Ankanti kalendorinė pragvera

Pirmieji valybos seansai vietiniame miške gruodėjant šiais metais protestantiškai pareigingai ir nuosekliai atitiko popierinio kalendoriaus formaliuosius reikalavimus.  Jie susiurbė gamtą ir ypač krepšinį adoruojančių lietuvaičių paliktas atliekas, kitas bent jau sučečkavojo taip, kad tik itin akylas vartotojų teisių žiniuonis sugebėtų atsekti atsainiai rafinuotą prekženklių išdėstymą viešojoje erdvėje nemokamai; kitais mėnesiais jis yra tiesmukas ir banalus, bet visada intensyvesnis dešinėje einant gilyn į mišką, kadangi dešiniarankių vis tiek daugiau.

Dingo net ir baltšvidi praustuvė, – tuo savo dingimu paliksianti visiems laikams neužpildomą ertmę Kauno miesto istorijos muziejaus archyviniuose fonduose.  Nuo vasaros ir rudens sandūros ji savo santechniniu konceptualumu išriestarūriškai ženklino diena naktin veik idealiai vietą, kurioje pagal tuoj šimtametį ir tik – be abejo – dalinai įgyvendintą P. M. Frandseno ir A. Jokimo Žaliakalnio urbanizavimo projektą turėjo prasitęsti Minties ratas pietrytiniu savo ketvirčiu.

kauns 20121208 069

Įėjimas į Ąžuolyną iš Vydūno alėjos ties Minties rato vakarine dalimi.

Tas ankstyviausias baltis, į kurį puolė motorizuotos sniegabraukinės transporto priemonės savo ribotais gabaritais, trumpam sustabdė daugmaž kasdien vieno kito vietinio, jau nepabirutiško amžiaus žioplio vykdomą akciją „Darau, tiesiog“.  Šiosios nelydi pranešimai spaudai; lydi tik džiugesys, kaip stabiliai forma ir turinys gaudžia iš Ąžuolyno harmonijas Miestui ir pro miesto vartus prasmukti vidun nespėjusiam Orbiui, kad viskas Žaliakalnyje bent jau šitoje pusėje Savanorių yra gerai ir šiais metais.

Pagrįstas arba nebūtinai subrajono prestižas lieka tiek kvadratų kainose, tiek nesankcionuotame pijokavime viešose rajono vietose, – jokių plastmasių, tik traškus, krašte nebeišgaunamas metalas ir stiklas su mažiausiai „V.S.O.P.“ atžyma ant popierėlių kokybiškai išsuks čiurną avantiūristui, atvirtaujančiam per šunų suvenyrų pusmetrines prietakes tolyn nuo bevardžių Ąžuolyno takų, lyg blūdinėtų VDU Botanikos sode ar Hondūro džiunglėse.  Berods, kad tam ir mokami mokesčiai miesto iždui, kad nepersitempiant galima būtų sklęsti kuriuo nors bevardžiu, trumpam švariu Ąžuolyno taku į didžiąją Žaliakalnio aikštę, kuri tokia pati bevardė kaip miško takai.

kauns 20121208 064

Paminklas lakūnams (žuvusiems) Steponui Dariui-Jucevičiui-Darašiui ir Stasiui Girėnui-Girskiui.  Skulptorius Juozas Šlivinskas, architektas Algimantas Nasvytis.  1989 – 1993.

Kalėdinis medis atsirasdavo tai vienoje, tai kitoje laukymės vietoje.  Gal net iš Soldino miško su dideliu jauduliu ji būdavo partransportuojamas, – ir šituose archyvuose bei atmintyse žiojėja ertmės.  Kol dar nebuvo kioskelių koralinio rifo, ir laukymė nebuvo betonuota, bet tokia pati bevardė kaip dabar, eglutė – tada tik naujametinė, šiukštu ne kalėdinė – stovėdavo ten, kur gagariniška Parodos kalno gatvė paspringdavo Žaliakalnio aukštumu.  Ji blizgendavo keletą savaičių apytiksliai toje vietoje, kur dabar yra “Kregždutė“.  “Kregždutės“ vardan eglutės, žinia, nukelti net eilinės pasaulio pabaigos proga nepavyktų,  – nė motais, kad ant jos sienos dar neprisuktas paveldosauginis frisbis, ji vis tiek legendinė, neliečiama atsarga bent trumpam legendoms atspariame Kaune.  Ten eglutei neliko vietos, ir niekam dar nebuvo pasigalvoję, kad Kalėdų medį galima statyti ant žiemai išjungto grojančio fontano apsauginio skafandro kaip Mieste; nors vėliau ant jo – ne sezoninės apsaugos, bet paties fontano – pastatys ir visą paminklą.

Tada eglutė atsirasdavo prie čiuožyklos tarp Kėkėyno ir senosios Sporto halės, kur arba reikėdavo šokčioti įsivaizduojant, jog tai buvo fenomenalūs trigubi akseliai, arba saugoti savo ir draugų batus pakraštyje, nes ne piniguose, bet daiktuose tūnojo sovietinė laimė, tad ir eglutės viešose vietose buvo ne prie ko. Dabar iš ten išvaikyti čiužinėtojai, eglutė nupuošta, viskas aptverta su leidimu įeiti tik patikrintiesiems, – ir plačiai atmerktomis akimis sapnuojama, kad tuoj visas Ąžuolynas mutuos iš šventos karvės į didelį sportinį gardą, kurį tik aptvėrus jis iš tikrųjų atsivers.  O, sporte, tu – pasaka!

Didžiausia Žaliakalnio aikštė susitraukė.  Jei ten statysi Kalėdų medį, susigadins aikštės proporcijos.  Jei čia, sukelsi stresą viešojo transporto ir vaikščiojimo pėsčiomis fobijomis besivaduojantiems.  Jei čia statysi, tada užstos Didvyrius, nors jie turėtų tai suprasti, Soldine pramoko žiūrėti pro egles; o dėl kitų supratimo kol kas visiškai neaišku.  Galų gale, kokios dar eglės, – juk miškas ten pagal statusą, o kam vietiniams briedžiams ir stirnoms tie dzinguliukai.

*****

Kekėjančiose iš Miesto į Žaliakalnį kepyklėlėse, dar neartėjančių prie garbingos bulkinių kategorijos ir net nesvajojančių apie bulanžerijų dangiškumą, spurgų su džemu nebuvo. Dreideliai nedūzgė niekur, Chanukos geltas nei skimbčiojo, nei tirpo nuo šilumos rankoje po pagalve.  Žvakės nedegė, ir nebuvo kam nuspręsti, kuri iš jų galėtų būti šįmetinis šamašas.

kauns 20121208 017

Sinagoga (nebeveikianti) Vaisių gatvėje.  Nuo 1858 stovėjusią medinę pakeitusi mūrinė apie 1900.  Architektas šiuo metu nežinomas (?).

*****

Sprendimas anksčiau ar vėliau nukrenta ant gyvenimo kaip sumo imtynininkas.  „Viskas.  Gana.  Kitais metais sodiname eglę.  Turėsime savo.  Savam kieme.  Savo aikštėje. Sodinsim, visiems laikams.  Nebesijaudinsime.“  Ak, kaip tai patogu, kaip ekonomiška, kaip sveikuoliška,  kaip jaukiai bendruomeniška.  Nejoks čia “ak“, savaime suprantama, nes ir vietos dar vienam medžiui pasodinti lietuvis visada suras, o dargi kai ir jei kalba eina apie daugkartinio naudojimo eglę ir nebesijaudinimą.  Liniuočių pagalba bendruomenės jau suburtos joms net to nežinant, įbiurokratintos, įgūglintos, neskubiai, bet užtikrintai net įsifeisbukina kaip kurios.  Sakosi, veikią aktyviai, taip net kokie puspenkto bendruomenės nario išsamiai apie audringą veiklą žino, o likusieji gauna paskaityti apie tai profilaktiškai ir postfaktiškai internete.  Po to jie nugrimzda į ilgalaikes saviieškas, nes tvirtumas apie buvimą konkrečios bendruomenės nariu tęžta nuo tos savosios, gimtosios bendruomenės veiklumo slaptybės.  Taip, reikia sodinti eglę.  Vietos yra.

kauns 20121208 028

Antano Samuolio-Samulevičiaus skveras tarp Darbininkų ir P. Dovydaičio gatvių.

Bet viskas, sodinam.  Nebus nei gaišaties jos ieškant, nei spyglius siurbliuoti nuo parketų daugiau kada nors teks.  Nebereikės ir dirbtinės tampyt žemyn-aukštyn arba aukštyn-žemyn kryptimi priklausomai nuo namo mitologijos ašies – salkų ar sklepo.  Nereikės pauzėje tarp tų tampymų sugebėti taip sumaniai eglę išskalbti, kad karolinos 190 pagal metrinę ir edmonto 343 (viena pernai vis tiek kažkur nusimetė, štai ir kvieskis kaimynus ant “Napoleono“ antrą švenčių dieną) pagal dešimtainę visai neatrodytų kleckuoti; ką gi žmonės pagalvos arba pasakys – nepagalvoję.  Nei jaudintis reikės, kad technika užklimps, vežanti tikrai tikrą lietuvišką žaliaskarę iš, pavyzdžiui, kurios nors Norvegijos grafystės, nei kad vis tiek laiboji bus pasvirus ne mieste vyraujančių vėjų kryptimi.  Nei sutemus teks sliūkinti į arčiausiai esančio didelio daugiabučio kiemą ar kokią neužstatytą vietovę nebereikalingos po švenčių eglės numesti.

Vrum, blykst, šiūkšt, dunkt, šiūkšt, kliūst.  Jė, beibi, jė!..  Stovi.  Oplia!..  Prigijo.  Ne plantacinė, tikra miškinė, – nors kažkas bene ne visai tą sodinuką įpiršo.  Mieste gal ir netiktų tikra miškinė, bet pagal “Kauno miesto kalėdinių ir naujametinių renginių 2012“ aprašą Žaliakalnis, – džiūgavimui per anksti, nes ne tik jis nėra, – yra ne miestas, kažkas kitas, nors kol kas net Žaliakalnyje nežinome kas tada.  Pungens-šmungens, svarbu, kad atrodė neblogai, kaina tokia, kad, skaityk, susponsoriauta investicija, o ir koks skirtumas, ar ji asperata, ar obovata, svarbu nereikės pirkti, siurbliuoti, skalbti, tiesinti, jaudintis, klimpti, sliūkinti.  Pastovi eglė savame kieme arba vietinėje aikštėje pusmetį, metus, dar pusmetį ir antrą.

Pabosta tas jos stovėjimas, nes pagal teorinę veiksmų seką, įsigaliojusią sprendimo nukritimo momentu, eglė turėjo būti gatavutė puošimui jei ne tais pačiais sodinimo, tai jau nors kitais metais po to.  Žaisliukai jau irgi turėjo būti pagaminti arba nupirkti už nezlotus, vaikučiai išrikiuoti ir apie meškutes šiluose nekantraujantys papasakoti, nes tuoj Lietuvos ateities telefonai išsikraus, bendruomenės jau turėjo būti padiskutavę ir bendru sutarimu su nebūtinu balsavimu apsisprendę, ar kraujatyškiai vietinės bendros eglės prieigose bus tas lemiamas ženklas, įrodintis atėjusius naujus metus, ar tą funkciją atlikti galės ir koks nors pakaitalas kaip konfeti.  Suprantama, omerta ir didvyriškumas paprastasis šiais laikais deficitiškesni nei šventiniai 2 kg apelsinų, kraujas gerai vertinamas rinkose, nori nenori, privalu į kiekvieną situaciją reaguoti lanksčiai.

kauns 20121208 057

Bevardis skveras tarp V. Kudirkos, K. Petrausko gatvių ir Radvilėnų plento.

Medis stovi, beasmeniai sakiniai nesuranda veiksnio, tada vėl nukrenta sprendimas kaip sumo imtynininkas.  „Nu viskas.  Gana.  Puošiam eglę viduj“.  Vėl įsijungia tas pats algoritmas: pirkti, siurbliuoti, skalbti, jaudintis, žemyn-aukštyn arba aukštyn-žemyn, tiesinti, sliūkinti.   Tuo tarpu eglė pradėjo augti.  Ir auga.  Nes kas jai, – ji eglė.  Jai priklauso augti, ji tuo užsiima, augimu tuoju.   Tokia jos egliškoji egzistencija, ir jokios transcendencijos šiame globalizuotame pasaulyje jai, tik egliškumas, nepriklausantis nuo susponsoriavimo arba jo stokos.

Neišmesta, bet niekam lyg ir nereikalinga eglė užaugs, pataps kliuviniu žmogams arba jų automobiliams, pradės nervinti, net privers ką nors jaudintis, tiesiog susidėvės taip niekada ir nepabuvus blizgančia ponia, aplink kurią, bet dar daugiau – vieni apie kitus, nors vieną kartą per metus tūpčioja komplimentais fontanuojantys kaimynai be jokių įbiurokratintų, slaptai iki alpimo nusiaktyvinusių bendruomenių.   Pagal kokį nors įstatymo paragrafą bus pateisintas jos nukirtimas, rajoną perskros “Erodai!..  Jie, šitie iš valdiškų namų, medį kerta…  Jau nukirto.  O juk medis lietuviui – viskas!“, ir tai nebus pasakyta kaip komplimentas, net ne kaip paprastai konstatuotas faktas, nes nukirstas medis bus atsodintas.

*****

Rusų Kalėdos bus vėliau, jau kitais metais, kai viską bus įveikusi palaima, kad pagaliau grįžo kasdienybė.  Vėl susipainiosime tarp rusų, stačiatikių ir starovierų, dar kartą nutarsime “Kitais metais jau būtinai“.  Jie tyliai kresnos savo barzdomis, nes ne kaži kiek Žaliakalnio skaičiuoja jau antrą savo šimtmetį taip tvirtai kaip jie.

zaliakalnio gatves s sirvintu 20120401 442

Šv. Nikolos Stebukladario cerkvė (veikianti) Širvintų ir Kapsų gatvių sankryžoje.  1905-1906.

*****

Rusija atšaukė žiemos eksportą į savo artimąjį užsienį.  Žaliakalnis pažliugo.  Nepapuoštos balose eglutės atrodė labai, visai kitaip nei Mieste.

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s