Pirmoji senojo pavasario diena

„Jei kalbame apie … teisingumą, būkime lygiai teisingi visiems”, žiemos pradžioje viešumoje pastebėjo Eligijus Masiulis.  Puikus pasiūlymas, nepaantrinti neįmanoma.  Taigi, būkime.

Repetitio mater studiorum est, nes ir vėl esame ištikti privalomojo lietuviškai politikai vištakumo priepuolio.  Pasikartokime bazinę mūsų dabartinės visuomenės aksiomą: dirbanti, kurianti ir ką ten dar bedaranti Lietuva nei anksčiau, nei dabar nesutampa su Lietuvos gyventojais ir artimiausioje ateityje nesutaps.  Lyrikų tautai atleistina netikslumai, įsiveliantys skaičiuojant savo piliečius, nors nedidukei tautai kiekvienas pilietis tiek pat vertas kiek milijonas dičkių atveju.  Kaip ten bebūtų, šimtai tūkstančių Lietuvos Respublikos piliečių ar galinčių tokiais tapti yra ne fizinėje Lietuvoje.  Tikslu tik tiek, kad išvykstamoji migracija yra rimtai didesnių apimčių nei grįžtamoji.

Žmonės bėga kaip vanduo nuo kalno jau veik ketvirtis amžiaus, – ir visai nesvarbu, kad apsiribojame tik pastarųjų kelerių metų duomenimis, patys sau vaidindami ką tik pirmą kartą išsipurčiusius iš medžio.  Azartiškiausieji, drąsiausieji pradėjo išvykti dar net nesulaukę pirmųjų, dabar jau į istorijos archyvus padėtų žaliųjų pasų.  Iš Baltijos kelio jau buvo pareita, tuščios gilzės Bokšto prieigose surinktos, žuvę palaidoti, ano, Okupacijos, meto didvyriai ir vėl stovintys avanscenoje kaip niekur niekur, kada Penktas (arba  1992-1996 m. kadencijos) Seimas 1992 m. liepos 9 d. priėmė Seimo rinkimų įstatymą Nr. I-2721.  Pagal jo namariojo 33-ojo straipsnio pirmąją dalį už aktyvų pasinaudojimą konstitucine teise bet kada išvykti ir grįžti į fizinę Lietuvą Lietuvos Respublikos pilietis, jo neatsiklausus, parlamentinių rinkimų metų yra prirašomas prie tos apygardos, kurioje tuo metu yra Lietuvos Respublikos Seimas.  Tas, kuris ne su mumis, turi žinoti savo vietą narvelyje ir nesimuistyti.

Nesvarbu, kad tokios propiskos jis niekada neprašė, kad gal jam visai nemiela ta apygarda, kurioje tuo metu yra Lietuvos Respublikos Seimas, kad galėjimas balsuoti apygardoje, su kuria jis mano esąs labiausiai susijęs, yra vienas iš daugelio jį su Lietuva rišančių bambagyslių.   Per daugiau kaip du dešimtmečius tik augančios išvykstamosios migracijos Naujamiesčio apygarda tapo grotesku ir lietuviškos demokratijos prastos kokybės etalonu.  Nesikelkite sau bereikalingai kraujo spaudimo, populizmo fanai, siūlantys mažinti parlamentarų kiekį, nes pradinis sumanymas atstovauti maždaug 20 tūkstančių rinkėjų yra proporcija, kurios ne viena Europos valstybė mums gali pagrįstai pavydėti, – turint galvoje, kad bent du trečdaliai iš garbiųjų 141 dirba savo darbą kokybiškai.  Tuo tarpu viena apygarda per tuos du Laisvės dešimtmečius išpampo iki kelių šimtų tūkstančių, nors turbūt ir Naujamiesčio vienmandatininkui būtų sudėtinga pasakyti, kiek gi rinkėjų atstovaujama.  Ar toks neva lygiavertis atstovavimas taip pat yra teisingumas?

Balsų skaičiavimas 2000 m. lapkričio 25 d. Floridos Browardo apygardoje per JAV Prezidento rinkimus.

Nuelektoratinus labai ženklią dalį labai realaus elektorato, galima mestis į kojas likutiniam prašant vėl būti Ten dar nors vieną menką kadencijėlę.  Konservatorių karštligiškas ir kažkur jau girdėtas (“Duodi šaliai sprendimą dar vakar!”) išmislas per naktį sukurpti prabangos turto mokestį yra vis tik nuoseklus ir logiškas jų kosmose.  Juk tie, kurie ne su mumis, neateis balsuoti, tik ne todėl, kad jie pilietiškai nesusivokę, nes – o, siaube – svetur dažnas kaip tik tokiu ir tampa, kada persergama vos ne kiekvienam emigrantui privaloma savo Tėvynės ir savęs paties nekentimo, niekinimo liga.  Jie neis taip pat dėl visiškai objektyvių ir jokiam žmogui nepasiduodančių aplinkybių: šuo visada užpuls paštininką ir suės vokus su balsavimo biuleteniais; balsavimo patalpoms tinkamų rūsių nebus galima nupirkti iš nedraugiškai mūsų adresu nusiteikusių valstybių, nes parketus reikia taupyti, juk krizė siaučia, ir iš vis kokie čia graždanai ir graždankos vaikšto po atstovybes užsienyje, sapnuoja, kad ten – Lietuvos Respublikos teritorija; o kur dar piktieji geitsų beigi estų kėslai įvilioti mus į elektroninio balsavimo stepes.  Tad čia viskas geriausioje tvarkoje.

Nueelektoratinimo vėzdas tvirtas, neskyla, nors trinktelėjama juo reguliariai kas ketverius metus per tuos, kurie ne su mumis, o trinktelėti gi yra per ką.  Tuo tarpu netvarkoje posovietinės ubagystės biudžetas eilinį kartą.  Tada atidumia estetiška vizija, kad prie to vėzdo, pasirodo, visai gerai derinasi ir skustuvas, kuriam suteiktas herojiškas brendas – prabangos turto mokestis kaip socialinis teisingumas ir solidarumas.  (Beje, įstabu, kad į prabangos kategoriją pateko tik trobesiai ir bričkos, bet ne rembrandtai, rūsiai pilni lafitų, o spintos – otkutiūrinių šanelių.) Konservatoriai šiuo atveju išlieka ideologiškai gryni, nors tokie „atimti ir padalinti“ impulsai tikėtini iš priešingo politinės sistemos flango, nes genys margas, o svietas dar margesnis.  Viskas logiška, jei prasitrynę akis politikoje pamatytume šituos pačius neelektorinius.  Net jei šis siūlymas, – nors nepanašu, – būtų nors kiek susijęs su posovietinių politikų savigrauža dėl jų pačių įgalintos neteisybės, kuri įvyko per stichišką ir laukinį bendro turto prichvatizavimą ir sovietiniame brutalume užstrigusį mentalitetą, savo ruožtu ir atidariusiais šliuzus masinei emigracijai, o ne ubagavimasis balsų per ateinančius parlamentinius, su teisingumu būtų vis tiek striuka kaip su tualetiniu popieriumi sovietmečiu vienos nemenkos visuomenės grupės adresu.

Marinus Claeszoon van Reymerswaele (apie 1490 – apie 1546).  Mokesčių inspektorius.  1542.  Aliejus ant medžio.

Jau vos per 10 metų darbo kitoje šalyje yra visiškai realu sukaupti 0,5 milijono litų  vertės turto, kuris praranda hipnotizuojančią milijono magiją tuo momentu, kada perskaičiuojamas į eurus ar dolerius.  Tuo labiau tai yra įmanoma per 20 ar 30 metų darbo kitur laikotarpį.  Kaupiant tokį turtą yra mokami ir pajaminiai, kurie taikomi dividendams ir kitoms tokio tipo kažkodėl vis dar neapmokestinamoms pajamoms Lietuvoje.  Mokama ir į vietines sodras, investuojama, kaupiama privačiuose pensijų fonduose.  Dar dalis tiesiogiai ir netiesiogiai patenka atgal į Lietuvą.  Paskui vieną dieną visa tai gali būti perkeliama į Lietuvą, kurios Konstitucija garantuoja teisę bet kada grįžti, kur su duona, druska ir stikleliu karčiosios lauks dar ir sufantazuotos prabangos mokestis.  Jei vėzdu auklėjo ir neišauklėjo žinot savo vietą tiems, kurie yra ne su mumis, tada galima pamėginti skustuvu per bambagyslę pereiti.

Tad teks vis tik kaip kam sukąsti pigius auksinius ar ir keliolika kartų brangesnius porcelianinius savo dantis bei susitaikyti su tuo, kad pirmų dviejų-trijų Nepriklausomybės dešimtmečių eigoje išsidiferencijavo supratimas, kas yra prabanga, o kas yra tiesiog gan paprastas, neištaigus gyvenimas, kur milijono litų bendras individo turtas būsto, santaupų, automobilio ar vieno kito rimto meno kūrinio forma yra tiesiog eilinis gyvenimas, o ne prabanga.  Mūsų migracija nevyksta dėl to, kad Ligurijoje vilos geresnės, o Balio klimatas itin palankus reumatikui.  Mūsų migracija vyksta dėl to, kad suaugęs, išsilavinęs, amatą įgyjęs ar tiesiog nusiteikęs daug dirbti, negali tokioje pseudoekonomikoje veikti kaip dirbanti ir kurianti Lietuva.  Tą jis jaučiasi priverstas daryti svetur, už ką jį geriausiu atveju jo paties įsteigta įkurta valstybė ignoruos, blogiausiu – vis disciplinuos ir baus per naujų kliūčių grįžimui kurpimą.  Ar ir tai – teisingumas?

O žmonės bėgo kaip vanduo nuo kalno.

Šis tekstas, pavadintas “Laimingų Naujųjų metų, neelektorate!“, buvo publikuotas senojoje LRLS svetainėje 2011 m. gruodžio mėn.

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s