Nūn gyvenu, negaila

Liudas Gira

(1884 Vilniuje – 1946 Vilniuje)

MANO VIZIJOS

Man kitąsyk rodos, tarytum vikingo

Dvasia neramioji iš amžių senų

Manin užkeikta.  Ir laikų tų, kur dingo,

Man gaila ir gaila, jog nūn gyvenu…

Taip erdva tad buvo! Išplauksi į jūrę –

Visur tau naujieji, laisvi vis keliai!

Čia jūrei nėr galo, krantai ten paniurę,

Ten salos slaptingos vilioja meiliai…

Nežinomą, tolimą krantą pasieki —

Ir tavo tas kraštas, tos pievos, miškai!

Bet tu, užsibrėžęs tolesnį dar siekį,

Naujus jau miražus beribėj vaikai!

Aplinkui gūdumas.  Aplinkui pavojai

Nauji, netikėti, slaptybėj savoj

Lyg tyko gal tu jau jėgas išaikvojai, —

Bet tu tik stiprėji kovoj!

Kas žingsnis stebuklai!  Ir žemė ir jūrė,

Ir oro erdvė, ir mėlynė dangaus,

Tarytum, slaptai tarp savęs susibūrė

Kas žmogų stipriau pavilios, pasigaus …

Ir tu ta slapta visatos gražuma

Stebies, bet suprast paslapčių nebandai;

Smarkus, lyg banga vėsulų nešama,

Iries tik, kur drąsūs vilioja gandai…

Pasaulis — slapta! Tad ir nieks nenurodys

Ribos tau, drąsuoli!  Ir žodis „gana“ —

Tau svetimas ir nesuprantamas žodis,

Žinai vien: pirmyn!  Ten, į kraštą aną!

Pirmyn!  I tą kraštą, kur nieks dar nebuvo

Iš mūsų konungų drąsios giminės!

Ir skrieja laivai į turtingą Lietuvą —

Ilgai, vai, ilgai ten juos dainos minės!

Ir skrieja laivai vėl į jūres naujas:

Italų padangėn, Ellados šalin …

Ten kitos dar šalys!… Išvysim ir jas!

Ir skrieja laivai vis tolyn, vis tolyn!

Ir rodosi man: viename tų laivų,

Drąsiausių vikingų parinkęs sau būrį,

Iriuos per Atlantą į naują užjūrį…

Krantų nematyt!  Taip platu, taip gaivu!

Nors šėlsta audra, bangos laižo mums skruostus,

Labyn, vis labyn mūsų laivą užlieja —

Mes, drąsūs, besveikinam jūrę ir vėją!

Pirmyn! I nežinomus uostus!…

O draugė jauna tolimoje pily,

Kur mėlynas fjordas ramumo jos saugo,

Beilgis viena iškeliavusio draugo,

Ir skamba iš bokšto daina jos gaili.

Ir baltąją naktį užmigt ji negali,

Tad savo sušaukus krūvon merginas,

Liūdnai susimąsčiusi, suka ratelį —

O skaldąs senelis joms audžia dainas …

Dainuoja jisai: kaip konungai pražilę

Šaly tolimoje su priešais kovoja,

Kaip drąsūs vikingai audras vien temyli.

Ir svyra liūdna mano draugė jaunoji…

Iš naujesniosios poezijos antologijos „Vainikai“.  Spaudai paruošė K. Binkis. Kaunas, „Švyturio“ bendrovės leidinys, 1921.

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s