Sekmadienis su kaimyne poeta (III)

Dideliam namui nedera tik vienas atributas.  Susapnuotas kolonadas visada galima užmūryti, supratus,  kad žiema Šiaurėje ateina netikėtai, bet vis tiek ateina kasmet be išimčių.  Didelis namas gali prisimesti daug kilmingesniu, eiti va bank, o paskui šelmiškai šypsotis iš nežinančio kaip teisingai pagal galiojantį etiketą reaguoti į aptikimą skandalingo fakto, jog užpakalinis fasadas tai juk visiškai plikas, be menkiausios kruopelytės tinko.  Dideliam namui net tinka savo barokiniu tortiškumu grasintis išslysiant iš kuoliukais ir įstatymais apibraižytų arų  ir dūsaujant tėkštis į artėjančio buldozerio kaušą.  Dideliam namui netinka tik vienas atributas, – jam netinka tyla.

Tylai ir nesirengė broliai Mikas (1873 – 1937) ir Kipras (1885 – 1968) Petrauskai, kada 1924 m., Miko lankymosi Lietuvoje metu, pateikė prašymą Kauno burmistrijai išskirti jiems sklypą Vydūno alėjos ir J. Janonio gatvės kampe.  Gyvenamų namų toje vietoje tebuvo pustuzinis, bet jau nutiestos ne visai siauros gatvės nežadėjo mieguistos ateities:  J. Janonio gatve turėjo tekėti kojų ir ratų srautas nuo stočių ir nuo Naujamiesčio pro jaunosios Lietuvos ūkio pasiekimų parodą, kariniams paradams ir dainų šventėms tinkamą aikštę, per Kareivių ir Ukmergės plentus tolyn į didžiuosius Lietuvos vieškelius ir, žinia, atvirkščiai.  Tie pirmieji namai Žaliakalnyje iš karto užkilus į Parodos kalną bus pirmeiviais, bet iš karto senamadiškais, – atsiradusiais kiek per anksti, užskubėjusiais ir taip palikusiais Kano bahauzinės architektūrinės pasakos paraštėje, bet su ne mažiau saldžiu gyvenimu nei stilistiškai teisinguose.

Šešiabutis namas buvo didžiausias ir balčiausias tarp kaimynų net šešerius metus.  1932 m. Petrauskų namą pagal dominuojančias rajone išmieras į šoną pastūmė Vasario 16-sios signataro, tais metais jau ekskunigo Juozo Purickio (1886 – 1934) penkiaaukštis, kuris ir tada domino labiau dėl savininko, o ne dėl architektūros, Vaižganto gatvėje ir Pauliaus (1890 – 1988) ir Adelės Nezabitauskaitės (1895 arba 1899 – 1962) Galaunių namas pagal Šarlotenburgo aukštosios technikos mokyklos Berlyne absolvento Arno Funko (1898 – 1957) projektą kitoje Vydūno alėjos pusėje.  Dideli tai dideli, nor tiksliau ne tiek dideli, tik didoki, – statyti ne tik sau, bet ir nuomininkams laukiant tos žadėtosios rajono metamorfozės iš ūksmynės į biurokratinių faunų ir nimfų edeną.

Petrauskų namas užsipildė, gyvenimas buvo gyvenamas: pastogėje šeimininkavo Miko sūnus Adakris, prie jo prisijungė žmona Salomėja Vilkaitė, 1930 m. grįžo Mikas, ir ilgokai tuščias jo butas pirmajame aukšte buvo apgyvendintas jo, nuo 1932 m. dar ir žmonos Onos Aranauskaitės, dukters Protelės.  Kiti butai buvo atitekę nuomininkams.  Pagaliau ir pats Kipras nutarė, kad vidurio amžiaus krizė, nors tokios niekas tada dar ir nežinojo, yra tinkamas amžius vedyboms, – 1927 m. namo gyventojai pasipildė talentingąja aktore, vertėja, literate Elena Žalinkevičaite (1900 – 1986), sūnumi-įsūniu Leonu, po to dukromis Guoda ir Aušra.

Ada Peldavičiūtė Montvydienė (1911-1967).  Alė Sidabraitė.  Aliejus ant drobės.  Prieš 1944.

* * * * *

Anga čia išminties ar beprotybės,
Vistiek! Vistiek vilioja ji mane.
Gana pilkos, betikslės realybės.
Gana trūnyti pūvančiam klane!

Jau šaukia kelias, pasakom švitująs,
Į karaliją amžinos ugnies,
Nors pirmo laipto dar nesiekiau koja,
Pirmosios piktžolės neroviau iš širdies.

Bet štai jau siekiu jos, jinai jau mano rankoj
Gaili, šaknis įleidusi giliai.
Širdie, širdie!  Džiaugsmai šios žemės blankūs,
Pirmos žaizdos išsipirkimo tu bijai!

Žinok!  Tik per kančias anga tau atsivers,
Tik per kančias prieisi tikrą taką.
Nors skausmas bus baisus, kentėk, neverk!
Stiprus tik tas, kam ašaros išseko.

Naujoji romuva.  1932, nr. 42, p. 14.

Namui šurmuliuoti padės dukterėčios ir sūnėnai, ir ištvermingasis Kauno bomondas – kada pajutęs nuobodulį nuo Naujamiesčio tango ir fokstrotų, kada ieškodamas atokumo nuo komendanto valandos vykdymą prižiūrinčios policijos.  Petrauskų name balta staltiesė buvo kasdienė, iš bendro bliūdo srėbimas nemokėtas.  Ant tos staltiesės gulėsi indai, stiklai, įrankiai, dubenys su patiekalais, ropinės su gėrimais.  Tarpukario Lietuvoje gamintojas galėjo muilą paskirti vietinei įžymybei, bet virėjas talentui pagerbti patiekalų nekūrė.  Moteriškame žurnale sušmėžavęs tortas “Elena” yra sutapimas, atsitiktinimas, populiaraus vardo populiarumas, bet imtų kas nors ir tvirtai paneigtų, jog tai tėra tik tiek.

Smetoninis tortas “Elena”

I. 10 virtų trynių, 120 gr. grūstų migdolų, 1 stiklinė cukraus, 4 plytelės šokolodo, du vafliniai skritiniai.

II.  120 gr. maltų šutintų migdolų, 100 gr. cukraus, vanilijos, truputis saldžios grietinėlės.

I.  Virtus trynius ištrinti su cukrumi ir šildytu šokoladu bei migdolais ir sudėti sluogsniu ant dviejų vaflinių, torto didumo, skritinių.

II.  Kai masė sustings perdėti juos midgoline mase pagaminta iš trintų migdolų, cukraus ir trupučiuko grietinėlės.

Puošti paprastu glajumi.

Namą, be abejo, sovietai atims, Lietuvos Kiprui dovanotą Rainių dvarą taip pat iš karto 1940 m.  Antrosios okupacijos metais persigalvos, namą grąžins, bet tik dalį.  Nežinia, ką Alė ir Kipras turėjo veikti bute Kaune, kai visa opera buvo iškraustyta iš miesto, kuriame liko ir gyvenimas baltame, nuolat gurguliuojančiame dideliame name su juodu pianinu, centraliniu šildymu ir laiptais su išskliautimais, kad nenusibalnotų avalynė nosių.  1960 m., kai šeima bus pragyvenusi daugiau kaip dešimtmetį skurdokame būste kitame mieste laikais,  kai vanilija tebuvo tik senų knygų puslapiuose nuo šviesaus komunistinio rytojaus besislapstąs aromatas, sovietai sugalvos patį tikriausią fintą.  Alei ir Kiprui su vaikais bus pasiūlyta perimti vienam iš tų, kurie tikėjo, kad kolaboravimas su okupantu reiškė, kad jie “ir tada dirbo Lietuvai”, pastatytą, bet neįtikusį namą.  Šeima sutiks.  Į namus ant kampo prieš Ąžuolyną užsukti galės kaip į muziejų – su privaloma jam tyla, nors namas išliko didokas ir baltas kaip kadais.

* * * * *

Buitie! – karališkoji dovana dangaus!
Tai kad, kad tavo pasaka viliojanti apgaus
Mus vedusi takais sapnuotais.

Vis tiek dėkinga aš siunčiu maldas
Už man suteiktą laimę neribotą,
Už tai, kad gyvenu ir myliu aš –
Už trumpą beprotingą žemės puotą.

Kaip meteoras, mūs buitie, leki –
Akimirkai vienai prilygsta amžiaus dienos.
Bet tik todėl jinai mums taip jauki,
Kad teks gyvent traumpai ir kartas vienas.

O, žiede nuostabus, svajone pasiektoji –
Buitie mana, stebukle neramus!
Trumpa tava gija, bet pasakom švytuoja
Ir už tave tebus palaimintas dangus!

Naujoji vaidilutė.  1931, nr. 1, 4 psl.

Kipras ir Mikas parsirado į Lietuvą 1920 m., kartu su kitais muzikais pradėjo tradiciją Senus metus palydėti ir Naujus metus sutikti operoje Džiuzepės Verdžio “Traviata”.  Sovietai neišdrįso jos nutraukti, tai buvo padaryta jau nepriklausomoje Lietuvoje, kažką labai trikdė galimybė turėti bent 100 metų trukmęs tęstinumą.  Alės iš italų į lietuvių suguldyta arija “Pakelkim mes taurę linksmybių” kitame dideliame name – operos name – po keliasdešimt metų pavirto į tylą.

Ant muziejaus sienos nuo pirmadienio, 1977 m. sausio 31 d., kabo memorialinė lenta broliams Mikui ir Kiprui.   Alei nei atskiros atminimo lentos, nei eilutės brolių lentoje nėra.

Advertisements

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s