Atsakymai į Vilio Normano klausimus: “Keisčiausia, kad vis dar nemokame Konstitucijos’ (II)

Ką jums apskritai davė Vakarai?  Kaip keitė ir formavo jūsų asmenybę?

Tokį klausimą geriausia būtų užduoti žmonėms, kurie mane labai seniai pažįsta, nes jiems pavyktų iš šalies pamatyti pasikeitimus, kurie atsirado per tą laiką.  Išvykau tą dieną, kai man suėjo 21,5 metų, o mano kartoje tokio amžiaus žmogaus asmenybė, – ir turiu galvoje pirmiausiai vertybinę individo orientaciją, o ne psichologinį tipą ar temperamentą, – yra nebe tas medis, kurį galima itin lengvai lankstyti.  Man atrodo, kad gyvenant kitokioje kultūrinėje aplinkoje pirmiausiai keičiasi mūsų socialiniai įgūdžiai.  Norisi galvoti, kad dažniausiai į gerą.

Verčiau pasidalinsiu dviem įsiminusiomis visam laikui istorijomis apie sutiktus tautiečius užsienyje.  Vienas buvo gydytojas, kilęs iš nedidelio Lietuvos miestelio, mokęsis pas geriausius tos srities specialistus, kokius Lietuva gali šiuo metu pasiūlyti, bet atvykęs dirbti pagal kontraktą į vieną iš turtingų Europos šalių.  Nuostabą jam kėlė ne įranga ir ne gydymo metodai, nes tokie patys jau naudojami ir Lietuvoje.  Jis negalėjo atsitokėti, kad savo vadovą – vyriausią gydytoją – jis galėjo vadinti vardu, tujinti ir nesisieloti, kad nepraleido viršininko pro duris pirmo.  Antras buvo kaunietis, neseniai baigęs mokyklą, pramokęs amato, dirbantis statybose.  „Supranti, jie man ne tik algą moka, man ir „Ačiū“ pasako, neleidžia dirbti be pirštinių“, – nuostaba buvo ne ką mažesnė nei gydytojo, papsinčios ašaros didelės, matyt, vis dar lūkuriuojant, kad sapnas baigsis, tuoj vėl pradės stumdyti ir uiti.

Abi istorijos nėra unikalios, tokių jau yra tūkstančiai iš įvairiausių šalių, kuriose šiuo metu gyvename.  Ar tokie epizodai keičia personaliją?  Be abejo.  Ar tokie tautiečiai, išmokę ir patys su aplinka elgtis esmiškai kitaip, reikalingi pačioje Lietuvoje?  Be abejo.

Keisčiausia, kad po ilgo laiko nugyvento svetur, grįžote į Lietuvą.  Kas tai lėmė?  Ar nebuvo sąlygų likti  ten, kur gyvenote?

Keisčiausia, kad mes 22-siais Nepriklausomybės metais nemokame ir negerbiame Konstitucijos, nors du dešimtmečiai lyg ir turėjo būti pakankamai ilgas laiko tarpas pilietinės daugybos lentelės išmokimui.  1992 m. spalio 25 d. bendrai sutarėme, kad kiekvienas šios valstybės bendrasteigėjas turime ir teisę bet kada iš Lietuvos išvykti, ir bet kada į ją pargrįžti, ir tokią nuostatą įrašėme į Konstitucijos 32 straipsnį.  Vieškelis dvipusio eismo, o vis vien viena kitam turim ir šiandien tai įrodinėti, kad tikrai dvipusis, tikrai žalia dega, tikrai galima važiuoti.

Tokį klausimą, aišku, gaunu kaip ir ne vienas kitas sugrįžėlis ne pirmą kartą.  „Ko čia dabar parsivilkai namo?  Ką, svečiuose blogai pasidarė?“  Tokios gaidelės tame klausime taip pat girdisi.  Kas tada Lietuva yra kiekvienam iš mūsų?  Internatas, iš kurio reikia išeiti po kažkelinto gimtadienio?  Laikino įkalinimo įstaiga?  Man atrodo, kad toks klausimas – kaip ir „Tai pasą jau pasikeitei?“ arba nusistebėjimas „Bet kaip tu be akcento lietuviškai šneki…“ – yra netolerancijos deklaravimas, signalas, kad nors kažkiek kitoks jau yra nepageidaujamas.  Lyg kiekvienas, turintis ilgalaikės gyvenimo užsienyje patirties, jau yra svetimas, pavojingas.  Lyg nustojo galioti senas lietuviškas dėsnis, kad prie stalo vietos dar vienam visada užteks.  Tada pagal mūsų posovietinės diedovščinos logiką reikia nusiteikti, kad ne tik grįžtantis nesulauks „Labas, kaip gerai, kad ir vėl esi namie, tavęs visą laiką trūko“, bet greičiau taps patyčių objektu, kol neištvėręs vėl išvažiuos.  Mažai šaliai, kur vienintelis išteklius yra jos žmonės ir jų talentai, vadovautis tokia nuostata tarpusavio santykiuose, švelniai tariant, nėra itin išmintinga.

Man teko augti Kauno Žaliakalnyje, kur ir sovietmečiu buvo dar daug tarpukario tiek gyvo, tiek papasakoto.  Toje aplinkoje buvo visiškai natūraliai formavosi supratimas, kad iš Lietuvos išvažiuojama, bet paskui grįžtama, dirbama bendram labui, per kurį dirbi ir sau.  Jei net skubotai perbėgtume per tarpukario politikų, mokslo, kultūros, sporto, verslo žmonių biografijas, kur dar visų kitų, kurių biografijos yra daugiausiai šeimų archyvuose, patirtys, pamatytume, jog grįžti iš užsienio į Lietuvą buvo norma, nieko tai nestebino.   Mano giminėje ir iš mamos, ir iš tėvo pusės taip pat buvo istorijų apie tuos, kurie grįžo į Lietuvą po Vasario 16-sios.  Po Kovo 11-sios mes taip ir nesugebėjome iki šiol integruoti to į mūsų kultūrą, likome sovietmetyje, kada išvykę – į Sibirą, IX fortą, kapitalistinius Vakarus – buvo išvykę visiems laikams.  Šiuo metu mes esame keliaujanti tauta, kuri labai prastai žino savo pačios istoriją, o keliaujantys turi ne tik fikusus ir sofas, bet – ir tai, drįstu teigti, svarbiausia – istorijas, kurios jiems yra kompasas.

Kažkuriame Lietuvos regione sodybos pastatai būdavo anksčiau vadinami gyvenimais.  Neturėtų stebinti, kad žmogus nori būti ten, kur yra jo gyvenimai.  Atsakant į klausimą apie sąlygas likti svetur: jos buvo, niekur nedingo, bet ten trūksta vienos sąlygos – ne visur trobesiai turi gebą virsti gyvenimais.

Kokia po ilgo negyvenimo Lietuvoje jums pasirodė tėvynė?

Ištuštėjusi.  Estetiškai suniokota.  Išsigandusi.  Bet ir toliau su 12 visiškai skirtingų metų mėnesių, o vasarą – labai labai labai žalia.

Ar tikite, kad grįžusi čia galite pilnai save realizuoti?

„Save realizuoti“ – labai nevykęs skolinys iš ekonomikos aplinkos, sulaukiantis visai pagrįstų kritinių vertinimų.  Kiekvienas realizuoja save gimdamas, pats gimimas daro kiekvieną savaime vertingu.  Telieka kiekvienam surasti būdą, kaip gautą gyvenimą galima įprasminti geriausiai, o tai darome matricoje, kurioje privalo susiderinti ir bendri, ir individualūs poreikiai ir pageidavimai.  Toks jau paradoksas su žmogum, kuris atsikartoja per įvairiausias kultūras, kad daugiausiai antklodės sau jis gauna tada, kai mažiausiai tempia ją ant savęs.  Nėra nei vienos vietos pasaulyje, kur viskas įmanoma iš karto: Londone, Tokijuje ar Niujorke įmanoma daryti ir gal net padaryti tai, kas neįmanoma Lietuvoje, bet Lietuvoje kaip kas įmanoma, kas neįmanoma niekur kitur.  Kiekvienas lyginame tuos pliusus ir minusus, matuojame, pagaliau kerpame.  Vieno universalaus recepto nėra.  Kaip man pačiai seksis, parodys tik laikas, bet pirmi treji metai namuose kol kas nenuvylė niekuo.

Ką labiausiai norėtumėte pakeisti Lietuvoje, kad ji būtų panaši į šiuolaikišką Vakarų valstybę?

Noriu galvoti, kad niekada neateis diena, kada norėsiu viena ką nors pakeisti Lietuvoje, – per mažai, matyt, mane skriaudė vaikystėje, nes diktatoriškas ar bent autoritarinis santykis su aplinka taip ir nesusiformavo.  Jei vis tik tektų kalbėti su auksine žuvele, prašyčiau jos, kad lietuviai, sėdėdami prie bendro stalo, nesiramstytų alkūnėmis į jį.  Tai sakydama, galvoju apie bendrą kokybės kartelės kilstelėjimą Lietuvoje.  Bendravime.  Teisėkūroje.  Stalo kultūroje.  Išsilavinime.  Keliuose ir viešajame transporte.  Sąrašą kiekvienas gali pratęsti.  Bet visos auksinės žuvelės labai užimtos, tad teks patiems viską įgyvendinti.  Tam reikia pagaliau atsisakyti sovietinio įpročio „Vieną sakau, kitką galvoju, trečią darau“, nes galų gale pats nebesuprantu, apie ką šitas visas pasaulis ir aš jame.

Ir dar – ar neketinate emigruoti?

Pernai rudenį gavau pasiūlymą dėl darbo persikelti iš Kauno į Londoną.  Padėkoti ir atsisakyti prireikė 2, gal 2,5 sekundės.  Po to porą mėnesių klausiau ir iš Lietuvoje esančių, ir iš svetur būnančių moralizavimų „Kaip taip galėjai?  Kiti svajoja apie tokias galimybes, o tu atsisakei, kaip taip galima“.  Galima.  Kai jau kartą esi tai padaręs – išvykęs, nuosekliai ateina ir kitas etapas – grįžti.  Padaryti  tą galima įvairiai, ne tik per perkėlimą savęs iš vieno konkretaus geografinio punkto į kitą, bet galima ir per tai.  Kiekvienas pajėgus pasirinkti tinkamiausią variantą.

Advertisements

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s