Sekmadienis su kaimynu poeta (I)

Vieta, kaip ir jos visos slenkstinės, tarpinė, egzistuojanti “jau ne-dar ne“ režime.  Gatvė buvo – ir yra – antroje eilėje į Rytus už Karmelitų kapinių (dabar Ramybės parkas), su nuolydžiu tiek per plotį, tiek per ilgį.  Dėl jo vienos pusės namai kiek aukštėliau, nors ir nedaug iš tikrųjų, nei kitos.  Vieno gatvės galo namai labiau palipę į kalną nei kitame; keli net ekstravagantiškai, bet kalnėniško sugyvenimo ramia maniera pasistiepę kaimynų atžvilgiu.  Pati gatvė neaišku kur, – jau ne visai Centras, bet dar ir ne visai Žaliakalnis.  Administraciškai vadinamas Naujamiesčiu nuo 19 a. vidurio, nors niekada tokiu vardu neprisijaukintas vietinių gyventojų.  Lygiai taip pat nevadinamas nei Stotimi, nei Karmelitais, – tik paprasčiausiai “už Ramybės parko“.  Tokiu keistu, keistu įkypumu ir guli gatvė savo, pasak 39 apavo dydžio pėdų matuoklio snieginių metų savaičių metu, 693 žingsnių ilgiu.

K. Būgos gatvės Kaune šiaurinė dalis.  2012-01-29.  Foto: Nomeda Repšytė.

Giros – Liudas (1884 – 1946), Bronislava (Zacharevičaitė, 1888 – 1973) ir Vytautas (1911 – 1997) – ketvirtojo dešimtmečio pradžioje persikraustė į butą naujame mūrinuke, kad jau Švietimo ministerijos knygų leidimo komisijos sekretoriaus alga buvo ne tiek skalsi gyvenimui Centre.  “Giros, K. Būgos g. 5, bt.1“ bus jų adresas iki pat išvykimo iš Kauno, į kurį atvažiavo 1920 m. beveik ketvirčio amžiaus trukmės sežiurnui daugiausiai nepriklausomoje Lietuvoje.  Tiesa, įsikraustė jie į penktąjį namą Kipro Petrausko gatvėje.  Taip vadinta ji buvo vos ketverius metus, nes 1933 m. ji buvo išboginta į Žaliakalnį, nes nutarta, kad operos grandui bus erdviau, o ir arčiau namo, kuris jam ir broliui Mikui priklausė.  Buvusiai K. Petrausko atiteko Kazimieras Būga, net jei kalbininkas ir gyveno tolokai nuo tos vietos – Senamiestyje, Jono Jablonskio gatvėje, kuri abiejų kalbininkų laikais vadinta Simono, tik buvo palaidotas buvo Karmelitų, kurias vietiniai vadino tiesiog Miesto, kapinėse gretimais.  Tokios tad rokiruotės.

Penkiese K. Būgos gatvėje.  1940 m.

Apie išskirtinumą kalbėt šio namo atveju neteko, nes nuošaliau jos pasaulis buvo nuo prašmatniosios Kalnų gatvės, kuriai 1931 m. buvo pritaikytas herojiškesnis pavadinimas – Vlado Putvinskio, ir Vienybės kitų aikštės prieigų.  Neprilygo ji ir raudonmedžioniškoms Žaliakalnio rojaus aistroms viršum jos.  Jis pats nepamalonintas architektūrine estetika, iš tų, kurie sugalvojami paskubomis, lyg stovės tik iki kitų metų žibučių.  Pietinė gatvės dalis ir suvis tūnojo įstrigusi, lyg pati sau, atkirsta nuo savo mainland‘o spirito gamyklos raudonojo mūro, bažnytinių sopranų, tenorų ir baritonų dainų apsuptyje, netrukus sinkopuojame netoliese pradėjusios veikti autobusų stoties, kurioje tilpo net 12 autobusų vienu metu.  Be ypatingų interesų vietų vienodai turistui ir kauniečiui, bet gyvenusiems joje – visas kosmosas su savo tvoromis ir obuoliais už jų, sekmadieniniais pietumis ir katėmis ant kanapos, girgždančiais gramofonais ir įrėmintais paveikslėliais ant saliono sienų.

Kur gyveno Giros, dabar – K. Būg0s g. 3.  2012-01-29.  Foto: Nomeda Repšytė.

Paminklinė lenta pavogta 2004 m. lapkritį.  2012-01-29.  Foto: Nomeda Repšytė.

Tuo pat metu, kai šeima kraustėsi į būstą su modernistiškais patogumais, 20-tis Vytautas baigė Kauno Jėzuitų gimnaziją.  Tais pačiais metais atsirado sankryžoje iš dviejų krypčių, kurios tada atrodė esančios perdėm skirtingos, nepasirinktinos abi iš karto niekaip.  Pirmumą atiduos dešimtmečio eigoje vienai iš jų, o vėliau atras, kad jos dera ir lengvai tarp savęs, – kaip sopranai su tenorais dainoje.  Netrukus po gimnazijos baigimo Vytautas sėkmingai išlaikė stojamuosius egzaminus ir rudenį buvo priimtas į Vytauto Didžiojo universiteto Medicinos fakultetą.  Pasirinkimas  – pragmatiškas, su ilgalaike perspektyva, kiek banalokas.  Buvo daromas dar ir kitas pasirinkimas, nebuvęs nei visiškai naujas,  nei kitaip netikėtas, net, žinant tėvo literato ir publicisto užsiėmimus, irgi banalokas.  1931 m. Klaipėdos leidykloje išėjo ir pirmasis Vytauto eilėraščių rinkinys “Golas į ateitį“.  Išsiviešindamas kaip poeta, jis pasirinko tėvą Liudą užauginusio vargonininko pavardę – Sirijos Gira (Giro-Syryjski), kuri visoje savo egztikoje ir okupacijos sutemose išliks jo, bus perduota kitoms kartoms.  Tuomkart reikėjo rašyti apie viską, bet pirmiausiai ir ypač – apie dar neparašytą.

APIE DAR NEPARAŠYTĄ LAIKĄ

Nesuprantama ir nebeaišku –
Kas sieloj velnią numarino.
Gal tu, dar nerašytu laišku,
Mergele akimis ultramarino?

Ir, rodos, jau romantikas darausi,
Nes šaltas protas – nulekia ir nulekia.
Ir negaliu kam nors net skelt į ausį,
Nors sieloj kartais įrašyta: žulikas.

Toks keistas, keistas pasidarė
Kasdienis mano takas.
Ultramarino akimis mergele, –
Tau pralošiau ataką.

Vytautas Sirijos Gira.  Golas į ateitį.  Klaipėda, 1931.

Vytautas tėvų namuose po gimnazijos baigimo neužsibuvo.  Pirmiausiai atitarnavo kariuomenėje, o grįžęs į civiliokus 1932 m., persikraustė į butą Maironio gatvėje, kuriuo dalinosi su Kaziu Binkiu.  Susidėjus su keturvėjininku, viskas baigiasi pagal vienintelį įmanomą scenarijų.  Greitai baltas gydytojo kitelis buvo pakabintas ant vąšo: “Kaune aš beveik prašvilpiau savo mediciną, nes pasinėriau į bohemą: rašydavau modernistinius eilėraščius, lošdavau pokerį, sėdėdavau kavinėse – mėgau vokišką vyšnių likerį, generolo Velykio fabrike pagamintus raudonus ir geltonus krupnikus, o labiausiai – su Jonu Kosu-Aleksandravičiumi ir Antanu Miškiniu gurkšnoti “spaustinę“, rūkydavau papirosus “Kipras Petrauskas“, nors, tiesa, buvau tik Sonntagsraucher (sekmadieninis rūkalius), domėjausi moterimis.  Natūralu – mane išmetė iš universiteto“ (Vytauto Sirijos-Giros pasakojimas 1991 m.).  Ten ir pradėjo jaunasai poeta rašyti vieną po kitos savasias pastraipas legendoms neliečiamajame Kauno tarpukario aukso fonde – “Širdys formaline“ (1934), “Mergaitės ir asonansai“ (1935) ir “Šešėliai nuo ektrano“ (1937).

NEPAŽĮSTAMAM LIRIKUI

Aš neturiu draugų rašytojų,
Netinka man jų skonis.
Nebent, jei tenka paprašyti
Porą litų paskolint…

Man sako – linkęs aš į pornografiją,
Sako, nemoku virkdyt…
O širdį turiu labai trapią,
Labai trapią širdį…

Į mano rimą įsigilink,
Atidžiai paklausyk –
Išgirsi gaidą skaudžią, gilią,
Suskambusią ausy.

Tuvimą mėgstu, Pasternaką,
Gėriuos skaitydamas Slonimskį…
O jūs papurtot galvą, sakot –
Poezija šunims…

Sakyk man: skausmo tą lašelį –
Skaidrų ir kartų ir nedidelį –
Kaip neskausmingai jį pašalint,
Eilėraštį apipavidalint?

Esu mylėjęs porą kartų,
Tur būt, tai buvo banalu.
Dabar užeina noras kartais
Tai visa apiplaut alum.

Sakau tai, žinoma, dėl rimo, –
Esu labai net santūrus…
Bet gali būti kartais, žinot,
– Ir šitas pastatas sugrius.

Kas liks tada, sakyk, kas liks man
Ir dėmesį tada kas kreips
Į gulinčio poeto klyksmą
Prie smuklės, vakarais?

Užtenka.  Nervai man pairę kiek,
Tad ir užbaigsim pamaži.
Brangus nežinomasai lirike!
Tau rodos nebaiga?  Toliau rašyk!..

Pradalgės, 1934 nr.1, p.10-11.

Firmos “Parker” rašikliai “Parker True Blue 201″ ir “True Blue 701″. Apie 1930.

Firmos “Parker“ rašikliai “Parker True Blue 201“ ir “True Blue 701“.  Apie 1930.

Gydytoju Vytautas taps, – bet ne VDU alumniu; po to dirbs pediatru, okulistu, jūrinio laivo gydytoju.  Paklausys ir savo paties paliepimo rašyti pradėtą, bet neparašytą, rašyti toliau, nors darys tą jau proza, ne eilėmis, dargi rimuotomis, – rašys niekada iki galo neparašomą tarpukario Kauną.  Tik visa tai jau bus po to, kitame mieste ir kitame laike.  Vienas po kito byrės romanai, tarp jų ir “Buenos Airės“ (1956), „Raudonmedžio rojus“(1972), „Nakties muzika“ (1986), “Paskutinis sekmadienis“ (1990), smulkesnioji proza “Aleksoto tiltas“ (1979), kuriais grįžinės į svaigios sepijos laiką, į gyvenimą su polėkiu, į sekmadienius įkypai gulinčioje gatvėje nei tai Centre, nei tai Žaliakalnyje, bet neabejotinai muzikalinėje aplinkoje.

Reklama

4 Comments

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s