Gatvinė abėcėlė. Pradmenys.

Žemių vaizdai “Gatvinė abėcėlė“ yra čia.

Planai buvo kitokie, grandioziniai.  Žaliakalnis turėjo tapti portfeliuotų kostiumų rajonu su Seimu, Ministrų kabinetu ir Prezidentūra, ministerijomis ir jų rožėmis, teismais, kariūnų barakais ir maniežais žirgams, užsienio valstybių pasiutinybėmis vietoje ganyklų su tikromis karvėmis ir ožkomis.

Įsibrauti tespėjo pora šito komplekto odiozų.  Iš Gruzijos namo grįžusio kauniečio Edmundo Alfonso Fryko (1876 – 1946) LU/VDU studentams suprojektuotas “Neo-Lithuania“ rūmas, – bet ir tas pasislėpė tarpe suaugančių medžių.  Antrasis – Lietuvos kariuomenės Ginklavimo valdybos Tyrimų laboratorija su šešiais specializuotais skyriais, išdalintais į penkis pastatus, atsirado toliau ir nuošaliau, jau visai galiorkoje, nes tokie objektai ir neturi pritraukti dėmesio, net jei ir šmaikštauja pro medžius savo dailiaisiais kaminais.  Kompleksą architektūriškai sumeditavo trys parsiradėliai – namo po studijų Vienoje ir darbų Berlyne grįžęs kaunietis Anatolijus Rozenbliumas (1902 – 1973), ta pačia kryptimi pasukęs po studentavimų Tulūzoje ir Briuselyje  Bronius Elsbergas (1901 – 1998) ir po analogiškų užsiėmimų Rygoje ir Romoje Vytautas Landsbergis-Žemkalnis (1893 – 1993).

Žaliakalnyje ir kitur Kaune jie liks tik pastatais, E. A. Frykas dar ir gatve, kurioje negyveno; kiekvienas iš miesto pasišalins suvisam su savo manta ir šeimynykščiais, pirmai progai pasitaikius, nes jie buvo patikėję, – klaidingai, žinia, – kad viskas ten buvo laikina.

Angliški “Percival Q6“ – lietuviškos komercinės civilinės aviacijos pradžia.  1938-1939 m.

Daugiau: viena kita mokykla ir gimnazija, pora bažnyčių, viena cerkvė ir dvi sinagogos, turgus, meniška mokykla, žvėrynas, sportavietė, kapinės, vandenvietė, dezinfekcijos stotis, kurčiukų centras, krautuvės, gydytojų kabinetai.  Buvo penki kino teatrai kartą ir vienas tikras saldainių fabrikas, du knygynai, dar Rutulionio, Vaičaičio/Šerviniko, Grinblato/Ickovičiaus, “Šatrijos“, “Ąžuolyno“ restoranai, Vytauto parko pavilijonas su dūdomis, geriausiais kino paveikslais ir mandagiu patarnavimu.  Namai, namai, namai.  Viskas, ko reikia tikram miegamajam rajonui.

—–

R. S. S. žinutė “Veidaknygėje“ antradienį, 2012 m. vasario 7 d., apie 20:00:  “<…>  Šią vasarą Kaunas liko neaplankytas.   <…>“

—–

1922-1923 m. inžinierių A. Jokimo ir P. M. Frandseno parengtas Kauno miesto planas.

—–

Peterio Mariuso Frandseno (1884 – 1974) pakvietimas į Kauną – neįprastas.  1922 m., kada atvyko į Kauną rengti miesto urbanistinės plėtros plano kartu su Merijos Statybos skyriaus darbuotoju, tada laukusiu rašalo ant savo petrapilietiško inžinieriaus diplomo nudžiūstant, Antanu Jokimu (1894 – 1964), Frandsenas buvo ką tik tapęs profesoriumi Danijos Aukštesniojoje politechnikos mokykloje.  Su estetiškesniu pastatų matymu jis per daug susidūręs nebuvo, labiau linko į grynojo statymo architektoniką, – pastatų kontrukcijų statikos ir elastikos jam buvo artimesnės nei gyvenvietės etnografijos ar aukštesniosios estetikos, kartais nuklysdavo ant tiltų ar link vandentiekių.  Kaune visgi jis ėmėsi paišyti ir braižyti naują rajoną, daug kuo panašų į Kopenhagos Frederiksbergą ir šiek tiek į priemiestį Gentoftę, kuriame jis pats gyveno iki mirties.  Grįžęs į Daniją, 1924 m. Frandsenas parašė neilgą studiją  “Betragtninger over Byplansproblemet med et konkret Tilfælde som Baggrund, en Byplan til Kovno Litauens Hovedstad“ (“Pamąstymai apie miesto planavimo problemą remiantis konkrečiu atveju, miesto planu Lietuvos sostinei Kaunui“), – jam tai buvo pakankamai įdomus profesinis užsiėmimas, vertas refleksijos.

1950 m., Frandseno 70-čio proga, Danijos technikos universitetas dalį vieno periodinio leidinio paskyrė profesoriaus inžinierinei ir visuomeninei veiklai, jis turi skyrelį “Daniškame biografiniame leksikone“ ir tankėjantį kasmet archyvinių dulkių sluoksnį.  Epizodas Kaune, į kurį, atrodo, jis niekada negrįžo, istorikų sprendimu neminimas kaip svarbus jo biografijoje.

Žaliakalnyje nėra nei A. Jokimo, nei P. M. Frandseno gatvių; Lietuvoje save miesto istorijos žinovais laikančių iniciatyva pastarasis kažkodėl pervadintas Martinu.

—–

Tarpukario Kauno gatvių sąrašas.

—–

G. Š. Č. el. laiškas pirmadienį, 2012 m. sausio 16 d., 23:21: “<…> Tiesą sakant, Kaune visuomet būdavo kur nueiti.  Šiuo klausimu net nekildavo abejonių.  Kaune net ir į Braškių, Kriaušių ir kitų vaisių ir uogų gatves būdavo smagu nuklysti.  Medinukai prieškarine istorija alsuote alsuodavo.  Žaliakalnis man it Šagalo vitebskiniai peizažai dar ir dabar vaidenas.  <…>“

—–

Tvarkingos geometrinės formos P. M. Frandseno ir A. Jokimo planas kiek patirpo kaunietiškoje drėgmėje.   Tiesės surado savo užapvalinimus, posūkiai išsitiesino,  dar kitos gatvės neprasigraužė susijungimui su kuriuo nors arčiau buvusiu vieškeliu ir įstrigo.  Ąžuolynas liko neapkvarbuotas kliombomis ir susmaigytas pernelyg tiesiais takeliais promenadoms.  Toje Ukmergės plento pusėje, kur Adomas jau jautėsi esąs žmogumi, gatvės liko tiesesnės, namai snaudesni.  Kitoje, kur Adomas tik svajojo tapti vieną dieną žmogumi, kur nors kitur, anapus vandenų, pasakius visus adijosus vietiniams mučačoms, judrumas perėjo į guvesnius namus, kreivesnes gatves, kurių nei vienai neteko tapti alėja.

Paliko Žaliakalnis tuo, kuo jis ir buvo nuo pat pradžių – bažnytkaimiu viduryje miesto.  Teritorija užsistatė ne biurokratinėmis prieglaudomis, bet gyvenamais namais, dažnas iš keleto butų, – tik karvės dingo, ganyklos irgi.  Atsirado, padaugėjo nepavykusių haliucinacijų – kvailų daugiabučių, o juose ir visur kitur – neišgulėtų lovų, kitur mieste ir pasaulyje – nirštančių daugmaž tikrų paveldėtojų dėl daugialičio, nes dar neužstatyto pusario.  Niežulį, kurį sukelia bet koks žemėlapis, sukėlė ir Žaliakalnis, tada kabinetuose, nes ant žemės senai tam nelikę vietos, jį šelmiai sugalvojo praplėsti.  Praėjus senų popierių užneštam čiauduliui, bet ne privalomam apsvaigimui po jo, paišeliais tepliojo popierių, pele sukūriavo ekranuose, kol naujaisiais jokimais-frandsenais nenorintieji tapti pagaliau atgnybo kažkiek Kalniečių, dar ir Dainavos ir prilipdė prie Žaliakalnio, nukrapštė šiek tiek nuo jo šen bei ten ir atidavė Centrui.  Be klausimų, be pasiteiravimų, tiesiog šiaip, vardan veiklos, kad visais pjūviais miestas greičiau virstų saviveiklinės urbanistikos paplavų duobe, ne tik fasaduose.

Mary Pickford filme “Kaip taip galėjai, Džyna?“ (1918), rež. William Desmond Taylor.

Jie ir toliau gyvena senojo perimetro nužymėtame kosmose savo kūnais arba kūnais ne ten, užtai iš vidaus sužnybtais vis rečiau tramdomu, po to ir visai nebetramdomu maudimu.  Jau be karvių, ožkų ir ganyklų, tik su keliomis vištomis, savo reikalus nuolat sprendžiančiomis gaujomis kačių ir šunimis, kurie net neketina keisti savo lojimo įpročių ir madų, – flegmatiškai, ilgai pamąstant prieš viauktelint vienoje pusėje Ukmergės plento, bet inirtingai ir džiugiai, it ką tik sulaukus šipkartės į tą tikrąją Argentiną ar Braziliją, kitoje.  Tarp obuolių, kartais dirsteldami pro langą, neretai apvalų.  Išlieka sapnai.

Reklama

3 Comments

  1. Įraše pamiršote nurodyti, jog 1922-1923 m. inžinierių A. Jokimo ir P. M. Frandseno parengtas Kauno miesto planas ir Tarpukario Kauno gatvių sąrašas “paimtas“ iš Maps4u.lt

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s