1940 m. birželio 15 d., 15:00. Negandos spalva – raudona (I).

Nancy Wrigt Beasley iki 1997 metų rugsėjo mėnesio nieko lietuviško jos šeimos geneologiniame medyje ir artimiausioje aplinkoje neturėjo nei tiesiogiai, nei netiesiogiai; nebuvo nieko ir žydiško, – šeima prieš porą šimtų metų į Ameriką atvyko iš vakarinės Europos.  Viena žurnalistinė užduotis, gauta iš Virdžinijos valstijos miesto Frederiksburgo laikraščio “Free Lance Star” redaktorės Gwen Woolf, visa tai pakeitė ilgam.

Nancy Wright Beasley.  2010 m. rugsėjo 21 d.  Vilnius.

Vėliau Nancy parašė ir išleido knygą “Izzy’s Fire: Finding Humanity in the Holocaust”.  Prieškario Kaune, kur kas trečias miestietis buvo žydų tautybės,  gyveno Vytauto Didžiojo universiteto Teisių fakulteto absolventas Izraelis Ipas, žmona Eta Ip, jų sūnus Jankelė Ipas ir ką tik gimusi duktė Maša.  Ipas turėjo sėkmingą motociklų importo verslą, Eta rūpinosi vaikais.  Ipų namuose Slabodkėje vyko gyvenimas, mažai kuo besiskyręs nuo lietuvių gyvenimo Žaliakalnyje – darbas, namai, giminaičiai, susitikimai su draugais, vaikų auklėjimas, teatrai, kinas, sportas, visuomeninė veikla.  

Izraelį, Etą ir Jankelę išgelbės nuo pražūties lietuviai ūkininkai iš Semeliškių netoli Trakų.  Jie visi trys sėkmingai pasieks Ameriką, tik mažoji Maša neišgyvens ir atguls visiems laikams Lietuvos žemėje.  Bet prieš tai buvo 1940 m. birželio 15 d.  Raudonasis cunamis kliūstelėjo į Lietuvą: ir pusamžiui susimaišė žemė su dangum, ir daugiau nei pusamžiui susimaišė protai.  Visus Lietuvoje ištiko bėda, žmonių kalba neįvardinamai didelė bėda.  Žemiau – trumpa mano iš anglų į lietuvių išversta romano ištrauka.

Nei vienas Lietuvos žydas nežinojo ką daryti, kur kreiptis ar kaip gyventi mūsų gyvenimus.  Viską dar blogino kalbos, kad Schutzstaffel, SS vadinami nacių specialieji policijos būriai, nuolat užpuldinėjo žydus visoje nesuskaičiuojamuose Europos miestuose ir didmiesčiuose.

Kiekvieną kartą, kai Izis įjungdavo radiją, girdėjome klykiantį Hilterį sakant, kaip jis užims visą pasaulį.  Sovietų Sąjungoje Josifas Stalinas derėjosi su Anglija ir Amerika, bet paskui joms suvarė peilį į nugarą, susitardamas su Hitleriu.

Dar galiu girdėti Izį, kaip jis kalbėjo su pasitenkinimu po to, kai girdėjo Churchillį, pasipriešinantį Hitleriui.  Izis neatsiminė žodžių tiksliai, bent taip nemanau, bet jis dažnai citavo Churchillį pasakius „Mes kovosime prieš jus visa mūsų galia.  Mes kovosime prieš jus žemėje, jūroje ir ore.  Mes pribaigsime jus.“

Slogutis tapo mūsų gyvenimo būdu.  Mes galėjome būti tikri tik dėl to, kad bus daugiau rūpesčių.  Vieną šeštadienio popietę Izis nuėjo aplankyti savo sesers, Dvoiros, ir jos vyro Kaune.  Išgirdęs triukšmą, Izis išžengė į gatvę netoli miesto Rotušės.  Jis sunkiai galėjo patikėti savo akimis.  Visų rūšių rusų tankai, automobiliai ir sunkvežimiai pradėjo plūsti į Kauną.  Gatvės pildėsi rusų kareiviais.  Nuo to momento viskas pradėjo dingti iš parduotuvių, dauguma mūsų restoranų ir susitikimo vietų galų gale užsidarė.  Ėjo savaitės, ir komunistai pradėjo kontroliuoti visas smulkias parduotuvėles ir verslus, taip pat ir gamyklas, konfiskavo visas banko sąskaitas.  Tada Izis grįžo namo su baisiomis naujienomis.

– Eta, – jis pradėjo sakyti. – Nežinau, kaip tau pasakyti, bet mes nebeturime pinigų, verslo, motociklų, nieko.  Nieko nebėra.  Aš net nebeturiu darbo.  Nežinau, ką mes darysime.

– Ką turi omenyje?  Nieko nebėra?  Nieko nebeturime? – paklausiau.

– Ne, nieko.  Neturime nė skatiko.  Kaip suprantu, visos gamyklos bus uždarytos savaitei ar panašiai, kol jos bus perstruktūruotos.  Kada jos vėl atsidarys, manau, turėsime mažiau patirties turinčius darbo klasės atstovus, kuriuos komunistai mano esą vertais pakeisti savininkus ir korporacijų prezidentus.  Jie sako, kad mėgina išnaikinti kapitalizmą, bet nežinau, kaip mes išgyvensime.  Netgi girdėjau, kad rusų valdininkai pakeitė Kauno šokolado fabriko direktorių tarnaite, kuri anksčiau plovė langus ir grindis.  Kokia prasme tame?

Ilgai netruko, kol paaiškėjo, kad Izio nuogąstavimai buvo pagrįsti.  Daugeliui žydų aukštesniojo ešalono narių uždraudė dirbti, ir jie vėliau buvo išsiųsti į Kulautuvą, vasarvietę, į kurią paprastai vykdavo pasiturintieji atostogauti ir kur maisto dabar buvo labai mažai, o darbo nebuvo visai.

Pasiturintiems buvo uždrausta dirbti, ir jiems buvo pasakyta:

– Turite užtektinai atsargų ir pinigų, kad galėtute gyventi be mūsų pagalbos.

Jie neturėjo jokios alternatyvos, ypač kai viskas buvo atiduota vyriausybei ir nacionalizuota.

Mūsų gražuolis miestas ištuštėjo, jis tapo panašus į dykumą.  Atrodė, kad paskutiniai mūsų laisvės likučiai buvo nukirsti.

Vieną dieną paprašiau Dvoiros prižiūrėti vaikus.  Ji tada savo vaikų neturėjo, ir ji tikrai labai mylėjo Jankelę.  Galvoju, kad vis tik jos numylėtinė buvo Maša, mūsų vos kelių mėnesių gražioji mažylė.  Maša buvo tapusi mūsų gyvenimo šviesuliuku, bet mes dėl jos labai nerimavome.  Ji buvo nevalgi ir gan liguista, dėl ko mes ją branginome dar labiau.

Po to, kai Dvoira atėjo tą dieną, mes su Iziu išgėrėme arbatos ir atsisėdome verandoje.  Bijojome eiti pasivaikščioti ar daryti bet ką, kuo atkreiptume į mus kitų dėmesį.  Tenorėjome pabūti ramybėje.  Mes mėginome sugalvoti ką daryti.

– Eta, žinau, kad dabar blogai, bet net ir su visais šitais apribojimais Lietuvoje geriau nei Lenkijoje su gestapu, – pasakė Izis.  – Čia nors mūsų gyvybėms niekas negresia.  Niekas nesirengia mūsų nužudyti ar įkalinti, jei netapsime komunistų priešais.  Mes tiesiog turime priprasti prie kitokios kultūros.  Mūsiškę sunaikino.

– Žinau, Izi, žinau, – pasakiau, mėgindama paslėpti mano augančią baimę.  – Bet ką mes veiksime?  Nebėra teatrų, makabio sporto rungtynių ar sionistinių organizacijų, nieko, kas mums buvo įprasta.  Turbūt mums pasisekė, kad dar turime savo artimuosius.  Pažiūrėk į vargšus lenkų žydus.  Jie atvyko čionai, tikėdamiesi vizų, o dabar matai, kas dedasi.  Leidimus vis sunkiau gauti, kada konsulinės atstovybės perkeliamos į Latviją.

– Viza dar nieko negarantuoja, – pasakė Izis su pasibjaurėjimu.  – Net turintys vizas niekur nevažiuoja.  Sunku patikėti, kad yra žydų, kurie pasiekė Ameriką ar kurį kitą kraštą.  Kai jie išvyksta, tai tik dėka kažkokio stebuklo.

Kadangi Izio motociklai buvo konfiskuoti, jis pradėjo ieškotis darbo.  Mūsų laimei, jį įdarbino gan greitai neseniai įkurtos vežikų kartelės viršininku.  Net turintis arklį ir vežimaitį negalėjo dirbti, jei jis nebuvo kartelės narys.  Komunistai leido dirbti vežikams, nes manė, kad jie buvo neturtingi žmonės. Įtrauktiems į milijonierių sąrašus buvo beveik neįmanoma niekur rasti darbo.  Izis įdarbino vieną ar du iš jų.  Vienas, vardu Markas, atidavė savo automobilį Iziui už įdarbinimą.  Jis buvo laimingiausias žmogus.  Jis išmąstė, kad turėdamas darbą, nebus verčiamas gyventi Kulautuvoje ir bijoti suėmimo.

Komunistams nepatiko žmonės, kurie šlaistėsi be darbo.  Pavyzdžiui, Izio buvęs viršininkas, Leibas-Icikas Fišas, anksčiau pasiturintis žmogus, atėjo pas Izį prašyti darbo.  Jis net pasisiūlė prižiūrėti arklius.  Ir štai Leibas-Icikas, milijonierius, šluojantis arklio išmatas, ir dėl to Izis jautėsi labai nepatogiai.  Betgi kiekvienas maldavo darbo, ir mes su Iziu buvome tokie laimingi, kad jis turėjo gerą.  Po dviejų mėnesių kartelėje buvo apie 200 buvusių biznierių.  Jie greitai įdarbino kalvį, vežimaičių meistrą ir račių ir pradėjo gaminti savo vežimus ir platformas iš plieno, kurį gaudavo iš rusų vyriausybės.  Tai vyko apie 1940 metus.

Nors Iziui nereikėjo nerimauti, kad jį galėjo įkalinti, jis vis tiek buvo labai paniuręs.  Iš mūsų ankstesnio gyvenimo buvo likęs blankus šešėlis.  Kaip šeimos galva Izis jautėsi privaląs jį pagerinti.  Kartais gulėdavome, negalėdami užmigti, ir jis manęs klausdavo:

– Ką mes galime padaryti?  Vyksta karas, Hitleris jau užėmė pusę Europos.  Čia mes nors vis dar galime gauti duonos riekę ir bulvę.

Visada džiaugiausi tamsa, nes tada Izis negalėdavo matyti panikos mano veide.  Labai bijojau, bet nepaisant to, mėginau sugalvoti būdą jį padrąsinti.  Visada atsakydavau:

– Taip, žinoma, tu teisus.  Mes net galime gauti šiek tiek sviesto užsitepti ant mūsų duonos.  Bent jau visa šeima yra kartu.  Tai svarbu.

Kaip Izis ir nuspėjo, rūpesčiai gamyklose ir valstybinėse kontorose prasidėjo beveik iš karto.  Tai buvo natūralus rezultatas po to, kai komunistai pakeitė lietuvių viršininkus daugiausiai žydų darbininkais.  Situacija jau buvo įtempta, o šie nauji įvykiai tik sukūrė daugiau įtampos.  Kiekvieną dieną buvo kokie nors sutrukdymai.  Galų gale problemos virto nelaime, kada radijo biuletenis pranešė, kad prasidėjo rusų ir vokiečių karas.  Hitleris sulaužė sutartį ir užpuolė Stalino armiją netoli Lietuvos sienos.  Pranešimas išgąsdino mane mirtinai, ir aš nebuvau vienintelė tokia.

Kas valandą vis daugėjo Kaune atsitraukiančių rusų kareivių.  Iki 1941-ųjų vidurvasario daug mūsų draugų prisijungė prie rusų, taip mėgindami pabėgti nuo artėjančių vokiečių.  Lietuva buvo pasienis, ir mes galėjome matyti rusus, Raudonąją Armiją, besitraukiančius per Kauną ir Slabodkę.  Žmonės pradėjo bėgti, kur tik buvo kelias, važiavo sunkvežimiais ir automobiliais, net dviračiais, mėgindami pabėgti nuo neišvengiamo vokiečių veržimosi.

Radijas vis garsiau leido nuolatinį plerpiantį triukšmą, kuris maišėsi su nuolatiniu žmonių riksmu vienas ant kito.  Padrikai šaudė iš ginklų, ir niekas nežinojo iš baimės ir pasimetimo ką daryti.  Žmonės staiga įsiveržė į vežikų kartelė, griebė arklius, vežimaičius ir vežimus iš arklidžių.  Kaip galėjo Izis juos sustabdyti?  Jie buvo apimti nevileties.  Jie krovė savo negausų turtą ant arklių ir į vežimus ir po to mėgino keliauti į pasienį su Rusija, pasiekiamo plentu, ėjusiu per Slabodkę.  Keletas mūsų draugų išsigelbėjo, nubėgę į geležinkelio stotį ir isėdę į Rusijos traukinį.

Izis taip pat paėmė vežimaitį ir arklį.  Jis atvažiavo pasiimti šešiamečio Jankelės, maždaug šešių mėnesių mūsų mažosios Mašos ir manęs.  Kada visi susėdome, Izis nuvažnyčiojo vežimaitį prie savo tėvų namų ir padavė man vadžias.  Jo nebuvo tik keletą minučių.  Jam reikėjo sužinoti, ar jo tėvai norėjo bėgti kartu su mumis, bet jie pasakė, kad negali išvykti.  Izis įšoko į vežimaitį ir pasakė:

– Nežinau ką daryti.  Jaučiuosi, lyg mane kažkas draskytų į visas puses.

Pasikalbėjome keletą minučių, mėgindami nuspręsti, ar nereikėtu mums likti, bet kada pradėjo kristi bombos vis arčiau ir arčiau, Izis paėmė vadžias ir paragino arklį.  Nežinojau, kur mes važiuojame.  Manau, kad Izis nežinojo irgi.  Mes taip bijojome ir manėme, kad geriau sekti žmonių masę, bėgančią iš Slabodkės link sienos su Rusija.  Nestabtelėjome pagalvoti, kaip nukeliausime 150 kilometrų.

Nancy Wright Beasley knyga turi jai skirtą tinklalapį.

Beasley Wright, Nancy.  Izzy’s Fire. Finding Humanity in the Holocaust. Richmond, VA, Palari Publishing, 2005. ISBN 978-1-928662-94-5.

Ištrauka skelbta savaitraštyje “Nemunas” 2009 m. gruodžio 17-23 d., nr. 45.

nemunas

2013 n. Nancy pasakojimas apie jos keliones į Lietuvą yra čia.

Advertisements

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s