Jei jau taip, tada prisipažįstu (I)

Jei jau taip.  Jei pavasaris vis dar kažkur ties Lieponos upeliu, – vis dar laukia Virbalio stoties bufete atnešamos žadėtosios citrinos skiltelės į vėstančią arbatą, – nors jau turėtų būti visai prie Aleksoto, nuo kurio pusės į Žaliakalnį ateina pavasaris.  Pasakoja, kad taip buvo ir 1996 m., kad ir tąsyk pavasaris neišlaikė dėmesio, nors hiperaktyvumo epidemija dar nebuvo pastebėta, ir gyvenimo prasmė nebuvo visuotinai atšaukta.  Vis vien jis kažkur nuklydo, kol galų gale visai susimandražyjo ir pasirodė Žaliakalnyje  balandžio pabaigoje.

Nepamenu; buvau visu laipsniu šiauriau ir vieno šimto ketviriču laipsnių vakariau, kur kaip tyčia tada jau vasario mėnesį šlaitai mėlynavo nuo krokų, žieminė rūbinė amunicija buvo supakuota, vietiniu pateriu belikdavo suurgzti A bonnie Baltic day, ey?  (“Nuostabi šalta diena, tiesa?” Glazgo dialektu, vad. Glasgow Patter).   Interneto tada dar buvo visiškas mizeris, gyvenom retro režime: rašėm laiškus, laukdavom paštu ateinančio senamadiško paketo su pageidauta lietuviška spauda, nes į konkrečią geografiją buvome įžeminti labiau.  Nepaliko, matyt, tas vėluojantis pavasaris ypatingo įspūdžio Žaliakalnyje, nepriežodžiaujama apie jį, ir pasakoja apie jį ne patys žaliakalniečiai, bet orų žmonės, kurių toks darbas – atsiprašinėti ir nuolat.

small 03

Sniego senis Kapsų gatvėje.  2013 m. balandžio 7 d.

Balandžio sniegas – kitoks.  Garsu jis vandeningas, čiurlenantis.  Šlumšteli žemyn kitokiu dunkstelėjimu nei tikras žieminis, ir jis krenta pagal paties pasirašytas taisykles; krenta, nesutapdamas nei su vėjo kryptimis, nei su labiausiai saulės pašildyta stogo dalimi. Žaliakalnyje ir vėl atkunta mažosios konklavos, tik čia veikia kiti įpročiai ir papročiai, – apdūmyjama ir tąja slaptos, visiškai unikuminės cheminės sudėties mira pakvėpinama savos ir bent kelių gretimų gatvių pusės ne baigiant, bet pradedant ritualinius Žaliakalnio būrimus.  Taip reikalauja gerosios kaimynystės praktika, ir niekas kūlversčiais nepuola ieškoti sofos pagalvėse prasmegusio telefono, kuris sujungs su gamtosaugininkais, ir bus galima jiems pagal kitą gerosios kaimynystės praktiką apskųsti konklavistus.

Sniegas ant šaligatvių kaip nepavykęs sirupas, kurį palikai ant ugnies per ilgai, ir jis jau sukietėjo į baltumą, kurios neatskiesi papildomais vandenais, į kurią nulauši švedišką peilį. Liukruotas netirpstančiu sniegu šaligatvis siurbia į save kiekvieną kojos krustelėjimą, ir ėjimas į kitoje gatvės pusėje esančią senesnės datos vaistinę, kurios niekas nešlovino tada, neapraudojo po to, nes ji neLaisvėje, ir jos naujo drąsaus pasaulio kūrėjai nepastebėjo, nesugrandino, bent jau dar nesugrandino, tįsta ir tįsta, tempiasi.  Per tiek laiko ne šiaip į kokią nors ten abstrakčią politiką, – į patį Seimą jau galima būti nuėjusiu.

“Dabar – pavasaris. / Pavasaris – tai viskas. / Žinai, kai oras tviska, / Žinai, kai akys mirguliuoja, / Ir dar žinai, kad dar ne viskas” (Juozas Žlabys-Žengė, 1927), – perskaitai užrašytą kitose pusėse dviejų vaistininkei nešamų lapelių, kurie tuoj bus iškeisti į sezonui netinkamo mirguliavimo akyse sureguliatorių ir dar garantuotoją, kad dar tikrai ne viskas. Apsikeitimas įvyksta tyloje, šį kartą praleidžiami pasvarstymai apie siūlomo asortimento atitikimą vietiniam socialiniam segmentui, nes viskas mirga ne tuo greičiu, nes tuo momentu atrodo žinai, kad jau tikrai viskas.  Kargo atiduodamas ir priimamas pasižadant galvos linksėjimu vartoti pagal paskirtį.

small 02

“Ąžuolyno vaistinė” K. Petrausko, bet labiau Tulpių gatvėje.  2013.

Persikinio-abrikosinio skonio?  Persikinio-abrikosinio?!  Skonis gali, tiesiog privalo būti kartus arba kartus kvadratu, uogienės šaukštą pastversi iš to stiklainio, kurio dangtelis bus jau bendromis šeimynykščių pastangomis atsuktas, ir ji tiks bet kuri.  Galvok globaliai, sirk lokaliai: Žaliakalnio Kompote nėra jokių persikų ar abrikosų, tik Kriaušės, Obuoliai, Braškės, Vyšnios, Slyvos, Avietės, net vardan lietuvių dialektų gausos – Vašuokliai su Serbentais greta, jei jau serbentas nėra vašuoklis, o vašoklė nėra serbenta.  Na, galų gale yra tiesiog generiniai Vaisiai.  Globalizacijai menkai tokie niekai rūpi, pagal ją ir galvoti, ir sirgti privaloma tik globaliai.

Mokykla, kuri kažkada buvo mano, o po šaunuolių atliktos optimizacijos – jau nebe, kabarojasi pro langą savuoju persikiniu-abrikosiniu fasadu, iškrentančiu iš debesų ir saulėlydžių kolorito.  Nevykusiai kažkada paterliotas tamsiai pilkas fasadas išopėjęs plėmais, kuriuos gal ir pataisys, kada ateis laikas mokyklą parduoti, nes ji bus likus tik tuščiu, didesnio tūrio pastatu, bet su galimybe parkuoti automobilius kieme, tad geidautinas rinkoje.  Pagal metų pradžioje knygų rinkėjams labai operatyviai pateiktą ataskaitą apie sujudimą “Knygų kalėdos 2012“, kiekvienas Žaliakalnio mokinys, taigi ir persikiniame-abrikosiniame pastate, gavo kelioliką naujų puslapių leidinių, kurie kartu su šiek mažesniu keliolikos puslapių kiekiu po “Knygų kalėdų 2011”, nes primilžiai kasmet gali tik didėti, jau turi net keliasdešimt puslapių skaitinių daugiau.
Moteris_su_knyga juozas zikaras 5 des

Juozas Zikaras.  Moteris su knyga.  XX a. 5 deš. LDM kolekcija.

Daugiau lyginant su kuo?  Su tais puslapiais, kuriuos tėvai iš prestižinių brežnevinių sekcijų perkėlė prie šiukšlių konteinerių, nes įmesti į juos vis tik nepakilo ranka?  Su tais puslapiais, kurių vis dar yra kukliose lietuviškose bibliotekose, nes ir iš ten dar ne visos knygos perkvalifikuotos į  interjero detales eurokavinėse, kur jas pozityviai gargaliuodama vakarais neeuropietiškai plėšo Lietuvos Ateitis?  Skaičiavimai abstraktūs, apytiksliai, pagal aritmetikos paprastosios taisykles, nes iš akių sezonui neadekvatus mirgėjimas jau persikelia į pačias smegenis: tiek knygų, tiek mokinių, tiek puslapių vidutinėje knygoje. Niekas juk nepranešė, kurios mokyklos gavo kurias knygas, ar tikrai kiekvienai teko bent vienas iš 2000 egzempliorių leidinio apie verslą ir vadybą, be abejo, globalizacijos sąlygomis.  Svarbu tik, kad gavo, svarbu tik, kad atnaujinta.  Kita – pasirinktina.

Lyg ir nebuvo mėginimų skaičiuoti, ar “Knygų kalėdas” perkvalifikavus į “Knygų Užgavėnes”, pastačius kokią nors pačiupinėjamą ar elektroninę aukų dėžutę kur nors “Litexpo”, nesubyrėtų į ją sumos, nuperkančios keliasdešimt puslapių vaikiukams mokyklose ten, kur yra lietuviukų –  o ne negyvoms mokyklų bibliotekoms – pagal iš anksto tėvų ir mokytojų sudarytą reikalingos ar pageidaujamos literatūros sąrašą.  Būtų pragmatiškiau vietoj to, kad savo nuožiūra kas nors kištų kad ir itin genialią vadybos lektūrą ar n-tąjį Maironio egzempliorių tik akne susirūpinusiam skaitytojui.

Andrius Tapinas, išsiviešinęs “Knygų mugės” fanbojus, pamėgino atlikti iracionalios ekstazės analizę, nes gal dar ne viskas supuvę knyginėje lietuvių Danijos karalystėje, – dar yra potencialo, dar galima viską stumti link totalaus vartojimo.  Taip niekam, atrodo, netopteli per visus tuos knyginės orgijos metus pratęsti ciklą, nors tam tereikia paklausti naivų klausimą: “O kas su tom knygom atsitinka po to?”  Na, po to, kai jos, tarkime, yra perskaitytos, bet dar nesumaitotos iki makulatūros būklės.  Ar jose ir yra unikaliosios vietinių konklavistų naudojamos miros cheminė formulė?  Visada laikykime keliukus iki konteinerių ir vietą aplink juos apšluotus, juk judėti – sveika.

Kita vertus, “Vilniaus knygų mugė” – nevykusiu, beviltiškai nevykusiu laiku, jei Lietuva yra didesnė nei Pagudija ir kelios gyvenvietės 100 km spinduliu aplink ją – yra vaikštynės po stogu, kurios vietinis BVP skaičiuojamas sugeneruojamu standartinis džiugesiu, kad “Šiais metais sumuštas dar vienas lankomumo rekordas!”  Jis toks svarbus, kad skelbiamas keliais etapais: pirma pranešami  išankstiniai rekordiniai duomenys, kiek vėliau – daugmaž patvirtinti irgi rekordiniai, it tai būtų rinkimai su exit polls ir galutiniais skaičiavimo rezultatais.  Iš paskos generuojasi tie patys standartiniai “Buvau-pavargau-už“, “Buvau-pavargau-susilaikau” ir pustyliai iškvepiama “Buvau-pavargau-prieš”.

Gražios tos “Vilniaus knygų mugės” vaikštynės, masinės, spalvingos, su prilipusia sruoga prie prakaituotos kaktos ir nuslydusiu lūpdažiu prieš TV kameras, nuvargusios pabaigoje, nors 100 tūkst. lankytojų, kurie suvažiavo 1930 m. į Žemės ūkio ir pramonės pasiekimų parodą Kauno Žaliajame kalne, ribos dar ir neperšoko.  Ten irgi buvo Prezidentas Untė su Prezidentiene Zose, sakytos atidarymo kalbos, gal tik skirtumas vienintelis su šiandieninėmis – ir sakytojai, ir klausytojai jomis tikėjo.  Dar ten grojo maršai su valsais pramaišiui, putojo alus, buvo svarstomas šokoladas, žvygčiojo paršeliai, ir į batus byrėjo smėlis.  Oi, kokios gražios vaikštynės buvo Viešpačio-Valdovo jubiliejiniais…

Yra ir daugiau

Advertisements

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s