Vienyje vis nesusitinkantys

Kaip tarė žiemos snieguose, taip ir padarė šlaitams numėlynavus pirmosiomis žibutėmis promargiais su buitinėmis gyventojų atliekomis.

Pradžia buvo žiemą, o ji, pasak literatūrinės klasikės, yra tas laikas, kai “[i]lgas pasakas mažiemus / seka pirkioj vakarais”.  Sekamas tuo metu visas lietuviškas Pasakų aukso fondas: apie trečią brolį Joną, kuris bet kurią šeimą padaro labiau šeima nei tik tam tikros rūšies įrašas piliečių ir gyventojų asmens duomenų registruose; apie stebuklingus vandenis, kurie teška iš sidabro šulinių anoj pusėj tvoros, kur tenykščių dausų  žolė privaloma tvarka žalesnė, ir kurią labai labai energingai mosikuodami sparnais perlekia ir žąsinai, ir moliūgai, nors iš ten parsliūkina našlaitėmis, gal nusiminusiomis bet ne tuščiomis, su iš prijuostės byrančiomis gėrybėmis; apie kokį nors rinkimų įstatymo pakeitimą parlamentinių rinkimų metais ar strategiją “Lietuva 2030, arba ‘Labanakt, vaikučiai!'”

Pagal patikrintą metų laikų įprasminimo scenarijų šioje vietoje senelė užusnūsta, pasakų sekimas nutrūksta, o po to prasideda pavasaris su jam priklausančiais arynių apėjimais, vestuvėmis ir išleistuvėmis, ir pasakų laukti vėl tenka iki šildymo sezono.  Na, taip būdavo tais senobiniais laikais, kai žmogaus netrikdė faktas, jog temperatūra lauke ir troboje tuo pat metu nebūna nuolat apie +20 laipsnių Celsijaus; tiesą sakant, jos dvi apskritai retai kada sutampa.  Dabar yra laikai, kai toks faktas trikdo, piktina, pykina, dėl to miegas sutrinka su laikrodžiais išvien vardan vis dar ieškomo teigiamo ekonominio efekto.  Paskui pasakos gali būti sekamos be petraukos nors ir 366 dienas magiškaisiais parlamentinų rinkimų metais.

Padidina individualų laimės indeksą kam nors ar vis dar lieka tarpšonakulinio nervo uždegimą sukeliančiu virusu, slaunas miestas Kaunas, – toji užsispyrusi lietuviška degalinė su vis labiau ir labiau besiduobėjančiomis į ją vedančiomis gatvelėmis ant plataus ir iš naujo vėl ir vėl ir vėl perasfaltuojamo slavišką ir germanišką Lietuvas jungiančio vieškelio, – Lietuvoje išlieka cet obscur objet du désir.  Iš mados jau išėjo beatvangės patyčios miesto adresu, internetinės žiniasklaidos skaitliukus reklamos pardavėjų hipnozei suka kiti medijų produktai.  Ten ėmė ir vėl prireikė Kauno.  Šį kartą  kaip cituotino pavyzdžio – dar daugiau: priežasties – labai savotiškų svajų įgyvendinimui, jau praradusių naujoviškumo žavesį, bet taip ir neevoliucionuojančių į finalą pasieksiantį projekčiuką.

Pasakų sekimo sezono įkarštyje vienas politikos veikėjas, kažkada kelerius metus buvęs Lietuvos liberalu Nr.1, po to patikrinęs naujo Respublikos Parlamento pastato durų tvirtumą jų trankymo metodu, panoro priskirti Kaunui šiuolaikinės Lietuvos parlamentinės demokratijos griovėjo funkciją.  Mat kauniečiai ėmė ir emigravo iš karto po Neprigulmingajai tragiškų 1993 m. prezidentinių rinkimų – kas į kitą pusę Demarkacinės, kas į tikrus užsienius, kas pas Abraomą.  Efektyviai, efektingai ir labai tyliai mieste sumažėjo gyventojų trečdaliu ar ketvirtadaliu, pradinis skaustelėjimas virto kasdienybe su kuklesnėmis ambicijomis ir retai pasitaikančiais rezultatais, anksčiau buvusiais savaime suprantamais nutikimais.

Nė motais tokiems prekijams viskuo, net neliečiamosiomis atsargomis, kad visą Lietuvą apėmė sodybų tuštėjimo epidemija.  Schematinio pijaro schema paprasta, nekomplikuota:  tegul Kaunas, kad jau buvo pirmas Lietuvoje ir trečiosios emigracijos bangoje, tampa liberaliosios parlamentinės demokratijos griovimo atpirkimo ožiu, nes kažkam suskaičiuoti vos iki 141 pasidarė per daug varginančiu užsiėmimu.  Majonezą, žirnelius ir 6 rulonėlius tualetinio popieriaus iš deficitinių gėrybių lyderių, pasirodo, išstūmė kauniečiai, na, dar ir kaip kokie kiti gyventojai.  Į deficitą, be abejo, reikia reaguoti ryžtingai.

Prašau?  Ar kažkas pasakė “gyventojai”, kalbėdamas apie Lietuvos parlamentinės sistemos ir demokratijos kokybę bei bendrą būklę anno 2012?  Ir uždėjo kainą demokratijai kaip bulvėms ar trumams litais, eurais, doleriais, kronomis ar šekeliais?  Berods, kad tokių pasakų Aukso fonde nėra.  Toks štai ankstyvojo posovietinio tautinio liberalizmo salto mortale.

Jurga Sutkutė.  Odinis diržas “Emigrantas”.  2007.

Nepriklausomybę atkurianti Lietuva, kitaip nei teigė viešai Parlamento menkinimo idėjos šalininkas iš karto po siūlymo paskelbimo, turėjo kaip ką daugiau nei 3,7 mln. gyventojų.  Paskutinis planinis sovietmečiu gyventojų surašymas 1989 m. sausio 12-19 d. iš tiesų rodė 3,7 milijonus propiskų.  Tuo tarpu po mažiau nei metų šito Severnyj-zapadno krajaus dūšėlės ėmė ir save perskaičiavo.  Rengdamasi Nepriklausomybės atkūrimui, 1989 m. lapkričio 3 d. tuometinė LSSR Aukščiausioji Taryba, apdairiai iš anksto priėmė LSSR Pilietybės įstatymą Nr. XI-3329, kuriuo Lietuvoje vėl teisėta tapo būti piliečiu su visom jam priklausančiom pareigomis ir teisėmis.  Nieko neįprasto tuometiniai deputatai nepadarė, nes jau kitą valandą po Valstybės atkūrimo jos kasdienių reikalų priežiūrą teisėtai gali vykdyti piliečiai ir tik jie, politinėje lyrikoje vadinami Tauta, o Nepriklausomybės atkūrimas nevyksta kasmet ir dar po du kartus kaip lygiadieniai, jos siekiant negalima statyti vežimo prieš arklį.

1989 m.  Pilietybės įstatymo pirmuoju straipsniu nacionalinio lygmens Lietuvos reikalus spręsti iš karto įgavo teisę daugiau nei 3,7 mln. chromosomų rinkinių, nes dalis jų buvo ne Lietuvoje, nors ne vienam iš tų tryskablisseptyniplius dar laukė žvakučių ant torto pūtimų maratonas, iki kol galės ir balsuoti, ir kandidatuotis.  Svarstant atstovavimo Parlamente proporciją, buvo taikyta į 25-30 tūkst. gyventojų atstovavimo diapazoną.  Tą patį principą – kad mes nesame savo Valstybėje tik sociologiniai gyvulėliai, bet pirmiausiai esame joje politiniai subjektai piliečiai – dar kartą įtvirtino iš paskos byrėjusios Pilietybės įstatymų redakcijos: 1991 m. gruodžio 5 d. AT priimtas Nr. I-2072, Seimo aprobuotas 2002 m. rugsėjo 17 d. Nr. IX-1078 ir dabar galiojantis 2010 m. lapkričio 4 d. Nr. XI-1077.  Ne kaži kaip kitaip yra ir dabar galiojančiame LR Seimo rinkimų įstatyme 1992 m. liepos 9 d. Nr. I-272, kuriame nėra nei karto minimas toks įstatymo veikėjas kaip gyventojas.  Liaudiškas rypaujantis leitmotyvas “Įstatymai pas mus neveikia” grėsmingai prasmingas tiesiogine prasme, nes įstatymuose pilietis yra, o dabartiniame nacionalinės politikos diskurse jo jau kuris laikas nėra.

Danijos Folketingeto plenarinių posėdžių salė Christianborgo pilyje Kopenhagoje.

“Small is beautiful”, pasakė grubiai dehumanizuojančiai neoliberaliai ekonomikai jos kritikas per pačią naftos krizę 1973 m. globalizacijos pirmosiomis dienomis, – už tai 1976 m. gavo Prix Européen de l’Essai Charles Veillon ir tapo šiuolaikinės ekonomikos klasiku.  Nedidelei Lietuvai buvo parekomenduota žvilgtelti į kitas mažas šalis, tame tarpe Daniją, susigėsti ir pradėti jas vytis per Seimo naikinimo projektą.  Taigi, Danija, viena iš artimiausių mūsų kaimynių, kuri parlamentinės demokratijos agitprope sufigūravo kaip Lietuvą galinti dominti geroji praktika.  Pavyzdys šis, žinia, Lietuvai tinkamas tik su išlygomis, nes Danija – seniausia Europoje be trūkčiojimų daugiau kaip tūkstantį metų veikianti karalystė, 1849 m. Konstitucija apribojusi aboliučią monarcho valdžią perduodant valstybės valdymo galių didesniąją dalį renkamai asamblėjai, o Lietuva – aikštinga ir nepastovi, tai melancholiškai išnykstanti, tai vijurkiškai išnyranti šiauriniuose ūkuose, šiuo metu matoma kaip respublika.  Vis tik trumpas ekskursas į daniško parlamentarizmo istoriją ne pro šalį.  Lietuvišką politinį išteblišmentą gali šokiruoti faktas, kad Danijoje kaip ir kitose seniau veikiančių demokratijų šalyse parlamentaras yra renkamas ir astovauja ne gyventojus, bet rinkėjus, bet streso sumažinimo vardan vidurkiai tam kartui skaičiuotini nuo gyventojų kiekio.

1849-1953 m. Danijos Karalystėje veikė dviejų rūmų sistema.  Žemieji rūmai (Folketinget) tuo metu turėjo tiesiogiai renkamą 101 narį iš plačiųjų visuomenės sluoksnių, Aukštieji (Landtinget) – 51 netiesiogiai renkamą narį iš stambių žemvaldžių luomo.  1895 m. Folketingeto narių kiekis buvo padidintas iki 114 narių, o 1915 m., kada šalyje įvesta visuotinė rinkimų teisė, padidintas dar iki 151 narių.  Landtingetas savo narių kiekį didino atitinkamai nuo 51 iki 66 iki 72.  1939 m. buvo surengtas referendumas, kurio metu siūlyta panaikinti Landtingetą, jį pakeisti liberalesniu pagal atvirumą kandidatams Rigstingetu ir įvesti į parlamentinę sistemą trečiuosius rūmus – Rigsdageną, bet dėl nepakankamo dalyvavimo (pritrūko 0,54 proc.) siūlyta konstitucinė reforma įteisinta nebuvo.  1953 m. konstitucinės reformos metu atsisakyta dviejų rūmų sistemos, paliktas tik Folketingetas su 179 nariais.

Parlamentų įkūrimo metu Danijos Karalystės teritorijoje (kartu su Farerų salomis, Grenlandija, Šiaurės Vokietijos teritorijomis ir Islandija) buvo 1,4 mln. gyventojų, visuotinės balsavimo teisės įvedimo metu 1915 m. (jau be Šiaurės Vokietijos) 2,9 mln., perėjimo prie vienų rūmų sistemos (jau ir be Islandijos) metu – 4,3 mln.  Kitaip sakant, 1953 m. apsistota prie 24 tūkst. kvotos gyventojų vienam parlamentarui, o šiandien ji yra 30 tūkst.  Akivaizdu, kad de facto vienas parlamentaras atstovauja mažiau balsavimo ir kandidatavimosi teisę turinčiųjų, kadangi gyventojas yra ir nepilnametis, ir neveiksnus, ir svetimų valstybių pilietis, gyvenantis Danijos teritorijoje, tad maždaug 29 tūkst. Danijos piliečių tenka vienam parlamentarui.  Emigracija yra pasiekusi 40 tūkst. gyventojų, daugiausiai piliečių, per metus, prognozuojamas panašus ir šiek tiek augantis lygis ateinantiems penkeriems metams.  Apie Folketingeto mažinimą dėl to, kad pasiturintys senjorai kraustosi į apelsinų giraičių meilų šešėly ar ambicingieji jauni siekia karjeros svetur, diskusijos nevyksta.  Analogiška parlamentinės demokratijos prieinamumo slinktis vyko Islandijoje, Norvegijoje ir Švedijoje, tik Suomija išlaiko tas pačias 200 vietų nuo jų Parlamento įsteigimo 1918 m.  Išskyrus mažylę Islandiją, kitose Šiaurės šalyse vienas parlamentaras atstovauja 26-29 tūkst. piliečių visose amžiaus grupėse.

Lietuva Baltijos jūros regiono kontekste nekenčia nuo jokios sovietinės megalomanijos, kaip mėginama įteigti, nes pasirinktas atstovavimo proporcingumas yra toks pats kaip šalyse, kurios ne pirmą dešimtmetį žinomos kaip turinčios išskirtinai tvirtai palaikančius savo demokratijas piliečius ir stabiliai dešimtmečiais rodančias 80-85 proc. rinkėjų aktyvumą per parlamentinius rinkimus,  referendumų atveju net ir virš 90 proc.  Vieną dalyką mūsų kaimynės turi, ko iki dabar neturime mes, nors lyg ir turime.  Asmens kodą taip pat nusižiūrėjome nuo Danijos, jį pradėjusį naudoti 1968 m. dėl vykdytos administracinės reformos, bet ir šiandien skaičiuojame dūšias ant popieriaus pieštuku, kuičiamės sujauktuose rinkėjų sąrašuose, nes iki galo asmens kodo sistema, per kurią be kita ko vykdoma ir gyventojų migravimo apskaita, neįdiegta, o tik įsisavinta.  Suskaičiuoti, kiek yra lietuvių pasaulyje – lietuvių, jau turinčių Lietuvos Respublikos pilietybę, ir galinčių ją įgyti pagal galiojantį Pilietybės įstatymą, – net nemėginame.  Ten ir nežinome, koks vis tik yra tikrasis Lietuvos piliečių aktyvumas per parlamentinius rinkimus.  Vis tik žinome, kad diktatoriškai de facto laikome kelis šimtus tūkstančių piliečių atkirstais nuo dalyvavimo parlamentinėje politikoje per dalyvavimą rinkimuose.

Jei tapimas piliečių yra ir greičiausiai išliks susaistytas su šia žemės, tai buvimas juo nėra ir neturi būti nulemtas geografinės platumos ir ilgumos.  Buvimas piliečiu neturi komparatyvo ir superlatyvo, pilietis egzistuoja tiktai nekaitoame laipsnyje.  Tuo tarpu ir ne pirmus metus besisukiojantys Lietuvos nacionalinėje politikoje, atrodo, jau yra bebaigią prasmegti parapijiniame diskurse su dviem grupėmis – pirmarūšiais gyventojais ir antrarūšiais negyventojais, populiariai žinomais kaip emigrantai.  Gyventojų ir emigrantų nuolatinis minėjimas nacionalinėje politikoje nėra nekaltas lapsus linguae, tai jau įsitvirtinęs gargaliavimas politinėje galvosenoje ir kalbėjime nejaučiant, kaip jame pradeda skęsti ir politikų perrinkimo šansai, ir pati Valstybė.

Nuoseklus poteriavimas viešai apie pilietinės visuomenės stoką, o ne akylas stebėjimas kiekvienos tokios visuomenės formavimosi ir stiprėjimo apraiškos, jau realų pavojų Lietuvos demokratijai keliantis ilgametis kelių šimtų piliečų atkirtimas nuo dalyvavimo valstybės valdyme, – apie kurį, akivaizdu, vieno parašymo neužteks, – politikų pastrigimas rinkodaros ir socialinių apklausų matricoje, neįveikiama intelektualiai tiesa, kad Lietuvos narystė Europos Sąjungoje ir Šengeno sutartyje niekaip nepanaikino pačios Lietuvos valstybės, nepavertė jos jokiais kieno nors kresais taip ima ir susuka galveles vienam kitam tiek, kad pašyla oras, o ten ima ir pakyla noras riboti pačią demokratiją.  Paradoksas, bet kaip tik lietuviams užsienyje, kauniečiams taip pat ir gal net ypač, gali tekti nesiekiant funkcija grąžinti į Lietuvos politikos diskursą Valstybės poetiką.

Daug kas byra įvairiais būdais grįžtančioms sigutėms iš sterblės: doleriai, eurai, kronos ir vienas kitas šekelis, į sovietinius liftus netelpantys dviduriai šaldytuvai, grybų lietuviškų vardų nemokantys vaikai, įtartinas entuziazmas profesinėms sąjungoms, liguistas pomėgis mokėti visus privalomus mokesčius miestui ir valstybei ir įsitikinimas, kad pirmiausiai tos sigutės yra piliečiai, tik po to demografija.

Eikš, Sigute.  Eikš, dukrele.  O tas legendines gatvių duobes Kaune tiesiog apvažiuok, tikrai neįkrisi, ne tokios jos gilios, tik atrodo taip.  Pamotė jau irgi nusenus, nebebaisi, nepripila į jas ne tik žarijų, bet net paprasto žvyro, o ji ir nežino dar, kad mums tų duobių labai reikia, nes auginame lietuviškus schumacherius ir häkkinenus, nors jiems dar daug žvakučių ant tortų reikės užpūsti, kol taps čempijonais.  Dar vienais čempijonais iš Kauno.

Kaip tarė žiemos snieguose, taip ir padarė šlaitams numėlynavus pirmosiomis žibutėmis promargiais su buitinėmis gyventojų atliekomis.   Papasakojo pakaruoklišką, ubagišką juokelį dar kartą visai rimtu veidu.

Demokratija nekomodifikuojama, ja jokiose rinkose neprekiaujama.

Advertisements

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s