Atsakymai į Vilio Normano klausimus: “Trečią dieną žuvis ir svečias pradeda smirdėti“ (I)

Nomeda, ne paslaptis, kad iš Tėvynės jus išgynė nenoras gyventi Sovietų Sąjungoje.  Kaip tuo metu užsieniečiai reagavo į atvykėlius iš Rytų bloko?

Tas tiesa, sprendimą negyventi Sovietų Sąjungoje padariau tuo laiku, kai man ką tik buvo suėję 14 metų, Sovietų Sąjungos Komunistų Partijos naujuoju genseku tapo Michailas Gorbačiovas.  Žiūrint atgal, buvo likę vos penkeri okupacijos metai: nuo žymiosios M. Gorbačiovo kalbos per SSKP Centrinio Komiteto plenumą 1985 m. balandžio mėnesį, kurioje girdėjosi tegul dar ir atsargūs, bet vis tik girdėjosi sovietinės ekonomikos reformavimo planai, nuo kurių ir prasideda oficialus countdown‘as iki Kovo 11-sios, buvo likę labai nedaug.  Mano planas pabėgti iš Sovietų Sąjungos nebuvo apie mano vienos – džinsus, skalbimo miltelius, adekvačią pensiją ar kas mums ten dar rūpėjo tais laikais kasdienybėje, nors nėra tai nesvarbūs gyvenime dalykai – norus.  Tikslas buvo išvykti ir kenkti tam sovietiniam kalėjimui, į kurį prieš mūsų valią buvome patekę.

Į atvykstančius iš Sovietijos kitose šalyse reakcijos buvo sąlygotos dviejų dalykų.  Vienas – ką jie patys žinojo apie komunistinį rojų, iš kur laimė buvo eksportuojama į kitas vietas.  Vakariečių žinių rinkinys apie mus buvo ribotas: amžino sniego, pilkų monolitinių daugiabučių, tokių pačių gelžbetoninių veidų, veltinių ir šimtasiūlių, ikros ir vodkos šalis.  Kitas – kaip konkreti kultūra yra nusiteikusi svetimšalių atžvilgiu, nes ne visos yra vienodai atviros atvykstantiems, integracija kaip kur yra suprantama ir praktikuojama kaip asimiliacija.  Svečias kaip žuvis, pasak japonų, trečią dieną pradeda dvokti.  Anksčiau ar vėliau, ypač kada pradinis smalsumas atlėgo, tiesmukiau ar subtiliau būdavo duodamas ženklas, kad toleruojamas esi, per daug kaip ir netrukdai, bet vis tiek geriau būtų, kad važiuotum namo.

Turbūt neklystu galvodama, kad pirmieji trečiabangingai turėjom ne vienas išmokti standartinio pokalbio schemą: „Anam Baltijos krante.  Ne, ne kaip rusai.  Ir ne kaip lenkai.  Kaip kas?  Kaip latviai?  O latviai kaip kas?  Kaip lietuviai.  Ne, estai jau kitokie.  Mes jau turėjom valstybę, tokią didelę.  Paskui vėl turėjom, bet mažą.  Dabar vėl turim, nes mums labai jos reikia, negalim kitaip.  Turim elektrą ir vandentiekį, bet dauguma rašo prie žvakių žąsies plunksna.  Operacijas daro be nejautros, pasikviečia burtininkus užkalbėjimui.   Vaikus tiktai kopūstuose randa.  Taip, mes ir keista kalba kalbam, dar ir vilkolakiais per pilnatį pavirstam.  Beje, galim kokią nors sąjungą sugriaut, tik sakykit, mes čia tuoj pasiorganizuosim“.

“Vilkas“, režisierius Mike’as Nicholsas.  1994.

Gerai, kad tas etapas mums jau praeitas, dabar užtenka „Baltijos šalys.  Ta apatinė.  Ne, ne Ryga.  Vilnius.  Aplankyk kada, net yra rizika, kad patiks.“

Ką ten veikėte, kokie buvo pirmieji įspūdžiai, ar lengvai pritapot?

Mano pirmas ilgalaikis sustojimas buvo Danijoje, bet tai jau buvo ketvirtas išvykimas tolėliau Vakarų kryptimi, pirmas toks buvo 1984 metų vasarą, antras 1988 rudenį, trečias 1991 metais, vis dar su sovietiniu zagranpassport‘u.  Juokingai tai skamba dabar, ir gerai, kad juokingai, bet retas kuris buvo kirtęs Sovietijos sieną tiek kartų anuomet.  Atvykau 1992 m. rugpjūčio 22 d., šeštadienį, o antradienį jau buvau paskaitose universitete.  Reikėjo daryti tai, ką jauni žmonės daro – studijuoti.  Ne mokytis.  Studijuoti.  Tiksliau tęsiau savo studijas, pradėtas 1989 metų pavasarį atkurtame Vytauto Didžiojo universitete.  Toks buvo pagrindinis išvykimo tikslas.  Sovietijoje užaugę, be abejo, norėjome pagaliau pamatyti tą mums ilgai draustą pasaulį gyvame formate, ne per filmus, atvirukus ir nuotraukas.

Galvoju, kad man labai pasisekė: pirmojo dešimtmečio po Berlyno sienos sugriuvimo metu labai akivaizdžiai matėsi, kad Vakarai taip pat buvo išsunkti Šaltojo karo periodo ekonomikos, apie globalizaciją, kompiuterizaciją kaip postūmius ekonomikai ir vėliau įvykusią vartojimo fiestą, pasibaigusią dabartine krize, nelabai kas galvojo.  To meto jaunimui tokia ekonomikos būklė buvo tik į naudą, nes kada ji snūduriuoja, yra galimybė būti studentu pilnu etatu, o ne šiaip užeiti į universitetą, kai atlieka laiko nuo kitų užsiėmimų.

Glazgo universiteto biblioteka.  Architektas Williamas Whitfieldas.  1968.

Mums, atkakusiems iš Sovietijos, mokytis teko daug ir ne tik to, kas vyko auditorijose, ką radom knygose.  Mums reikėjo išmokt ir tai, kas yra pajaminiai, kas yra PIN kodas, kodėl tiek daug skirtingų kartonų su užrašu „Pienas“ ant parduotuvės lentynos, skaityti visai kitaip surašytus traukinių tvarkančius, dirbti grupėse, kur reikia suderinti skirtingus požiūrius.  Nesiimu kalbėti už visus, bet, atrodo, kad bent kaip kurie išmokome, nedejuodami ir nepervargdami.

Perprasti ir pritapti prie demokratijos ir rinkos ekonomikos nebuvo sunku, nes mes to norėjome, visas Sąjūdis buvo apie tai, tad ir pats neturėjai priešiško santykio su vakarietiška aplinka.  Kita vertus, matyti tos sistemos trūkumus irgi buvo įmanoma, į tobulumą ji ir nepretenduoja, bet rimtų konkurentų taip pat kol kas neturi.  Tuo tarpu pritapti kultūriškai, perdaryti savo tapatybę, pakeisti save esmiškai ir net radikaliai, bent man darėsi sunkiau, kuo ilgiau teko gyventi svetimose, nors ir daug kuo panašiose į mūsų kultūrą aplinkose.  Stebėtis pačiai tuo neteko, nes negrįžimas namo į Kauną, Lietuvą mano planuose niekada nebuvo įrašytas skiltyje „Būtina padaryti“.  Pradinį smalsumą „Kaip ten yra būti prancūzu?  Kanadiečiu?  Brazilu?  Pingvinu?“ pakeitė vienintelis įmanomas būvis „Kaunietė, visada ir tik Lietuvos Respublikos pilietė“.  Užganėdina mane tas puikiausiai.

Kas labiausiai jus „laikė“ užsienyje?

Godumas žinioms ir nepabaigtos iki tam tikro momento universitetinės studijos, o jos buvo ilgos, iš viso dar beveik 13 metų po išvykimo 1992 m. per tris valstybes – Daniją, Škotiją, Kanadą.  Dar vienas kitas praktinis įsipareigojimas kaip papildomų kvalifikacijų kursai ar darbo kontraktai.  Turtingose valstybėse laiko valdymas daromas kitokiu nei mūsų mėgstamu „piatilektu za tri dnia“ („penkmečio planas per tris dienas“) metodu, dėl to nei gali, nei nori priimti impulsyvių sprendimų, reikia pabaigti prisiimtus įsipareigojimus, perduoti darytus darbus kitiems.  Taip pat ir laukimas to momento, kada žinai, kad dabar jau atėjo tas laikas, kai reikia judėti link namų.

Bus daugiau

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s