Sekmadienis su kaimynu poeta (II)

1893 m. pasirodė moteriškės, nes “tūli karšti lietuviai atšalo lyg žalbarščiai ir su­krovė savo idealus į pilvą, gyvenimo supratimu susilyginus su žirgais šėrūnais”, kaip į naujienas sureagavo pats pačiausias Vincas Kudirka (1858 – 1899) “Tėvynėse varpuose”.  Naujienos buvo apie tai, kad Jadvyga Teofilė Juškytė (1869 – 1948) ir Gabrielė Petkevičaitė-Bitė (1861 – 1943) įsteigė draugiją “Žiburėlis” tikslu remti gimnazistus ir studentus, kilusius iš ekonomiškai kuklesnių aplinkų.  Po įvykiais dosnaus penkmečio 1914-1919 m., 1921 m. vėl pasirodė moteriškės, ir tų metų sausio 17 d. buvo “Žiburėlis” atkurtas, jam vadovauti buvo patikėta bajorei, parlamentarei, būsimai prezidentinei kandidatei, AB “Varpas” direktorei, masonei Felicijai Povickytei Bortkevičienei (1873 – 1945).

Draugija ketino prosperuoti, ir jau 1923 m. vasarą paskelbė planuojanti pastatyti Kaune “Žemaitės namus” – tokį bendrabūtį su 1000 vietų besimokantiems ir bestudijuojantiems.  Pradžiai draugijos susirinkimo metu 1922 m. kovo 19 d. be kita ko nuspręsta pirkti  Kauno Žaliajame kalne jau nužiūrėtus namus, pavadinti juos “Lietuvos Žiburėlio Žemaitės vardo moksleiviams remti namais”, kurie kaunuosiantys išviso 400 tūkstančius auksinų, susirinkimo metu rankpinigiai jau buvo atiduoti.  Vietų jame tebuvo 30, kambariai be jokio liuksuso, tik su keliais būtiniausiais daiktais – lova, kėdė, stalas, knygos, rašikliai, popierius.  Tie kuklūs medinukai beveik dviems dešimtmečiams buvo tapę tikra fabrika, gaminusia įrašus enciklopedijoms ir wikipedijoms apie menininkus, gydytojus, teisininkus, mokytojus, – fabrika, kurios išsaugoti vėliau gyvenusiems nesinorės, nameliai bus nugriauti.

Vladas Jankauskas (1923 – 1983).  Raginės (dab. P. Kalpoko) gatvė. Aliejus, drobė.  1940.

1926 metais atgriuvo naujų įnamių į bendrabutį, tarp jų – locius Petrelis iš Klangių.  Baigusiam jaunuoliui Vilkijos progimnaziją su atestatu, kuriame vieningai kaip susivienyję visų šalių proletarai rikiavosi dvejetai iš matematinių dalykų, ketvirtą kartą studentus renkantis Lietuvos universitetas galėjo būti tik pastatu Naujamiestyje.  Visai neprastai nuo gan ankstyvo amžiaus veikė jo natūralistinė pagava ant popieriaus, tad ketino tapti dailininku.  Pirmą sykį tolėliau iš savo parapijos išvykstantis Petras Cvirka (1909 – 1947) stojamuosius egzaminus išlaikė ir buvo nuo 1926 m. rudens priimtas studentu į Kauno meno mokyklą.  Petro prašymą paremti materialiai “Žiburėlio” draugija patenkino, jam atsirado vieta gyvenimui ir keli litai pragyvenimui, nes dirbti už atlygį pats jis neskubėjo, gal ir visai neketino.

Meno mokykla irgi nebuvo blogai, – ką tik baigtas pagrindinis pastatas su naujomis studijomis, biblioteka, salėmis, dėstytojų kūrybinėmis ateljė, antrame aukšte net su parketinėmis grindimis, ne lentinėmis kaip pirmame.  Greta ant tos pačios carinės tvirtovės IX baterijos – ir laikinoji M. K. Čiurlionies galerija iš karto po Didžiojo karo pabaigos ir Valstybės atkūrimo jo sesers Valerijos Čiurlionytės Karužienės (1886 – 1982) rūpesčiu pargabenta namo į Lietuvą.  Vincas Grybas (1890 – 1941) aptupdė Meno mokyklos perimetrą pelėdomis, kurios kokį nors jautresnį europietį būtų lengvai nulydėję iki apopleksijos priepuolio, – aukštoji kūryba blogio, nelaimių ir pačios mirties pranašų saugoma!

René Jules Lalique (1860 – 1945).  Automobilio kapoto figūra “Pelėda”.  Apie 1931.

Vos po kelerių metų, 1932 m., laiške bolševikinės pakraipos leidiniui “Priekalas” P. Cvirka teisinsis dėl apgalvotai įvykdyto vieno apsakymo plagiato.  Dalį kaltės suvers tam pačiam “Žiburėliui”, taip pat “Aukšajam mokslui remti draugijai” ir Amerikos lietuvių susivienyjimo organui “Tėvynė”, finansavusioms ir jo kelionę į Paryžių 1931-32 m.  Be skrupulų pavadins jas “fašistų draugijomis”, nes gautos lėšos Šviesų mieste jam sutirpo per greitai.  Daugiau draugijos neskyrė, draugai taip pat nebeskubėjo jam siųsti nei litų, nei šipkarčių parvažiavimui namo.

Kol kas traukė studentą Petrą vis tik labiau link literatūros nei dailės ir į tapimo rašytoju, apie kurį motina kitiems gimtajam kaime po kelionės į Kauną galėtų sakyti savo sūnų mačiusi “[v]itrinoj stovint tarp žymių poetų”.  Iš Paryžiaus namiškiams į Klangius rašys, kad tik ten galima suprasti, kas yra miestas, nes tik ten – milijonai žmonių, milijonai automobilių, milijonai vilionių, milijonai, milijonai.  Tuomkart jam užteko ir Kauno, kur reikėjo atsilaužti gabalą to, kas, kaip jam atrodė, priklausė.  Pirmiausiai, reikėjo pataikyti į laikmečio madas, eiti nepranykstant minioje Laisvės alėjoje, būti objektu pavydo kitiems poetoms, o moterims – žavėjimosi.

LAI GYVUOJA MIESTAS!

Už mano lango geležinės dienos
Už tūkstančio mylių suodinas dangus!
Dabar viską gali geležinės rankos.
Tuoj saulėn praties expresų bėgius.

Už mano lango procesija gieda,
Procesija rytą juodų kaminų.
Per žemę atšniokščia lakštingalos plieno,
Dainuodamos dainą plieninių dantų!

Lai gyvuoja miestas dūmuose girtas –
Į mašinų gerklę! – kam gyvent aitru.
Dabar viską gali geležinės rankos,
Tuoj saulėn praties expresų bėgius!

NUOTAKA IŠ SNIEGO

Kai numetė dangus kripštolinį sniegą,
O meile vakaras šnekėjo, –
Padariau nuotaką iš baltojo sniego
Ir savo širdį jai įdėjau.

Kraujo po lašą: – ir raudonos lūpos.
Nuotaka juoktis pradės!
Nuotakai sniego snieginės ir krūtys,
Jąsias bučiuojant nieks negirdės…

Taip toli, taip toli saulėleidis gęso…
Sniege aš įbrėžiau meilės žodžius.
Dabar pasijuoki ledinėmis lūpoms, –
Meilė ir viskas tau bus!

P. Cvirka.  Pirmosios mišios.  Kaunas, P.Z. ir Tijūnas, 1928.

Bronius Zalensas.  Poilsis.  1961-62.

Ne be bendrabutiečių finansinė pagalbos 1928 m. Kauno bomondą beveik pasiekė debiutinis rinkinys “Pirmosios mišios”.  Tarpukariu juk  viskas buvo gražiau – ir diktatūros, ir cenzūros, tad tegul lieka cenzūros sprendimas konfiskuoti tiražą ne politinis, bet gero literatūrinio skonio reikalu, kuo Vytautas Pranas Bičiūnas (1883 – 1943) pasidžiaugs 1936 m., o skelbimai laikraščiuose norintiems siūlys pirkti šią bukinistinę retenybę už visą litą.

Elena Latinskaitė Račkauskienė ir Merkelis Račkauskas, Eliza Račkauskaitė Venclovienė ir Antanas Venclova, Petras Cvirka.  Elizos ir Antano santuokos dieną 1934 m.

Į Paryžių “studijuoti literatūros” P. Cvirka pusmečiui išvyko iš bendrabučio Ukmergės plente 1931 m. gruodžio 5 d. popietiniu traukiniu.  Rašymus apie miestą eilėmis ar eilutėmis jis buvo metęs tuo metu kaip ir dailę, mat užjutęs, kad agrikultūrinė tematika bus kur kas geriau parsiduodanti.  Nors Paryžiuje buvo miesto dar daugiau nei Kaune, grįžęs 1932 m. birželio 10 d. apie meksfaltus ir salionus rašyti nepradėjo; net ir gyvendamas Naujamiestyje, kur nuomavosi sklepą, atsilaisvinusį po būsimo svainio Antano Venclovos (1906 – 1971) išvykimo su ką tik gautu VDU diplomu ir nauja žmona Eliza Račkauskaite Vencloviene (1911 -2006) mokytojauti į Klaipėdą.  Iš to sklepo jį ištraukė laimė nutekėjimo 1935 m., kada iš karto po vestuvių persikraustė į labai buržuazinę uošviją Aukštojoje Fredoje pas VDU klasikinės filogijos profesorių, Švietimo ministerijos vidurinių mokyklų inspektorių-vizitatorių Melchiorą (Merkelį) Račkauską (1885 – 1968).  Su žmona dailininke, nors visada svajojo apie muzikę, Marija Račkauskaite Cvirkiene (1912 – 2004) ir sūnumi Antanu trumpam atsikraustys atgal į Naujamiestį, į Trakų gatvę, prieš išlekiant parvežti tosios saulės iš Rytų, bet visą laiką, kiek jam buvo tekę kaip menininkui, rašys apie žemės maistingąją vertę, smulkaus verslo provincijoje realijas ir grįžtančiojo emigranto į gimtą kaimą nuotykius.

Advertisements

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s