Atsakymai į “Kauno dienos“ žurnalistės Akvilės Vitkauskaitės klausimus

Kokius įspūdžius paliko paroda „Postidėja II. Atstatomieji darbai“?

Ačiū parodos dalyvėms, kuratorei Laimai Kreivytei ir Nacionalinio M. K. Čiurlionio muziejaus darbuotojams, kad paroda rodoma Kaune.  Lietuvoje vaizduojamojo meno ekspozicijų darbo laikas yra orientuotas į nedirbančius ir dirbančius nestandartines valandas, tad statistiniam mokesčių mokėtojui nenorom tenka praleisti kaip kurias vertingas parodas kituose miestuose.  Visada įdomu pamatyti, kuo ir kaip gyvena vizualaus meno kūrėjai kitose Lietuvos vietovėse, kurios temos ir problemos bendros, o kurios – skirtingos.

Kaune šiandien ugningi feministiniai provėržiai matosi tik kaip tam tikra kryptis šiuolaikinėje Lietuvos dailėje, į ją atėję su stipriu pavėlavimu iš vakariau esančių valstybių ir jų visuomenių aktualijų.  Turi toks menas, be abejo, teisę egzistuoti, ir puiku, jog yra Lietuvos dailėje ir tokia atšaka.  Tuo tarpu Kaune prieškario moterų dailininkių veiklą iš karto po Kovo 11-sios pratęsė kauniečių tapytojų grupė „Keturios“ (Aušra Andziulytė, Elena Balsiukaitė Brazdžiūnienė, Aušra Barzdukaitė Vaitkūnienė ir Judita Budriūnaitė dalyvaujant dailėtyrininkei Rasutei Andriušytei Žukienei).  Grupės 1900-2000 m. vykdyta itin aktyvi parodinė veikla, prasidėjusi R. Andriušytės Žukienės bute, ir buvo tie kultūriniai karai tarp dailę kuriančių moterų ir vyrų; beje, kariauti santūriai, be feministinio teorinio žargono, be išnešamų iš karo lauko leisgyvių, kraujuotų ir kitais kūno skysčiais varvančių aukų kūnų, bet Kauno dailės pasaulį pakeitę, nors jų istorija lieka vis dar neparašyta.

Šios tapytojos nelaukė, ką siūlo “Postidėjos II“ organizatorės kaip lyg ir naują iniciatyvą, kad jas kas nors pakvies eksponuoti savo darbus ir dar pakvies tai daryti geriausiose miesto ekspozicinėse erdvėse.  Jos pačios klebeno parodinių erdvių duris, praleisdavo negirdom pašaipavimus “Ir vėl čia tos mergaitės, ir vėl joms parodinio ploto reikia….“, ir darė tai prieš beveik du dešimtmečius ir visai ne todėl, kad kažkur kitur kuratorius sugalvojo gerą pijarinį veiksmą, dėl ko jis kažkodėl tampa privalomu ir mums Lietuvoje.  Daugmaž tuo pačiu metu, 1997 m., pradėjusi veikti Kauno tekstilės bienalė, kur dauguma autorių yra moterys, matyt, visiems laikams iškėlė baltą vėliavą virš abiejų stovyklų bent jau Kauno dailės pasaulyje.  Šiandien Kaune moterų personalinės, grupinės parodos atskirai ar kartu su vyrais nei šokiruoja, nei jaudina savo netikėtu inovatyvumu, nei kelia sufražistinės pergalės alpulį.  Šįmetinėje mugėje “ArtVilnius ’13“ septynios Kauno galerijos pristatė 15 autorių, iš kurių 9 yra moterys, o dvi galerijos – VDU “101“ ir “Aukso pjūvis“ – rodė tik moterų darbus.  Įprasta, normalu, nebeverta atskiro paminėjimo.

Iš dabartinės sostinės per Klaipėdą atvežta paroda polemiška – gal to siekiant, o gal atsitiktinai – ne savo estetika. Parodos sumanytojos cituoja gerai žinomą ir įtakingą kultūros vadybininką Larsą Nittvę, kuris 2006 m. – neva iki tol buvusi visiška tyla – pradėjo išlyginamąjį darbą tarp moterų ir vyrų meno reprezentacijos Švedijos Modernaus meno muziejaus (Moderna museet) kolekcijoje.  Artėjančio muziejaus įkūrimo jubiliejaus 2008 m. proga L. Nittvė Švedijos Vyriausybei, t.y. Švedijos mokesčių mokėtojams, pateikė prašymą skirti 50 milijonų švediškų kronų (19,5 milijonų litų) Modernaus meno muziejaus kolekcijos papildymui perkant jai moterų dailininkių kūrinius.  Vyriausybė skyrė ne dosnius, kaip teigia organizatorės, bet labai kuklius Švedijos kontekste 5 milijonus kronų šiam “tipiškai švediškam“ projektui, verslas – 37 milijonus kronų, ir jų pagalba Muziejus savo kolekciją pagausino 13 moterų menininkių sukurtais 24 darbais.  Vos tiek nupirktų darbų esmiškai nepakeitė balanso tarp moterų ir vyrų darbų nei to vieno muziejus kolekcijoje, nei pasaulio muziejuose apskritai, bet tarptautinė reklama Švedijos valstybei, švediškam verslui, Modernaus meno muziejui ir pačiam Larsui Nittvei, dabar vystančiam Vakarų Koulūno kultūrinį rajoną “M+“ Honkonge, pavyko.

Lietuvoje analogiško projekto neįmanoma pakartoti, – jis buvo pirmiausiai apie meno kūrinių prekybą ir konkretaus muziejaus kolekcijos simbolinį pagausinimą su šalutiniais teigiamais poveikiais kitiems.  Manytina iš tų padrikų pranešimų spaudai, kad dvi svarbiausios Lietuvos valstybinės dailės kolekcijos – Nacionalinis M. K. Čiurlionio ir Lietuvos dailės muziejus – savo rinkinius papildo kasmet greičiausiai per pirkimus, dovanojimus muziejams ar ilgalaikius deponavimus, tačiau nematome išsamios statistikos, nes bent jau jų tinklalapiuose tokia informacija mokesčių mokėtojui neteikiama.  Tad nėra kaip ir žinoti, ar jau reikia ieškoti antimoteriškų recidyvų kolekcijų pildymo politikoje, jei tokia apskritai yra, ar dar galime palaukti.  Stacionarių ekspozicijų taip pat nėra prasmės vertinti iš tokios feministinės pozicijos, kadangi nežinome muziejų rinkinių, nors jie nėra neaprėpiami kaip Luvre ar Ermitaže, turinio, o pačios ekspozicinės erdvės net ir naujos Nacionalinės dailės galerijos atveju yra nepakankamos.  Miglų ir ūkų Lietuvoje ta vienkartinė L. Nittvės iniciatyva Švedijoje eilinį kartą išeksponuoja mūsų valstybės nepasitikėjimą piliečiu, kitaip sakant – nepasitikėjimą tuo, kas tave įsteigė, ir kas gali tave panaikinti.  Atakuoti konkrečias dailės institucijas dėl jų suprask neteisingo turinio, kada nežinome to turinio – infantilus vaikiškas triukšmavimas, ypatingo dėmesio ir pagarbos nevertas judesys.

Prieš 10-15 metų vyko dailės pasaulyje vyko ir su technologijomis susiję karai: turiu omenyje laikmetį, kada buvo iliuzija, jog galima parengti kokį nors leidinį, neva reprezentuojantį Lietuvos dabartinę dailę visai išsamiai.  Aplink viršelius švytravo pačių autorių aštrios alkūnės ir lelėjo pasaldinti liežuviai, kad tik sudarytojas išskirtų nors puslapėlį vienai reprodukcijai ir sausam, enciklopediniam parodų sąrašui, nes puslapių kiekis buvo ribotas.  Šis bei tas nuo to laiko pasikeitė, ir viešumoje periodiškai mums pasiunčiama žinia, kad bent jau interneto kokybės galime viso Ąžuolyno žolės nenuėsti iš sielvarto, naujausiai IT įrangai litų taip pat negailime.  Tinklalapių kūrimas ir palaikymas ne pirmi metai tekainuoja centus, nebereikalauja jokių specialių programavimo žinių, – tik kurk ir krauk.  Bet provėržio Lietuvos dailės prieinamume internete, berods, taip ir nėra.  Jis neateina ne tik iš kultūros, mokslo institucijų, dailinininkų interesų organizacijų, bet ir pačių autorių, kitų nepriklausomų turinio kūrėjų pakankamomis apimtimis, kad tokios parodos net negalėtų pretenduoti į kokius nors aštriabriauniškumus.  Teoriškai technologinės galimybės visoje Lietuvoje yra puikiausios, praktiškai – laikrodis su gegute valstiečiui, kuris ir toliau valandas moka skaičiuoti tik pagal saulės šviesokaitą.

Abiejų rūšių nudistai prie meno Žaliakalnio ąžuolyne.  2013.

Alternatyvi fiziniams muziejams ir jų vykdomoms politikoms erdvė yra, nors kūrinio reprodukcija kompiuterio blizgančiame ekrane, savaime suprantama, niekada nepakeis žiūrovo ir dailės kūrinio originalo susitikimo gyvai, pati tokia tema yra beviltiškai passé.  Emigravusioje Lietuvoje, kur tėvai vaikams prieš miegą pasakoja ne apie Zuikio Puikio liemenę, kurioje buvo kišenė, bet rengia hipnozės seansus “Ateities Lietuvėėėėlėėėėje nėėėra, oi nėėėėėra“, po vos 10-20 metų gali nebebūti nei moteriškų, nei vyriškų dailininkų palikuonių, kurie metų metais kariaus su perpildytomis, metų metais neplėtotomis ir nerenovuotomis muziejų saugyklomis ar miestų administracijomis, kad paimtų bent keletą mamų ir tėvų kūrinių savo kolekcijoms.  Nevertėtų pamiršti, kad daug meno kūrinių tinka ne tik estetiniam pasigėrėjimui, investavimui, prestižo prieš kitus pademonstravimui, bet – priešingai rankraščiams – ir visai neblogai dega arba pavirsta metalo laužu.  Pastaroji meno kūrinių savybė yra dėkinga aplinka iš kitur tiesmukai importojamoms kitų problemoms nekontempliuojant, koks mūsų pačių santykis su tuo, ar mums to apskritai reikia, o jei reikia, tai kokia forma būtų tinkamiausia.  “Antrasis mūsų svajonių muziejus“ (Det Andra Önskemuseet) lietuviškame variante šiandien ir galėtų būti e-muziejaus sukūrimas šiandien gyviems ir kuriantiems autoriams vietoje kitų kraštų karų kariavimo mūsų žemėje.  Ne apie moterų ir vyrų proporcijas šiuo metu eina kalba, bet apie tai, kas nutiks su neretai iki paskutinės tinko siūlės kokį kartą kitą rodytais parodoje darbais perpildytų dailininkų dirbtuvių turiniu po to; apie tai, kiek mums patiems įdomu pamatyti savo dailę jau dabar ir parodyti ją kaip galima išsamiau pasauliui taip pat jau dabar.

Kokia Jūsų nuomonė apie lietuvių menininkių darbus?

Tokia pati kaip apie menininkų: įvairūs, įdomūs, unikalūs kaip kiekvienas kūrėjas.  Kitokį atsakymą į tokį klausimą gali pateikti tik šarlatanas.  Visas Lietuvos dailės – moterų ir vyrų, lietuvių ir kitų tautybių kūrusių ir kuriančių Lietuvoje ir svetur – yra fragmentiškas.  Net ir visą savo nemiegojimo laiką Lietuvos dailei skiriantis dailėtyrininkas ar dailės istorikas neturi pakankamai išsamaus Lietuvos dailės pasaulio vaizdo, yra priverstas specializuotis, ir tai daro kaip taisyklė pagal savo temperamentą, pomėgius, išsilavinimą ir išprusimą.

Kaip manote, ar tiesa, kad moterys mažiau gerbiamos meno pasaulyje nei vyrai?

Pagarba yra individui su visais jo pliusais ir minusais, o ne pase nurodytai lyčiai, ir tokiu principu turėtume vadovautis kiekviename pasaulyje, kuriame veikiame – meno, medicinos, žemės ūkio, viešojo transporto, bet kuriame.  Kiek mes apskritai rūpinamės savimi ir vienas kitu, matome iš emigracijos, priklausomybių ir psichikos ligų, savižudybių statistikų, nenykstančių vaikų namų ir mūsų elgsenų keliuose.  Bendrai tokie klausimai yra adresuotini pačioms kūrėjoms, kaip jos jaučiasi, kaip mato tą pagarbą seikėjant dailės pasaulyje, kokiais matais.

Dažnai atsiranda teigiančių, kad moterys Lietuvoje užima svarbiausius valstybės postus (Prezidentė D. Grybauskaitė, praėjusioje kadencijoje I. Degutienė užėmė Seimo pirmininkės postą ir t.t.), todėl šios nebeturi pagrindo jaustis visuomenės atskirtyje ar diskriminuojamos vyrų atžvilgiu. Kaip manote, ar pagrįsti tokie teigimai?

Neužsimirškime: Prezidentė Dalia Grybauskaitė ir 2008-2012 m. kadencijos Seimo vadovė Irena Degutienė tik tęsia Lietuvos moterų veiklą politikoje, kurios nuoseklumą laikinai buvo sustabdžiusi sovietinė okupacija.  1926 m. birželio 7 d. Steigiamojo Seimo rūmų salėje (dab. Maironio gimnazija) Felicija Povickaitė-Bortkevičienė (1873-1945) ir Gabrielė Petkevičaitė-Bitė (1861-1943) kandidatavosi į Lietuvos Respublikos Prezidento postą.  Šie prezidentiniai, be abejo, yra tik simbolinis momentas, nes Lietuvos moterys politikoje veikė ir iki jų, ir po jų, – įstabių vardų yra daug, net jei tyrinėjimai ir jų populiarinimas vyksta vangiai.

2012 m. rugsėjo mėnesį vyko „Europos paveldo dienų“ reginiai, Žaliakalnyje išsiruošėme į ekskursiją po Pelėdų kalną ir jo prieigas.  Prie rajono patriotų prisijungė ir viena politikė, kuri vėliau pasidalino Adomo Galdiko (1893 – 1969) namo nuotrauka savo paskyroje socialiniame tinkle “Facebook“.  Tame name Lietuvos tapybos grandas gyveno ne vienas, ten iki priverstinio pasitraukimo į Vakarus 1944 m. gyveno ir jo žmona Magdalena Draugelytė Galdikienė (1891 – 1979).  Magdalena buvo išrinkta į Steigiamąjį, Pirmąjį, Antrajį ir Trečiąjį Seimus; Antrajame buvo Seimo sekretorė, Trečiajame – Seimo vicepirmininkė; 1922 m. buvo Seimo grupės, inicijavusios įstatymų pakeitimus tuometiniame Civiliniame kodekse, kurie sulygino moterų ir vyrų teises Lietuvoje, narė.  Ji taip pat nuo 1919 m. iki 1940 m. buvo okupacijos išvakarėse jau 40 tūkstančių aktyvių narių vienyjusios Lietuvių moterų katalikių organizacijos vadovė, nuo 1921 m. iki 1940 m. – įtakingo tarpukariu leidinio „Moteris“ redaktorė.  Apie tą namo gyventoją jau n-ąją kadenciją dirbanti Seime parlamentarė nematė reikalo net užsiminti, nors neapsimestinai savo veiklą ir savo apygardą pažįstančiam politikui tokie teiginiai turėtų generuotis be didelių pastangų.

Magdalenos Draugelytės Galdikienės kalba Steigiamajame Seime 1922 vasarį.  Dailininko ir politikės namo likučiai 2013 vasarą.

Pastatas paliktas ramybėje, o ramybės būklė bet kuriam statiniui Šiaurėje yra garantuotas jo mirties nuosprendis. Pastaruoju metu ramybė net suintensyvėjus iki absoliutaus spengimo, lyg niekas ir nebebando atsakyti į klausimą, paskutinį kartą desperatiškai šūkteltą miesto laikraštyje prieš dvejus metus, “Kas nori pirkti garsaus dailininko A. Galdiko namą?“  Eksperimento dėlei “Kauno diena“ galėtų performuluoti šį klausimą, gal toks marketinginis triukas suras pastatui jo savininką – “Kas nori pirkti garsios politikės M. Draugelytės Galdikienės namą?“, – gal taip svarbus Kauno ir visos Lietuvos istorijai pastatas atrastų rūpestingą savininką.  Taigi, narpliokime patys, niekas kitas už mus to nepadarys, kas šitame pastate generuoja mūsų neapykantą jam ir tam, kas su juo sietina: ar name per daug vyriškos dailės, ar name yra per daug moteriškos politikos?   Šia prasme reikia tik pritarti parodos organizatorių pozicijai, kad yra labai svarbu “tyrinėti ištrintą atmintį ir užmirštas istorijas, atgaivinti nutylėtas patirtis bei apleistas erdves, išryškinti nematomus kasdienius darbus“, nes tokia pati Galdikų namo ateitis laukia ir Turniškių, tikėtina, nes ateities tradicijos ir susigulėjusios praktikos rašomos šiandien, o aistros griovimui ir muliažų statymui be kaip kurių prarastų patirčių susigrąžinimo galime nesugebėti atsisakyti rytoj.

Yra stereotipas, kad vyrai skirti viešam gyvenimui valdyti, o moterys – privačiam: auginti vaikus, gaminti maistą, žodžiu, būti namų šeimininkėmis. Kaip manote, ar Lietuvos visuomenei tai taikytina, ar tai tėra pasenusi nuostata?

Lietuvos visuomenė – joks nevykėlių sambūris, kuriam reikia taikyti kokius nors stereotipus.  Mūsų Konstitucija kiekvienam laiduoja lygias teises, ir ja turėtume vadovautis.  Moterys, kaip ir vyrai, yra individai, o ne vientisa masė.  Jos visos skirtingos, ir vieno, visoms tinkamo, gyvenimo scenarijaus nepavyks parašyti ir primesti.  Šiandienos Lietuvoje kiekvienas turime galimybę pats sau atsakyti į klausimą „Kuo būsiu, kai užaugsiu?“  Tiek laisvės ir galimybių turime jau ketvirtį amžiaus, belieka tuo pasinaudoti.  Ir prezidentė, ir prezidentienė yra vienodai garbingi ir prasmingi užsiėmimai, jei jais užsiimi ne todėl, kad kažkas liepė, bet todėl, kad tam turi talento.

Dėl demografinių ypatumų Lietuvoje moterų yra ženkliai daugiau, ir jau vien dėl to jos turi daug galių.  Tai jos, moterys, nusprendžia, kas deleguojami į Seimą,  kokius produktus kurs gamintojai, kam atiteks „Geriausio meno kūrinio“ diplomas, – jos yra pagrindinis rinkėjas, vartotojas ir kultūrinių renginių lankytojas.  Ne visada galios pozicija sutampa su piramidės viršūnės užgrobimu nors hierarchinį pasaulį suvokti yra paprasčiau nei horizontaliai saviorganizuojančias žmonių bendruomenes.  Kita vertus, diskriminacijos priežasčių pašalinimas nebūtinai pakeičia asmens savijautą iš karto ir teigiama linkme, ir čia jau atsiveria žmogaus prigimties klausimas, į kurį dar niekam nepavyko atsakyti įtikinamai, nors ieškoti atsakymo į jį niekada nebus beprasmiška.

Ačiū už pokalbį.

Ačiū Jums.

 

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s