“Seule l’histoire n’a pas de fin”, arba Istorija kaip serijalas

Buvo pirmadienis, o 1857 m. birželio 1 d. buvo pirmadienis; nors kaip kurie sako, kad buvo birželio 25 d. ir ketvirtadienis.  Pirmadienis kaip pirmadienis, ketvirtadienis irgi nebūtų buvęs išskirtiniu – vasaros pradžia, dar vieno skandalo, ateinančio iš meno pasaulio, Paryžiuje pradžia.  Paulas Emmanuelis Auguste’as Poulet-Malassis (1825 – 1878), paskutinysis žymiosios alensoniečių leidėjų dinastijos atstovas ir tada dar tik trečius metus vadovaujantis leidyklai “Poulet-Malassis et De Broise”, publikavo eilėraščių knygą apie gėles.  Buvo net labai į temą.  Kalendorius rodė tą neaiškų metą, slydinėjantį tarp pavasario ir vasaros, bet apjungtą į vieną visaapimančio žydėjimo.  Jų – ne žiedų, bet skandalų – tais laikais Šviesų mieste buvo ir per pusryčius, ir per pietus, likdavo dar ir naktipiečiams.  Paryžiaus ir tuo pačiu Europos dailės pasaulis dar tik laukė savo didžiojo fejerverko 1863 m., kai keliems tapytojams ir skulptoriams pagaliau tiek įsiėdė keleto save vieninteliais ir nepakaltinamais gero skonio ekspertais laikusių “Salonų” organizatorių reguliarūs sprendimai atmesti kasmet kaip kurių autorių darbus, kad tuometinio meno pasaulio institucinis monolitas pradėjo eižėti iš vidaus, atsidarė alternatyvūs salonai.  Tad nenutrūkstamu srautu maitinti Louis’o-Napoléono Bonaparte’o (1808 – 1873), – buvusio Antrosios Prancūzijos Respublikos išrinktuoju prezidentu nuo 1848 m. ir suimperatorėjusiu vos po trejų metų per Gruožio perversmą į Napoleoną III-ąjį, – sostinės gyventojus skandalais pirmiausiai literatūrai.

Nuo 17 a. vidurio gaminami Alensono nėriniai (Point d’Alençon).  Atvirukas,  1915 m.

P. E. A. Poulet-Malassis iki to pirmadienio – arba ketvirtadienio – ryto su savo literatūriniu floristu buvo spėję ir persipykti, ir vėl susitaikyti, o taip ir tapti artimais draugais ne vieneriems metams.  Charles’is Baudelaire’as (1821 – 1867) ir pats iš pradžių norėjo rinktis kitą leidėją savo poezijos knygai “Les Fleur du Mal” (“Blogio gėlės“), daug didesnė ir pajėgesnė leidykla “Michel Lévy Frères”, kurią Michelis kartu su broliais Nathanu ir Calmannu sėkmingai valdė nuo įkūrimo 1835 m.  ir kuri sėkmingai veikia šiandien kaip “Editions Calmann-Lévy“, atrodė patrauklesne.  Vis tik literatas apsistojo prie alensoniečio gešefto, kuris leido savo kuruojamam genijui priekabiai, perfekcionistiškai sekti ir reguliuoti kiekvieną leidybinio proceso momentą.  Kiekvienas skyrybos ženklas, kiekvienas prašmatnaus odinio įrišimo paauksavimas buvo tikrinamas ir vėl tikrinamas, tada dėl visa ko dar kartą tikrinamas.  Galų gale, ir buvo rengiama ne šiaip brošiūra ar koks nors greitskaitis, kuris po keliolikos minučių tiks tik prakuroms, bet vienas iš įtakingiausių veikalų Europos ir Amerikos literatūros istorijoje, tad dirbti atbulomis rankomis ir lyg ne sau pačiam nebuvo galimybės.  Buvo rengiamasi ir viešam pasmerkimui, draugiškai nedraugiškam teismui, kuris prasidėjo ir baigėsi vos keletas savaičių po knygos pasirodymo.  Knygos išleidimo metu buvo aišku, kad 1857 m. lemta buvo įeiti į Europos istoriją kaip nevykusių moralizavimų pradedantiems, bet vis tik jau su nudžiūvusiomis lūpomis ir užausėmis literatams metai; ir jie – ne  vienkartiniai minimoje istorijoje ir geografijoje.

Taigi, 1857 m. vasarą paryžiečiai jau buvo pamaloninti vienu panašiu teismu. 1856 m. pabaigoje žurnalas “Revue de Paris” (“Paryžiaus reviu“) per keletą numerių publikavo Gustave’o Flaubert’o (1821 – 1880) antrąjį parašytą ir šį kartą visai publikavimui tinkamą romaną “Madam Bovary” (“Ponia Bovary”).  Cenzūristai, iškilmingai vadinti La Sûreté Publique (Viešasis saugumas), netruko reaguoti, ir iš karto po Naujų metų rašytojas buvo paduotas į teismą kaltinant jį įvykdžius “l’outrage à la morale publique et aux bonnes mœurs” (“papiktino viešąją moralę ir padorumą“).  Tokį patį kaltinimą po pusmečio iš tų pačių išgirs ir Ch. Baudelaire’as.  1857 m. vasario 7 d. teismui teko skelbti išteisinamąją nutartį G. Flaubert’ui, nepavyko uždrausti romaną dėl jo tariamai keliamo pavojaus viešajam saugumui, kuris tada buvo neatsietinas nuo teisingo moralinio ir taip socialiai priimtino elgesio.  Tos kelios savaitės tik išpopuliarino pradedančio rašytojo vardą, o 1857 m. balandžio mėnesį brolių Lévy’ių leidyklos pastangomis romanas knygos forma iš karto tapo vienu iš perkamiausių literatūros kūrinių Paryžiuje ir ne tik.  Provincijos teisininkas su dideliu erotiniu apetitu pasirodė nesąs pakankamas pavojus viešajam saugumui, nors griežtą išpeikimą 36 metų G. Flaubert’ui teko išklausyti prie liudininkų.

Tuo tarpu 1857 m. rugpjūčio 21 d. Ch. Baudelaire’ui ir P. E. A. Poulet-Malassisui vos po vieną dieną tetrukusio teismo buvo paskelbtas nuosprendis, kuriuo abu buvo pripažinti kaltais ir sukėlusiais pavojų viešajam saugumui, o nusikaltimo sudėtis buvo ta pati – “l’outrage à la morale publique et aux bonnes mœurs”.  Leidėjui Senos Tribunolo Policijos teismo 6-ame skyriuje paskelbtu nuosprendžiu buvo paskirta 100 frankų bauda, rašytojui 300 frankų bauda ir liepta iš jau atspausdintų knygų dabar ir visada išimti šešis sonetus.  Prancūzijos valstybė labai bijojo rašalo ant popieriaus, jai tai atrodė pavojumi, kurį reikėjo kaip nors pašalinti arba bent jau neutralizuoti.   Kaip ir visada, mėginimai kontroliuoti informacinį srautą baigėsi tik tuo, kad Ch. Baudelaire’as vietoje išimtųjų parašė 35 naujus sonetus ir praplėtė rinkinį, kuris leistas buvo spausdinti 1861 m., o išcenzūruoti šeši 1866 m. atskiru leidiniu pasirodė Belgijoje.  1857 m. visam laikui liko Europos istorijoje kaip metai, kada vis nepavykdavo sėkmingai parinkti blogio įsikūnijimo, nes kitu atveju parodomųjų teismų tradicijos starto gal ir nebūtų reikėję laukti iki 20 a. vidurio.

Pirmas “Les Fleurs du Mal” leidimas.  Įrišimo autorius Charles Meunier.  1857.

Antrosios imperijos cenzūra buvo aikštinga, ne visada nuosekli, ignoravo analogiškus, bet daug tiesmukiškesnius ir akivaizdžiai mažiau talentingus mėginimus menuose, tačiau daug greičiau priskirtinus prie publikai kenksmingų, dėl to užsdraustų.  Pagal to meto tvarką tokie teismai vyko be prisiekusiųjų tarybos, be teisėjų, o tik su magistratu, tuose pačiuose teismuose, kurie nagrinėjo kišenvagystes, smulkaus suteneriavimo ir parsidavinėjimo, gatvių muštynių atvejus.  Nuosprendžiai taip pat buvo abejotini: nei vienas neįkaltintas, nei vienas leidėjas nenutraukė savo veiklos, kūriniai buvo publikuoti, autoriai rašė toliau.  Teigdama, kad G. Flaubert’as ir Ch. Baudelaire’as  bei jų leidėjai sukėlė pavojų viešajam saugumui, cenzūra, kaip rodo teismų dokumentai ir prokuroro dienoraščiai, nepajėgė argumentuoti, koks vis tik buvo nusikaltimo turinys, jei jau buvo.  Abu kūriniai teismų metu buvo publikuoti ribotais tiražais, taigi ir pasiekiami ribotam kiekiui skaitytojų, dar laikais, kada visuotinis raštingumas nebuvo baigtas projektas.  Kūriniai nekvietė keisti tuometinės politinės santvarkos ir susigulėjusių visuomenės normų, jie neperrašinėjo oficialiosios atminties ideologijos, neaprašinėjo kompromituojančiai konkrečių asmenų konkrečiose situacijose, ką būtų galima bent jau mėginti verifikuoti.  Juos teisė, tačiau tuo pat metu teisiantieji negalėjo rasti to archimediškojo taško, iš kurio jie būtų galėję rimtai krestelti rašytojų ir jų personažų pasaulius.

1857 m. teismų metu pilietinės laisvės, tame tarpe ir žodžio laisvė, šiandienine prasme nebuvo prancūzams ir europiečiams apskritai kasdienines elgsenas palaikančiu algoritmu.  Pagal bendrą susitarimą menas lyg ir turėtų būti ta erdve, kurioje bet kokios tiesos gali būti kvestionuojamos ekstremaliau nei kitose įprastinėse socialinėse-kultūrinėse aplinkose, juolab kad žodžio laisvė savo ruožtu garantuoja ir meno sričiai tokią pačią žodžio laisvę, tad ir saugumą kaip ir kitoms.  Tokiu atveju menas potencialiai gali būti vieta, kur pilietinės laisvės diskutuojamos ir, reikalui esant, plėtojamos lyginant su tuo metu galiojančiomis.  Cenzūristus ir teisinčiuosius iš vėžių išmušė G. Flaubert’o ir Ch. Baudelaire’o realizmas.  Nei vienas nerašė apie tai, kas neegzistavo ar kas turėjo egzistuoti, – jie rašė tik apie tai, kas egzistavo, bet tuo pačiu neegzistavo niekur konkrečiai, individualizuotai.   Menine kalba, kuri kaip gegužės ir birželio sandūra slydinėja tarp dviejų formaliai skirtingų metų laikų nuolat judėjo tarp realybės ir išgalvojimo, rašytojai tiesiog įvardino tai, ką jie ir daugelis kitų matė aplink save.  Jie pasinaudojo kiekvieno teise į laisvą žodį, nieko daugiau.  Kaip kam tai labai nepatiko.  Nepatiko taip labai, kad norėjo užmušti ir žinios pristatytoją, ir sunaikinti žinią, ir jos pakuotę, bet procese užsimiršo, jog ir patys norai – pavyzdžiui, kam nors tikros ar menamos galios pozicijoje esančiam kontroliuoti individo kūrybinę išraiškos laisvę, privatų gyvenimą – dažnai yra įnoringi, jie kartais neišsipildo.  Lavono egzistavimo nei tiesiogiai, nei netiesiogiai įrodyti nepavyko, be jo bylą galima tik nutraukti.

Enrique Rivero filme “Poeto kraujas. Rež. Jean Cocteau, 1930.

Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė (1886 – 1958) 1910 m., kai Ch. Baudelaire’as buvo tapęs Europos literatūros grandu ir prie neišverčiamo tobulai į jokias kitas kalbas “Blogio gėlių” vertimo plušėjo dešimtys įvairiose šalyse, leido sau viešai nusistebėti.  Savo eseistikos knygoje “Lietuvoje: kritiškas žvilgsnis į Lietuvos inteligentiją”, kuri atsirado Juozapo Zavadzkio leidykloje ir spaustuvėje dabartinėje sostinėje, negalėjo suprasti, kodėl beveik pusšimčio metų neužteko lietuviškos raštijos ir menų atstovams pastebėti vieną iš įtakingiausiųjų 19 a. kūrėjų, integruoti į savo lietuviškąją kultūrą ir nesivilkti eilinį kartą Europos uodegoje.  Įkandin monumentaliajam Jonui Mačiuliui-Maironiui (1862 – 1932), “modernizmui” parinkusiam sinonimus “psichiška liga, iškrypimas, paneigimas sveiko proto”, kunigas Adomas Dambrauskas-Jakštas (1860 – 1938), tas nenuilstantis kovotojas už Vieną Teisingą Lietuvišką Dorovybę, nepraleido progos pasipiktinti, kad kažkokia įžūli mergaičiukė “į vadovus mūsų inteligentijai perša Nitšę ir Bodlerą, ir Kristaus vardo ne sykį nemini“.  Vladas Dubas (1887 – 1937), kuris nuo 1926 m. Lietuvos universitete Kaune skaitys studentams semestro apimties kursą apie Ch. Baudelaire’o legendinį poezijos rinkinį, po kurio ir Lietuvoje pasirodys nemažai vertimų bandymų, tuo metu studijavo užsienio universitetuose ir įsiterpti į senamadiškus ir gerokai pavėlavusius debatus tarp Sofijos ir kitų nespėjo.

René Jules Lalique‘o stalo krištolo kolekcija “Langeais”.  XX a. 4-tas deš.

CVII.  Le Vin du Solitaire

Le regard singulier d’une femme galante
Qui se glisse vers nous comme le rayon blanc
Que la lune onduleuse envoie au lac tremblant,
Quand elle y veut baigner sa beauté nonchalante;

Le dernier sac d’écus dans les doigts d’un joueur;
Un baiser libertin de la maigre Adeline;
Les sons d’une musique énervante et câline,
Semblable au cri lointain de l’humaine douleur,

Tout cela ne vaut pas, ô bouteille profonde,
Les baumes pénétrants que ta panse féconde
Garde au coeur altéré du poète pieux;

Tu lui verses l’espoir, la jeunesse et la vie,
— Et l’orgueil, ce trésor de toute gueuserie,
Qui nous rend triomphants et semblables aux Dieux!

Vytautas Mačernis Antrojo karo pabaigoje gimtojoje Šarnelėje, visai arti savo žūties Žemaičių Kalvarijoje nuo sviedinio skeveldros traukimosi nuo Raudonojo tvano į Vakarus metu 1944 m. spalio 10 d. , išvertė 107-ąjį rinkinio eilėraštį “Vienišojo vyną” proza:

“Doros moters karštas žvilgsnis, kuris nuslysta per mumis tarsi baltas spindulys, kai ji nori panerti savo nerūpestingą grožį drebančiam ežere mėnuliui lūžinėjant vandeny;

Paskutinis maišelis pinigų lošiko pirštuose; gailusis sudžiūvėlės Adeline bučkis; erzlios ir glamonėjančios muzikos garsais primenantys žmogaus tolimą šauksmą skausmuose, visa tai neturi, o gilusis butely, tokio veikiančio balzamo, kaip tavo vaisingasis pilvas trokštančiai pamaldaus poeto širdžiai;

Tu jam įpili vilties, jaunystės ir gyvenimo,– ir išdidumo, šito visų vargstančiųjų turto, kuris mus verčia triumfuoti ir kuris padaro mus panašius dievams.”

1949 m. gegužės 31 d. Prancūzijos Apeliacinio teismo Kriminalinio skyriaus nutartimi Ch. Baudelaire’as buvo pagaliau išteisintas.  Nuo šešių ciklo eilėraščių “Les Épaves” buvo nuimta žyma “Enfer” (“Pragaras”), atsirasdavusi ant leidinių, kurie nuo 1844 m. iki 1968 m. buvo kaupiami Prancūzijos Nacionalinės bibliotekos taip pat – “Pragaras” – pavadintoje saugykloje, apie kurios lobynus A. Jakštas-Drambrauskas bei kiti būtų galėję rašyti, rašyti, rašyti.

Fragmentas iš Jacques’o Offenbacho operetės “Orfėjus pragare” (1858) pastatymo 1997 m. Briuselio “Theatre de la Monnaie”.

“Seule l’histoire n’a pas de fin”, – pasakė Charles B.  Dėl visa ko pakartojo ir lietuviškai, kad neliktų pražioplinėjusiųjų ir praklausiusiųjų: “Istorija yra serijalas, naujų sezonų bus, ne mažiau kaip 228”.

Advertisements

4 Comments

  1. smulkmena, bet kad neklaidinti žmonių, pirmo leidimo iliustracijoje pirmiau turėjo būt užrašyta (leidimo) data, o tik paskui įrišimo autorius, nes pastarasis tik 1865 metais gimė, taigi, konkrečiai ši knyga įrišta keliasdešimt metų po knygos išleidimo. mat tokio stiliaus viršelių 1857 niekaip būti negalėjo. tuo metu visos knygos buvo parduodamos neįrištos. savininkas nueidavo pas knygrišį ir pagal savo norą užsakydavo įrišimą. bibliofilinės knygos iki šiol pas juos (prancūzus) parduodamos tik neįrištos.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s