“Dabar esu Kaune, turiu truputį darbo”

Petras Babickas

(1903 Laukminiškiuose – 1991 Rio de Žaneire)

Didaktiška autobiografija restorane

Petras Babickas Kauno radiofone maždaug 1930 m. Žaliakalnyje

— Ponas nori žinot,
kodėl aš dabar toksai,
papasakosiu trumpai
ir
atvirai.

Aš buvau dar visiškai jaunas,
(mano metų vaikai dar kiaules ganė)
kai išvažiavau į tolimą miestą,
stambiu ratu pažymėtą žemės plane.
Gyventojų ten būta trejetas milijonų.
Manęs ten nieks nelaukė,
niekas nesutiko…
Man atvažiavus
taip pat kas rytą
miestas dėjo savo kaukę,
taip pat arkliai vežimus traukė,
taip pat visi kažkur skubėjo,
o kad gyventojų
prie 3.000.000
dar vienas prisidėjo — niekam nerūpėjo.

Tuoj kitą dieną teko matyti,
kaip laidojo caro dėdę:
„Ot, — pamaniau, — vėl gyventojų
3.000.000 beliko…“
Staiga prieina „gorodovikas“,
kitaip vadinamas „faraonu“,
ir sako:
„Kaip manai, „golubčik“,
ar kepurės prieš caro giminę nuimt nereikia“?
— Ne, sakau, nereikia — aš pagonis…
Tada jis, padaręs malonią šypseną,
kad smogė man su kumščiu į pašonę,
jog aš tik kitą dieną atbudau —
tai buvo mano miesto dirmavonė…

Tuo prasidėjo mano karjera,
pasidariau klajūnas.
O, mielas, daug visokių barjerų
teko „paimti“ mano kūnui.
O siela vis gimtinės laukuos skraidė —
tėvynės oru sotinos;
per frontų frontus
žmonės minas svaidė,
užmiršę motinas…

Dabar esu aplankęs beveik šimtą miestų,
tik vieną jų gerokai pamenu,
ten man reikėjo išlaikyti
meilės egzaminą…
Nepasigirsiu, kad būtų jis man gerai pavykęs,
bet argi galima ko gero laukti
iš bolševikės?

Atsiminiau kadaise gavęs gerą boksą
iš „faraono“,
nepanorėjau gaut nokautą
per sijoną…
—   —   —   —   —   —   —   —   —   —

Dabar esu Kaune,
turiu truputį darbo —
gatves pašluoju reikalui ištikus…
Gerai, kad mano Marė tyki
ir tiki, kad iš manęs
vėl būsiąs ponas
ir laukia,
kada loterijos valdyba
įteiks man 60.000.
Tada ji mielai pamestų
mūsų kambarį rūkstantį,
tada ji vėl lankytų
„Metropoliteną“,
„Odeoną“,
mielai skaitytų „Trečią frontą“,
gal ir teatran užsuktų
pasigrožėti jo remontu…
Žodžiu, drauge su dainium
turėtų teisės tarti:
„Pasaulin atėjau matyti saulės,
ne žemės arti“…

Ateit — tai dar teorija,
matyti — tai jau praktika,
kadangi mudviejų visai skirtingos taktikos,
tad, kad būtų dar kiek
žadėtos prieš altorių laimės iliuzijos,
aš jai meluoju
ir… konfūzijuos.

Man labai patinka du žodžiai:
„Vynas“,
dėl to, kad
„In vyno veritas“
ir
„Viltis“
lotyniškai „Spes“…
O žmona kažkodėl vis linksniuoja žodį:
„Laimė“.
Kaimynai pataria išsiųsti ją į kaimą…
Atsikertu:
— Suspės!
Gana!
Kada buvau inžinierius
ir turtingas —
manau, tai tamstai neįdomu,
Bet kadangi esi dar jaunas
ir simpatingas
vieną žinok:
Gyvenimas tai — kabarė
su šabloniška programa kas vakarą.
Jei nori būti mylimas
ir „visiems“ naudingas,
nuoširdžiai patariu:
Kai visi traukia gaida „do“ tam kabarė,
dėl Dievo meilės, nešauki „re“!

Iš rinkinio “Geltona ir juoda”.  Kaunas, “Miniatiūra”, 1930.

Aldona Ruseckaitė, red.  Petras Babickas.  Archyvai.  Kaunas, Lietuvių literatūros muziejus, 2010.

Advertisements

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s