslapiu su dviem šv.Kalėdų pas Mašiotus fotografijomis, viena – 1936 m., kita – 1937 m.  Veji šalin tą žinojimą, kurio jie visi, ir į nuotrauką pakviestos tarnaitės Seliutė ir Vanda kaip lygiavertės šeimos narės, dar besišypsantys, neturi – kad liko jau nedaug, kad kitą kartą, kada jie vėl susirinks, bus priešpaskutinės, paskui ir paskutinės šv.Kalėdas.  Visos po to jau bus kitokios, ir ant buto K. Duonelaičio gatvėje parketo, ant bet kurio kito parketo Kaune, net ir ant lentinių grindų bus vaikštoma kitokia avalyne.   Nelemtas puslapio su šiomis nuotraukomis numeris – 13.

Šitoje vietoje baigiasi pasaka, ir prasideda istorija, kurią pasakoti reikia, nes knyga inicijuota gražiam tikslui – neleisti pasimiršti žmogui, kuris įtakojo šiandien pripažintus ir vertinamus Lietuvos dailininkus, – nes gyvenimas vyko ir sovietmečiu.  Pasakoti kaip?

1944 m. vasarą, kai Antrojo pasaulinio karo baigtis buvo pakankamai aišku, Elenai kaip ir daugeliui kitų reikėjo priimti sprendimą – trauktis, ką padarė URM dirbęs jos brolis Vytautas su šeima liepos mėnesį, ar likti ir ieškoti išgyvenimo strategijų.  Jau turbūt sovietmečiu, nes tikslios datos trūksta knygoje, rašytoje autobiografijoje Elena tų metų vasarą baigtą tarnybą Kauno savivaldybės Ūkio direkcijoje susiejo su tokia savotiška priežastimi kaip „užėjo karas“ (p. 11) – taip tad teisingai sovietmečiu vadintina antroji sovietinė okupacija.  Kada Elena įsidarbina mašininke 1944 m. rugpjūčio 2 d. Kauno valstybiniame taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute, generolo Ivano Černiachovskio vadovaujamos Raudonosios Armijos 3-iojo Baltarusijos fronto sovietų karinės pajėgos, vykdžiusios operaciją „Bagrationas“,  buvo “išvadavę” ir Kauną.  Savaičių po to eigoje Elena atranda, kad jos gyvenimo prasmė – kurti dailę.  1950 m. liepos 16 d. ji studijas baigė ir buvo paskirta mokytojauti vaikų dailės mokykloje, kuri buvo 1946 m. įkeldinta į nacionalizuotą Tūbelių šeimos vilą Dainavos gatvėje Žaliakalnyje.

Tarp 1924 m., kada E. Mikuzaitė Jakutienė su vaikais įsikuria Šančiuose, ir pokario, kada Elena su mama gyvena Dzūkų gatvės medinuke ir būdama 33-jų metų amžiaus, lyg ir jokių reikšmingesnių sandūrų su tarpukario Kauno dailės pasauliuiki tol neturėjusi, pradeda studijuoti faktiškai jau išvaikytoje ir toliau energingai naikinamoje Kauno meno mokykloje, yra gerų 20 metų tarpsnis.  Knygoje net neužsiminta, į kur jos – kartu ar atskirai – grįždavo po balių pas Mašiotus ar pasisvečiavimų Onos Brazauskaitės Mašiotienes dvare netoli Anykščių.  Tad ateities tyrėjams lieka klausimas, ar į Dzūkų gatvės – kertančios Dainavos gatvę ir nuvedančią laiptais į Miestą – butelį jos įsikraustė prieš paskyrimą dirbti vaikų dailės mokykloje ar po to; ar rado kambarius tvarkingus, gal net išplautomis grindimis, ant kurių kas nors irgi galėjo sėdėti prie kalėdinės eglutės; ar juose buvo palikta pasitraukusių, deportuotų, į miškus išėjusių, betvarkė, ar patikrinta žulikėlių ir biedniokų, kurie pradėjo siautėti Žaliakalnyje iš karto po antrosios okupacijos pradžios ir nerimo dar dešimtmetį.  Iš to kambarėlio 1996 m. Elena Jakutytė buvo paprašyta išsikraustyti, kada teisėtieji – ne buvusieji, kaip paminėta (p. 77), nes neteisėto turto konfiskavimo atveju kaip 1940-1945 m. savininkas niekada netampa buvusiuoju, – pastato savininkai pareiškė pageidavimą perimti jo valdymą.

Po keturių kūrybinių dešimtmečių Elenos Jakutytės meninio palikimo likę mažiau nei 150 grafikos darbų, kaip kurie iš jų – nedidelio formato ekslibrisai, dvi iliustruotos vaikiškos knygos, škicai, bet yra ir keletas išbaigtų ciklų, veik įdomesnis už pačius darbus jos epistolinis palikimas, nes su į Australiją patekusiu broliu susirašinėjo daug visus tuos metus.  Per savo dailininkės karjerą Elena Jakutytė surengė vos vieną personalinę parodą – 1964 m. Kauno valstybiniame M. K. Čiurlionio dailės muziejujem o 1965 m. pakartotą Vilniaus dramos teatre (p. 130; žinoma, kad kalba eina apie LSSR valstybinį akademinį dramos teatrą, kuris tuo metu jau buvo persikraustęs į dabartinį adresą Gedimino prospekte iš J. Basanavičiaus gatvėje esančio teatro pastato).  Iš šiandienos toks kūrybinis intensyvumas yra apie gyvenimą sulėtintame filme, bet tik muziejų kolekcijų saugotojai tegali pasakyti, ar tokios apimtys sovietmečio dailininkui įprasta, nes nėra visiems prieinamų duomenų bazių, o į muziejų saugyklas prasibrauna ne kiekvienas dailės istorikas, tuo labiau ten nelaukiami tiesiog mokesčių mokėtojai.

Neįtikėtina, kad pavyktų inventorizuoti visą Žaliakalnį pagal tokį kriterijų – kiek likę grindų, kurios nebuvo braukomis padais tų, kuriems ten nepriderėjo būti, – ar yra toks nors vienas pastatas, kuris negalėtų papasakoti analogiškos istorijos, kurias Romas mano esant mažųjų miestelių sunkiu.  Nebelikę ir tų, kurie galėtų papsakoti apie tai, kaip jie matė įeinant ir tuos, kurie žinojo, kad įeina ir lyg niekur nieko įsikuria savo bendruomeniškių namuose, kaunietis – kauniečio, neteisėtai, net jei okupantas sakė kitaip.  Jei net ir būtų, egoistinis vyresniųjų kartų užsispyrimas tylėti apie viską, ypač tai, apie ką reikia pasakoti, kad nors kiek susigrąžintme svarbiausią, ką jie iš mūsų atėmė – mūsų istorijas, jos vertingesnės už bet kokius pastatus ir parketus.  Knygos autorės kalbinti Elenos mokiniai irgi kartojo, kad jų mokytoja buvo tyli, santūri.  Petras Repšys pasakė, kad “Kiekvienas buvęs Jakutytės mokinys, paklaustas apie mokytoją, teatsako – ji buvo nuostabi.  Nieko apie ją nežinojome” (p. 33).

Kitą kartą geriau dar kuriam palikti viską taip – nežinojime, nes to laiko istorijos nesigaus parašyti sausai cituojant dokumentus, truktelint pečiais dėl faktų, kurie patys netrykšta istorijos variantais, bet įkyriai kiša po nosim hipotezes, kurios nebūtinai glosto mūsų savimeiles.  Per minų laukus – ar jie bus Kaune, ar bažnytkaimyje – nepavyks praeiti neapsibraižiusiam.

Geriau tada tiesiog pasėdėti ant kurio nors Žaliakalnio suoliuko.

***

Budrytė-Genevičė, Kristina.  Elena Jakutytė (1911-1999).  Grafikos pasaulio suvokimas ir darna.  Kaunas: Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyrius, 2013.  136 p.  ISBN 978-609-8009-10-1.

Pagal knygą parengtas knygos autorės K. Budrytės-Genevičės straipsnis yra čia.

Nuotraukas iš knygos pristatymo galima rasti ir pažiūrėti čia.

Dizainerės Mildos Kairaitienės apipavidalinta knyga dalyvauja Knygos meno konkurse “Vilnius 2013”.

Rasutės Andriušytės-Žukienės recenzija knygai yra čia.

Advertisements

1 Comment

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s