Rimti žurnalai, tamsta

Harold Knight. Skaitanti mergina. 1932.

Harold Knight (1874 – 1961).  Skaitanti mergina.  Aliejus ant drobės.  46,2 x 50,5 cm. 1932.  Harriso muziejaus ir dailės galerijos kolekcija.

Metai baigiasi tarpušvenčiu.  Jie juo ir prasideda, ir tęsiasi jis ilgiau nei pabaigtuvinis. Gutenbergistams su ir be “e-“ į prasmę ar jos pasilpimą, nelygu kurio potipio gutenbergistas esi, pretenduoja tas pradžios tarpapeklis. Tarpapeklis nei per ilgas, nei per trumpas, atitinkantis rekomenduojamas higienos normas.  Trunka jis vos kelias savaites.  Prasideda ties uodiškai, pagal vėl tą pačią formulę “Pirki-pirki-atiduoki!  Neskaityki!” trečią kartą atzvimbtos akcijos “Knygų Kalėdos“, o baigiasi tuoj įvyksiančiomis vaikštynėmis po Knygų Gariūnus, kurios, jei užsibus šitas elegantiškai skaidrus šaltis, tikėtina būsią suplukusios kaip standartinė smetonmečio vasara.

Dabar tinkamiausias laikas surengti Knygų Kalėdas, – Kalėdas knygoms, tekstams tiesiog, nes joms šventė vyksta, kada jos ne dovanojamas, ne perkeliamos iš lentynos į lentyną, bet – ir teisinga krepštelti kaktą, nes trečia akis atsiveria kaip tik dabar – skaitomos. Galima kelias savaites rabėti puslapiais, po nešiojamuoju vis peršylančiomis klostėmis.  Galima kartais ne perdėm bužuaziškai susikeikti, tikrai ir riebiai, kuria nors nevalstybine, nes per staigus krustelėjimas surgiovė saviinscenizaciją, ir apklotas jau ant grindų, arbata ant puslapių, laiku neužsaugotas failas vėl kažkur internete.  Galimi kol kas visi scenarijai, banalūs standartai irgi, – kol kas etnologai dar neaprašė tarpapeklio papročių, neišleido kokio nors albomo po konferencijos apie juos, nenudvasino sudvasindami.  Negalimas tiktai neskaitymas.

Und doch!

Kažkas Vileišių rūme vienas ar kartu su kolegomis jau yra viską suskaičiavę.  Ir nieko stebėtino, Lietuva juk ne koks nors ten užkampis, kuriame nežinotų, jog ateities prognozavimu užsiima ne tik “Miesto legendos” Mauglis Chulija, bet ir akademiškai aprobuoti sausiukai (xeranthemum annuum).  Ateities tendencijų prognozavimas yra legitimus ir esmiškai demokratiškas užsiėmimas.  Nedažnas Lietuvoje rytinis vėjas atskraidina šį kartą iš Korsakynės ir į Žaliakalnį futurologinį ex oriente lux: “Skaitančiųjų vis mažėja; jei ir toliau taip klostysis, galim turėti situaciją, kai iš 3 milijonų gyventojų 300 žmonių domėsis literatūra, dar 300 skaitys užsienio literatūrą ir dar kokie 3000 skaitys nemokamai atsisiunčiamus rusiškus ir angliškus romanus internete” (Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto leidžiamas žurnalas “Colloquia“, t. 31, p. 138).  Oy!  Nereikėtų mūsų gąsdinti, bergždžiai taip taškyti save, nes mes ir taip jau išsigandę.  Kita vertus, jei dedamos pastangos išgąsdinti tokiu metodu iš jau kurį laiką populiarių truizmų šiukšlynėlio, galima jas pripažinti ir įvertinti nors suvaidintu išgąsčiu.  

Štai taip iš karto prie reikalo, ir tikram patriotui, ypač žioploje provincijoje iš karto pavloviškai aktyvuojasi nerimas dėl artimo savo ir dėl Tautos ateities, kiek mažiau dėl savęs paties. Neskaaaaito! NIEKAS neskaaaaaaaiitooooo!… VISI neskaaaaiiitoo! Na, išskyrus tuos kelis, kuriuos jau suskaičiavo bei suprognozavo, ir, be abejo, pačius skaičiuotojus, kas reikalinga tik dėl to, kad išimtis patvirtintų taisyklę. Ką daryti?!Darykime ką nors!.. (Jau uždariusiems ir dar laikantiems atidarytą pėdėefą su diskusija “Literatūrinis ir kultūrinis kanonas“, besikutenantiems viltimi “Vėliau pabaigsiu“, galiu pareferuoti, kad diskusija yra įprastinio posovietinio paralyžiaus seansas dėl negalėjimo įsivardinti savo norų. Diskusijoje Donatos Mitaitės pasakojimas apie Spintą yra žavus epizodas iš kasdienybės šalies su vienu iš galingiausių internetų pasaulyje XXI amžiuje. Literatūrologei buvo pavesta atrinkti 1945-2012 m. periodo lietuvių literatūros knygas skaitmeninimui, jos būtų buvę dabartinės lietuvių literatūros kanonas, o knygas liepta sukrauti į Spintą, tikrą, fizinę dėžę. Ji  rinko, nešė, pagaliau sukrovė šiuolaikinį literatūrinį tautos kraitį į Spintą. Kada jau galima buvo pradėti skaitmenint, paaiškėjo, kad Nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka laiku neišsiaiškino su LATGA-A dėl leidimų skaitmeninti atrinktas knygas.)

Tiesa, situaciją jau ir taip turime, kol laukiame žadamosios: mažiau nei tris milijonus gyventojų, bet užtai link keturių milijonų riboženklio artėjančią, o gal taip jau ir padarusią, lietuvių – jau esančių ir valingai, bet be persitempimo tokiais galinčių tapti kad ir jau šį savaitgalį – kosmose statistiką.  Situacijoje kokie 117 geriau skaito norvegiškai, tad ir kitaip skandinaviškai, anei rusiškai, o dar 11 siunčiasi ir nemokamus prancūziškus romanus. Ten ir lietuviškai rašomų tinklaraščių apie knygas ir skaitymą gali tokių skaičiuotojų-dejuotojų sielvartui, – o sielvartas yra gerai tose aplinkose, – atsirasti kad ir 300 po metų kitų, ir tai – ne visos statistikos.  Jie daro visą tai ir daugiau, kol vietiniame Oriente inkščiama apie litų trūkumą kultūrai ir mieguistai svaičiojama apie nebe tokias naujas naująsias technologijas užuot jas tiesiog naudojus lietuvių literatūros skaitmeninimui pagreitintuoju, labai labai pagreitintuoju būdu vietoj Spintų užpildymo.  Et, nevaldoviškas užsiėmimas taip smulkmeniškai gyvenimo nuotrupose raustis.

Dar čia?  Skaitant?  Dar čia vis skaitant ir taip sabotuojant tos būsimos situacijos iš trejetukų ir nuliukų galimybę?  Nepatriotiška, netgi, galima sakyti, anarchistiška.

Kita vertus, gal nedarykim per daug, visai gražiai žiūrisi trejetukai, nuliukai, sugadinsim neskaitymo vizualinę estetiką.  Taigi, tie 300, kurie domėsis literatūra, tad skaitys pačius literatūrinius opusus beigi kritiką ir akademinius samprotavimus apie juos, nėra taip mažai.  Kiekvienas iš jų gali pasiekti dar bent 1000 ar 3000, nes apie gera produktą mes linkę papasakoti 3-4 pažįstamiems, bet apie blogą – 10-12 asmenų.  Tad tautiniu nerimu vertėtų persiimti ne dėl potraukio ano laikmečio Niekas=Visi tipo apibendrinimams, kurių dramatizmas nekompensuoja prasilenkimo pirmiausiai su bendra nuovoka, jei su kitkuo ne itin sekasi.  Nerimti, o gal ir tiesiog panikuoti vertėtų dėl paties produkto kokybės, šiuo atveju – ir iš akademinio diskurso siunčiamais vaizdiniais, – nes kūčiukai su pasenusiomis mielėmis gali pribaigti šventę ir ne vieną pastūmėti link Knygų Ateizmo.

Kiekvieną ex oriente lux žinią reikia sutikti atviru veidu ir išvalytomis nuo prisiskaitytų niekų smegenimis.  Kaune mes taip ir darome, rymome absoliučioje tabula rasa būklėje laukiant šviesos karščiu įbraukiamos smegenų vagelės greta jau egzistuojančios.  Visas rytinių gūsių atmetamas liuksusines idėjas priimame be jokių RayBanų, Kaune ir be jų galime gyventi.  Juolab, kad mes juk turime Kaune kur kas mandresnį įtaisą nei paprasta regos apsauga.  Mes turime periskopą, nes mes – atlantai!  Tai dar viena per šias Knygų Kalėdas ryčio atpūsta ex oriente lux kategorijos žinia, kaip turbūt teisinga sakyti, kitame prestižiniame žurnale: “…laikinosios sostinės likimą po 1940 m. galima būtų lyginti su legendine Atlantida, kuri negrįžtamai pasinėrė į istorijos nebūtį“ (1941 m. įkurtos Mokslų akademijos leidžiamas žurnalas “Lituanistica“, t. 59, p. 191, plg. p. 192).  Gal nėrėme į nebūtį gracingai, o gal pliumptelėjom purslotai kartu su įžymiaisiais mėlynaisiais dūmais, linkolnais, šilkinėmis “Versalio“ užuolaidomis, ruplėtu matiniu durų stiklu ir vaistininko padovanotu “Parkeriu“.  Pasirodo, kad mes jau seniai esame po vandeniu, o patys, savaime suprantama, nenusidrenuosime, nes vamzdžio neturime, kadangi vamzdžiai yra visetinė, viršgarsinė ir dargi imanenetinė metaterestinė mitologema.

Vienu metu šiek tiek mus pagelbėjo Vytautas Sirijos Gira, toks tikras baywatcheris, kuris, suprask, laiku spėjo pabėgti į ex oriente lux koordinates, saugiai nutoliusias nuo Atlantidos.  Atlantidoje liko tik beviltiškų neasmenybių kritinė masė (“didžiuma šio miesto kultūrą kūrusių asmenybių atsidūrė toli Vakaruose arba Šiaurėje“, p. 192), kuri tiek ir tesugeba – spoksoti per periskopą laukiant kito gelbėtojiško šviesos žybsnio.  Tad kai kitą kartą darsyk prisiminsi, kaip anuomet vienintelis iš viso servizo išlikęs, įskilęs Art Deco kavos puodelis buvo tarpukario pasaka, kuri tęsėsi ir toliau; kai bruksies karštesnę vasaros dieną žemyn kalnu pro melsvą Miesto smogą; toje pačioje stotyje matysi, kaip ir vėl “Du žvirbliai pešasi ant geležinkelio / Dėl saujos saulės avižų“ (Henrikas Radauskas. Rytas geležinkelio stoty.), suprasi, jog esi tik budėtojas, bučiuojantis sužadėtinę “(Sapne, po laikrodžiu, kurs rodo tris po keturių)“ (ibidem) – kažkas šlapiam sapne, niekas, nes tavęs tiesiog nėra.  Tu – tiktai skenduolis, kuris kartais už paklusnų periskopo atsukimą teisinga kryptimi esi išlaipinamas į sausumą piknikui ant sniego, kai nieko aplink daugiau nėra.  Geroji naujiena – skenduoliai neskaito, tad padarys labai konstruktyvią kontribuciją projekto “300+300+3000“ įgyvendinimui.

Bet taip teks atšaukti tarpapeklį su visom jame vykstančiomis kalėdinėmis linksmybėmis, nes tai – tiesiog pekla!  Sandra Bernotaitė “Grafomanijoje“ siūlo galvoti, kad skaitytojo vaizduotės kirkinimas nesudėtingais kutuliukais (“Neverta pernelyg sureikšminti savo vaizduotės galių.  Daug vertesnis yra gebėjimas sužadinti skaitytojo vaizduotės galias kuo paprastesnėmis ir kuo labiau užslėptomis, plika akimi nematomomis priemonėmis“) yra svarbiausia.  Technologijos bet kurios – rato, kompiuterinės, rašymo – yra svarbios, bet ir jos tėra tokios, kokio pajėgumo yra rašančiojo vaizduotė, o pajėgumas yra ne vien tik estetinis, bet ir etinis.  Nes kas tada, jei skaitytojas – kaip rinkėjas – pasirodys nesąs kvailys ir ezopines, neliustruotos ir nesiliustavusios vaizduotės sukurtas priemones Kito erzinimui atkoduos?  Nustos skaityti?  Taip juokaujate?

Be abejo, kad nepatikėjote, nes kas gali patikėti tokiais niekais.  Nėra jokių tarpapeklių knygų ir tekstų pasaulyje, kaip nėra ir jokių Knygų Kalėdų, tiktai Knygų Gariūnai.  Skaitymui nėra jokių pradžių ir pabaigų, švenčių ir kasdienų, jis tiesiog yra nuolat, kadangi neskaitymas yra negalimas.

Ir šiaip.  Žaliakalnyje vyrauja vakariniai vėjai.

P. S.  Periskopą savo palieku pasuktą Rytų kryptimi, nes noriu pamatyti Spintą.  Mokesčių mokėtojas ir Tautos narys turi teisę matyti Spintą!

Reklama

1 Comment

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s