Jei jau taip, tada prisipažįstu (II)

Simbolistai ir komunistai, lyrikai ir modernistai, folkloristai ir urbanistai, fiziologai ir astronomai, ponios ir ekonomės, kalėjimo viršininkas ir signatarai.  Coronos, parkeriai ir tiesiog pieštukai, net plunksnakotis vienas kitas.  “Altorių šešėlyje” trečioji dalis, “Tarptautinių žodžių žodynas”, “Anafilaksija”, “Raganius“, “Nauja spiriferų rūšis iš grupės anossofi Vern”, “Jis turi mirti“, “Lietuvos istorijos vaizdai ir raštai”, “Pavasario gramatikos“, “Fontanas“. Laiškai, užrašai, švarraščiai, apmatai, recenzijos ir reportažai, vertimai, instrukcijos, meniu, kvietimai ir užuojautos.  Tai – padriki, pavieniai fakteliai iš taip niekada ir neparašytos Žaliakalnio enciklopedijos, iš nenubraižyto Žaliakalnio žemėlapio, iš nenuausto žaliakalnietiško la Tapisserie de Bayeux.

Corona429_sm

“Corona“ spausdinimo mašinėlė, modelis #4.  1929.  Photo: Machines of Loving Grace.

Vos kelių kvadratinių kilmetrų teritorijoje per keletą, – taip, jų buvo daugiau nei tie du taurumu žibantys, – dešimtmečių buvo suguldyta tam tikra tvarka tūkstančiai žodžių, daug tūkstančių žodžių, daugiausiai lietuviškų.  Tie įforminti tekstais žodžiai tapo pakibusiu vakuume neliečiamuoju Aukso fondu, kažkur atsietai nuo Žaliakalnio plevenančia etikos ir estetikos klasika krašte, kurio autochtonams sugebėta įteigti, kad vietinė kultūrinė tapatybė – jie patys – yra niekinė, nes neadekvati persikiniam-abrikosiniam kažkam.

Rankraščiai iš Žaliakalnio keliaudavo į Miestą, kur jiems būdavo užvelkami viršeliai, sunumeruojami puslapiai, kartais jie iš karto ir supjaustomi, kartais ne.  Kur nors atsirasdavo kainos, o tam skirtose vietose – reklamos, kurios tuo metu beveik visada vadinosi “Atsiųsta paminėti arba “Leidykla jau baigia spausdinti“, kurių išlaidos atitekdavo skaitytojams. Taip neseniai buvusiu anuomet jie, autoriai, leidėjai ir skaitytojai, nebuvo žiopli, nereikėjo jiems laukti, kol kažkas paporins, kaip jau yra įvykę pasaulyje, – jie patys buvo pasaulis. Knygų kūrėjai ir leidėjai žinojo ir tada, kad knyga – prekė, bet prekė savotiška, ne visiškai tokia pati kaip muilas ar kaliošai, kuriuos reikia stumti, stumti ir vartoti, vėl stumti, vėl vartoti.  Knygos kaštų dedamosios buvo irgi tokios pačios kaip dabar: autoriui ir dailininkui honorarai, spaustuvė, sandėliavimo ir transportavimo išlaidos, pardavėjo dalis.  Saulė tada, kaip ir dabar, kildavo nuo Didžiojo Ąžuolyno, o leisdavosi į Santaką.

(c) Laing Art Gallery; Supplied by The Public Catalogue Foundation

Alfred Lambart (1902 – 1970).  Juliet Fox.  1931.  Laing Art Gallery.

Įvairovė taipgi buvo ne ką menkesnė – geltonoji ir rimtoji, mokomoji ir mokslinė, vaikų ir suaugusių, verstinė ir originali vietinė, religinė ir palaidūniška, praktinė ir poetinė, pasaulio gelbėjimui ir tiesiog poilsiui.  Knyga buvo prekė, radusi savo vietą ir anapus rinkos, nes dar buvo tas anapus rinkos ar bent to iliuzija, ir kur nevaldė konfliktas tarp davatkiško dvasingumo ir tiek pat davatkiško merkantilizmo.  Skaitymas ir bendrai raštingumas buvo valstybinė politika ir gero tono, tuometinio šiuolaikiškumo ženklas.  Sovietmečiu jis buvo sufalsifikuotas ir masėms įkaltas kaip kaltės dėl neatmokėtų skolų knygnešiams jausmas, persikėlęs į pasaulį, kur skaitymas ir permanymas yra daugiau nei būtinas įprotis ir mechanikui, ir prezidentui,  – tai išgyvenimo ir įsitvirtinimo strategija, bet kur ta gėda dangstoma sapnais apie visko ir kiekvieno komodifikaciją.

Su knygų prekyba Žaliakalnyje ne visai suspėta.  Ji klasteriavosi Mieste, iš ten suknyginti rankraščiai užlipdavo atgal ant kalno.  Kelerius metus prieš pabaigą Andrius Risovas Žemaičių gatvės 31 numeryje atidarė knygyną uzbekišku pavadinimu “Alatas“, bet ten dabar net kitas nr.31 stovi, ir Andrius jau seniai kažkur kitur. Iš rankų į rankas ir iš adreso į adresą Ukmergės plente keliavo “Saulės“ knygynas, kol galų gale išnyko kažkur toli rytuose, o išlikusiai gimnazijai neužteko ambicijos jį atkurti.  Itin neprekybinėje Žaliakalnio Trapecijoje Bronius Jankevičius Gėlių rato gatvėje 21 trumpai turėjo knygyną, kurio nepamena net senbuviai.  Jonas Burčikas kelerius metus Ukmergės plento 68a name laikė kooperatinį knygyną “Žaliakalnio antikvaras“.  Ilgiau, bet jau sovietmečiu, užsilaikė knygynas “Spindulys“ ant Zanavykų gatvės ir Savanorių prospekto kampo.  Ne taip seniai išjungė šviesas naujokas mielai banaliu pavadinimu “Žaliakalnio knygynas“ ant Žemaitės gatvės ir Savanorių prospekto kampo ir užleido vietą daug prasmingeniam turizmo verslui.

kaunas 20121227 034

Tiesiog knygynas ant P. Kalpoko ir Zanavykų gatvių kampo.  2012.

Pagal tokius normatyvus, kiek turi tekti knygynų Žaliakalnio hektarui, ir išlieka vienas knygynas – bevardis, tiesiog knygynas ant P. Kalpoko ir Zanavykų gatvių kampo, respektabilioje Žaliakalnio turgaus bukinstų kaimynystėje.  Gal kada nors nutiks, kad lietuviams pabos masiškumas ir nebesinorės infantiliai postringauti, kad knyga – popierinė ar elektroninė, ne technologiniai sprendimai svarbu – yra visiškai tas pats kaip pasivėžinimas kokiu nors transportu.  Tada tą transportą panaudos lietuviškam Larry’o Portzline’o  judėjimo Bookstore Tourism variantui, nes patys tokį saugojantį ir puoselėjantį judėjimą galėjome sugalvoti nebent Sąjūdžio metais.

Idėja knygynų turizmo paprasta: vienkartinis metuose pasistumdymas, į kurį reikia trenktis per visą Lietuvą ne pačiu kelionėms tinkamiausiu metu, pakeičiamas vojažais po nedidelius, nepriklausomus Lietuvos knygynus miestuose, miesteliuose ir – gyvenimas keistesnis už išgalvojimus kartais – kaimuose.  Prie mūsų vienintelio Žaliakalnio knygyno kokia nors transporto priemonė su tokiais entuziastais tikrai turėtų stabtelti.  Galų gale, niekas netikrins, nes nepatikrins niekas, ar įsigytos knygos buvo perskaitytos, ar su jomis atsitiko kažkas kito, o nuotrauka iš išvykos galės parodyti reikalingą vaizdą.

Pirmojo Nepriklausomybės dešimtmečio metu beveik kasmet, antrojo – kas keleri metai Žaliakalnio skribentams po langais Mažajame Ąžuolyne būdavo sukuriamas kelių dienų alasas iš gyvulių maurojimo, radijo ir orkestrų grojimo, mašinų ūžimo, žmonių klegesio ir kažkur tame alase nugirstamame periodikos ir knygų puslapių čežesio.  Berods, reikėjo tiek nedaug, tik apsidairyti ir sugalvoti surengti knygų pirmą kermošių, tokią leidybos pasiekimų parodą.  Dailininkai būtų projektavę pavilijonus, Prezidentas karpęs simbolines atidarymo juosteles, Prezidentienė nešus glėbį gėlių, orkestas – pasimetę, nes nežinotų, ar jam groti, ar patylėti ir netrukdyti, klounai atiminėtų ne įšilusį alų, bet Juozo P. debiutinį ar Salomėjos Valstybine premija įvertintąjį.

Paskui surengti antrą, kitą ir dar kitą kartą, registruoti, registruoti, registruoti rekordą po rekordo, kas būtų buvę visai lengva visuotinio raštingumo dar tik siekiančiame krašte.  Jei ne, tai nors Mieste susiorganizuoti ir atidaryti gigantomaniškesnio dydžio knygyną vietoj nedidelių, kamerinių knygynų ir leidinius parduodančių periodikos leidyklų, kurie buvo išsibarstę per visą Laisvės alėją iki pat Rotušės vos ne kas keliasdešimt metrų.  Šita neišsvajota savo laiku svajonė, net jos restauracijos po Kovo 11-sios galimybė buvo be jokio gailesčio giljotinuota: žemės ūkio komercinių stebuklų, o ten jau ir bet kurių kitų tiktai prekių, tolygių kitoms tiktai prekėms, lauke ėmė ir pastatė beviltiškai nekomercinį objektą – biblioteką.

zaliakalnio gatves r radastu 20120218 020

Kauno apskrities viešoji biblioteka, arch. Boleslovas Zabulionis, 1977-87 .  2012.

Jei jau taip.  Balandžio žiemai, kurios gali vėl nebūti tiek ilgai, kad gali pasakyti, jog tokios niekada daugiau nebus, o ir šita buvusi gali prašapti atmintyje kaip 1996-ųjų, noriu išraižyti atžymą “Ji čia buvo, žiema keistuolė“.  Pavasaris jau telegrafuoja nuo Lieponos upelio, kad citriną pagaliau atnešė, ir arbata dar ne visiškai buvo pravėsusi, tad 24-ąją koh-i-noorinės žiemos valandą, prieš paskutinią persikinio-abrikosinio skonio dozę, prisipažįstu:

Mano vardas Nomeda, ir aš niekada nebuvau knygų mugėje.  

Neparašytoje Žaliakalnio enciklopedijoje išguldyta, kas darytina šiuose keliuose hektaruose su knygomis.  Jas, knygas, ar ką nors menkiau, pavydžiui, kvietimą r.s.v.p. vakarienei su pokalbiais prie kalvadoso po jos ar tiesiog neužmirštuką “Miltų!!“, galima rašyti. Jei popietė per trumpa pašliaužiojimui po Toronto Chapters, Niujorko Barnes & Noble Penktojoje aveniu ties 18-uoju strytu, nespėt ir iki Londono Waterstone’s Piccadilly, kur knygų mugės vyksta kasdien ištisus metus, bet norisi – ne, ne norisi, tiesiog reikia – daug, labai daug tvarkingai suriktuotų žodžių tarp viršelių aplink ir iš karto, tada užtipeni laiptais į biblioteką, o ten knygas galima skolintis ir galima knygas bibliotekai dovanoti po eilinio, vis dar solo režime atliekamo knygynų turizmo seanso į bevardį Žaliakalnio knygyną.  Taip beveik kasdien, dažniau nei vieną prailgintą savaitgalį, ne itin tinkamą ilgoms kelionėms pakraščio kryptim.

Žaliakalnyje nėra knygų mugių, anei knygų kalėdų, žolinių ar vėlinių; tėra knygų kasdienybė su kriaušių, obuolių, braškių, slyvų, vyšnių, aviečių, vašuoklių ir serbentų, tiesiog generinių vaisių skoniais, ir tik taip teisingai oras tviska, ir tik taip žinai, kad dar tikrai ne viskas.

Kitur yra kitaip.

Vėliausiai balandžio 30 d. galite 2 proc. savo pajamų mokesčių skirti kuriai nors Žaliakalnio bibliotekai – Kauno apskrities viešajai arba skyrius Žaliakalnyje turinčiai Kauno m. V. Kudirkos viešajai.  Kitos tokios progos teks laukti visus metus kaip kokios nors knygų mugės.

Knygyno Žaliakalnyje darbo valandos: pirmadieniais 10-18, antradieniais-penktadieniais 9-18, šeštadieniais 9-14, sekmadieniais nedirba.

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s