Suknygintas kalendorius

Metų sandūras Žaliakalnyje, kur nebūna šventinių eglučių vietinės urbanistikos proskynose, nes taip ir neaišku, ar Žaliakalnis yra  miestas, galima atsekti ir pagal kitas atžymas, universalias ne tik šitiems kraštams.  Toje kalendoriaus vietoje parduotuvės save išverčia į kitą pusę: naujas apavas pramuša vitrininį stiklą ir švarias lentynas iškeičia į dar labiau per metus išsiklaipiusius šaligatvius, į jų veidų raukšles smogdamas baltomis kainų etiketėmis ant padų.  Smarkuoliškai iš daugkartinių ir labai importinių dovanų maišelių traukiami kvepalų flakonai sprogsta, ir savaitę kitą sezoninis, į kiekvieną ląstelę besibraunantis šleikštulys nuo pro kaminus į geresnį pasaulį palydimų užužužpernykščių batų, kurių nebenori vietiniai sanitarai, paspringsta aromatu iš vešlių žibučių lapų, medienos dvelktelėjimo ir absoliutaus jausmingumo.  Neilgam sandūrinės atžymos aktyvuojasi virpulingos gamtos kultūroje, ir jei užsismaksojai per ilgai į ekraną, kitas atžymas teks atsekti dabar jau savarankiškai, be benduomenės asistavimo, dėl to būtis neprivalės apsireikšti savo lengvumu.

Ir sunkiu ji apsireiškia.  Apytiksliai dabar turi pasibaigti vienos specializuotos Kalėdos.  Jos arba prasidėjo falšstartu, arba Kalėdos skilo į Metakalėdas ir visas kitas Kalėdas ir Kalėdikes, kurias dar teks inventorizuoti; matyt, kiekvienos su savo savavališku kalendoriumi, apie ką nors imk po brūkšnio ir su filosofiniu nuolydžiu sąmokslo teoriją suskrebenk, nes kasdienai reikia prasmės kaip Severiutei meilės.   Galite bet kuris pats pasitikslinti, kad Adventas pernai prasidėjo gruodžio pirmą sekmadienį, mėnesio antrą dieną, ir jokiam cicilikui dėl to nėra abejonių.  Vis tiek šventinis šaukinys “Knygų Kalėdos 2012” buvo paleistas dar iki kaip tyčia idealiai su formalia žiemos pradžia sutapusiu sniego nusileidimu, ir nacionalinė akcija prasidėjo tada, kada reikėjo paskutinį kartą sudejuoti Žaliakalnio klasiką: “Ir vėl ta dargana! / Ir vėl tie lapkričio drėgni, šėmi rūkai! / Ir vėl širdis migloto liūdesio pilna!” (Vincas Mykolaitis-Putinas)

Senamadiškos švietimo sistemos – tos be testų, šimtukų ir metalo detektorių prie įėjimo, bet kurios erdvėse už pražiopsotą skyrybos ženklą teoremos įrodyme nusitiesdavo minusas ir taip ankštoje manevravimui sistemoje, kuri buvo de facto iš keturių balų, nes kuolas buvo ne įvertinimas, o įvykis – sugadintiems iš karto pasruvo pavloviškos seilės tiesiai į kreditinių kortelių dėklus.  Greičiau atsikasti sniegus, pasiruošti dėžes, į kurias dunksės tinkamų gamintojų pateikta ir kitiems dovanotina šviesa, nes juk taip nuostabu.  Moralu.  Kilnu.  Taiklu ir tikslu šalyje, kur vienintelis ir labiausiai darbais, o ne žodžiais nevertinimas išteklius – žmonės.  Laisvės triumfas ir jokios cenzūros, net jokių rinkos poveikių, jei par definitionem “Knyga yra tiesa ir šviesa”, imk bet kurią su tinkama atžyma.  Mecenatiška, net jei ne tik savo, bet ir visas kitas Lietuvos mokyklas remi kasmet per sumokėtus mokesčius ir pasitiki, kad ministeriai su parlamentarais žino, ką daro su bendrais visų mūsų pinigais.  Sentimentalu, net jei eini su ta dėže knygų, pataikai į teisingą gatvę, atrandi teisingą namo numerio lentelę ant sienos, matai ir užrašą “Mokykla” ant fasado, bet mokyklos – savo mokyklos – ten nerandi.

Mokykla lyg ir niekur nedingo.  Stovi toje pačioje vietoje Aukštaičių gatvėję.  Savo nauju raudonu ėESiniu stogu apšviečia Trapeciją, arčiau priėjusį dar pamalonina naujomis, visai pagarbų reveransą originalui darančiomis durimis, ir gana kukliu skirtingiausių langų rėmų asortimentu.  Langų įvairovės menkumas dėsningas, nes mokykla nebuvo linksniuojama tarp geriausių, nors inspektorius vis aiškino, kad “Oy, pas mus vyskas susitprrhinta!”  Tad ji liko kiek nuošaliau nuo po Kovo 11-sios Lietuvoje išpupuliarėjusios saviteigos, kuriai subjaurotas skirtingais langais ir balkonais fasadais tapo gero skonio ženklu ir ultimatyviu l’objet du désir.  Likęs ir sargo ar ūkvedžio namelis kieme, jei sugebi trumpam įsmukti į kiemą, bet tam reikia stipriau susigūžti, nei bėgant iš pamokų link įdomesnių tam mokykliniam amžiui užsiėmimų kadaise, pavyzdžiui, pamiegojimo pirmoje dienos pusėje.  Į didįjį kiemą geriau nemėginti snapeliuoti, jis užrakintas ir akylai saugomas, o ir nėra būtina, nes jis įgriūna aplinkos vidun savo hamondiškais paspygavimais, pakeitusiais ir lotyniškus abliatyvus, ir salomėjiškus jambus.

Iškaba ten kita, kažkas apie gracingus judesius, žavius raumenis ir teisingą kvėpavimo ritmą, nes Kauno III gimnazijos taip ir neatkūrė, o Kauno S. Nėries mokyklą suoptimizavo 2010 m. vasarą.  Tiesa, dėl visa ko pažadėjo brendą išsaugoti, perduoti kitai mokyklai toliau nuo centro.  Gal kada nors taip ir bus, nes pažadų išpildymas neturi senaties termino.  Dar kurį laiką neišmirsiantiems sentimentalistams, tiems sentikiams į retro, kas keleri metai kelioms savaitėms ant mokyklos fasado kol kas – nors kiek tai truks, priklausys nuo rytinės miopijos – vis dar pakabina laikiną iškabą, kuri ir vėl paduoda deguonį vylimuisi, kad visas šitas nesusipratimas dėl mokyklos laikinas, nes ta kvaiša viltis nemoka nusibaigti greitai, netrukdydama.

neries mokykla

Buvusi Kauno Salomėjos Nėries vidurinė mokykla/Kauno III gimnazija Aukštaičių gatvėje.  2012 m. spalis.

“Mokykla” yra vienaskaitinis daiktavardis, net jei  gramatiškai daugiskaita ir įmanoma, ir nei vienas neturi “savo mokyklų”, tiktai “savo mokyklą”.  Šaukinyje tikriausiai pamiršo parašyti “Galioja papildomos sąlygos ir taisyklės”, nes telieka imti ir valingai nuspręsti, jog neįvyko nepagalvojimas, kad iš nacionalinės akcijos iškrenta tiek ir tiek šimtų, nes per vardan tos kabinetiškai ir vienašališkai vykdomus mokyklų tinklo retinimus pro jo skyles iškrito dalis knygnešių.  Jie mokyklą savo turi tik atsiminimuose, klasiokų jubiliejiniuose abitūros susitikimuose ir keliuose popierėliuose šeimos relikvijų skrynioje.  Ar nebuvo galima šitiems marginalams pratęsti “Knygų Kalėdų 2011”, o jos buvo bibliotekoms tąkart, kad dabar nespoksotų į savo pavloviškai kūno skysčiais aptaškytų knygų krūvas, kurios taip ir neatiteko nebeegzistuojančiai “mano mokyklai”?  Gal jos ir tęsiasi, nes Knygų Kalėdų pradžia, tad tikėtina ir pabaiga, yra apytikslė.

Po Knygų Kalėdų bus Knygų Gariūnai, kaip visada vasarį, po to – Knygų Velykos, Knygų Rasos, Knygų Žolinė, ir visą šitą knyginį kalendorinį kordebaletą nokautuojančiai logiškai užbaigs Knygų Vėlinės.

Advertisements

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s