Industrinių vyturių diktatūra: gal ir vos du metų laikai per daug? (II)

Lietuva savarankiškai spręsti laikrodžių rodyklių sukinėjimo klausimo iki Kovo 11-sios neturėjo galimybių.  Iki Vasario 16-sios, nors tai buvo vos vieną kartą – 1917 m., laikrodžių parodymai Lietuvoje ir senosiose lietuvių etninėse žemėse buvo kontroliuojami Rusijos imperinės valdžios daromais sprendimais.  Tarpukariu, 1919-1939 m., Europa buvo palikusi laikrodžius ramybėje, toks klausimas nekilo ir vėl ant žemėlapio atsiradusiai Lietuvos valstybei.  Antrosios sovietinės okupacijos metais laikrodis Lietuvoje pradėjo rodyti tai, ko reikėjo okupacinei sistemai.  Penkis dešimtmečius daugumai darbo diena prasidėdavo iškilminguoju „Moskovskoje vremia – vosem časov“, nors ta Maskva su jos laiku buvo – ir yra – geru tūkstančiu kilometrų ryčiau esanti vietovė.  Pro jau gerai parūdyjusią tuo metu Geležinę uždangą pralindo ir Europos Sąjungos narių 1975 m. padarytas sprendimas dar kartą sumažinti metų laikus iki dviejų.  Taip Sovietų Sąjunga 1981 m. adaptavo ir šitą supuvusių Vakarų praktiką, ir visai nebūdingai, kaip dažnai nutikdavo su kokia nors iš kapitalistų nupirkta ar tiesiog nugvelbta technologija, tai padarė be esminių iškraipymų.

Pagal tuometinį Maskvos žiemos laiką 1990 m. kovo 11 d. 22 val. 44 min. baigėsi pats Maskvos laikas, kurį tuometinėje Aukščiausios Tarybos posėdžių salėje tyliai skaičiavo vienintelė ir nepakartojama žaliuojanti „Elektronika-7“ sieniniame variante.  Iš karto kitais metais Lietuva persikraustė atgal į jai artimesnę dienos šviesos ir laikrodžio parodymus turinčią laiko juostą, pradėjo laiką skaičiuoti ir pirmuosius chaotiškus posovietinius metus gyventi pagal Rytų Europos laiką (East European Time arba EET), kuris buvo „viena po Maskvos, dvi prieš Londoną“.  Taip ir galima buvo palikti neribotam laikotarpiui, gal būtų vakarinė Lietuva, esanti geografiškai jau kitoje laiko zonoje, sutikusi prisitaikyti prie lietuviškojo meinlendo (mainland) šviesos.  Rengusiems 1992 m. Konstituciją net galėjo apsireikšti idėja laikrodžio rodyklių atitikimą dienos šviesai pagal vadinamą Saulės laikrodžio sistemą padaryti konstitucine norma, o ten ir pradėti kurti keturis metų sezonus Europai grąžinusiųjų Vivaldžių iš Šiaurės įvaizdį.  Ak, bet ir vėl tas žmogaus poreikis mylėti ir būti mylimu.

Sovietinė matrica: “Elektronika-7”.  Saratovo gamyklos “Reflektor” produkcija.

1998 m. kovo 25 d. iš paskutiniąją savo darbo dieną skaičiuojančios Lietuvos Respublikos Europos reikalų ministerijos, visai kaip tada Paryžiuje 1784 m., viešai pasigirdo pripažinimas meilėje.  Kuklumą jau tuoj už 64 milijonus savo drąsumą atrasianti šalis atidėjo trumpam į šoną ir nutarė taip dosniai pamylėti Europą, kaip turbūt niekas iki tol nebuvo mylėjęs.  Du metai lakai – be abejo.  Dar ir persimetant į vėl mums netinkančią laiko zoną, šį kartą – į Vidurio Europos (Central European Time arba CET).  Bet ir „valanda prieš Londoną“ neatrodė pakankamai stipru, galėjo nesulaukti aistringo atsako.  Tad pagal užmanymą reikėjo eiti dar toliau, galvoti dar inovatyviau, taigi buvo nutarta versti dar ir taip kiekvienam riktuotis savo miegą, darbą ir valgymą, kad viskas bent keturias dienas per savaitę viskas būtų grynai „kaip Londone“, vieną „ne kaip Londone“, o dvi – jau ne taip svarbu, nors ir pagal Lietuvos geografijai tinkamą laikrodį ar kaip nors.  Logiška, nuoseklu tęsiant sovietinę tradiciją, pagal kurią mintis, žodis ir veiksmas privalo nesutapti.  Šita meilė iš išskaičiavimo – folklore projektas pramintas „Laimutės laiku“ įamžinant iniciatyvos autorė Laimą Liuciją Galdikaitę Andrikienę buvo skirtas sueuropinti ir taip visada Europoje buvusius lietuvius, o tuo pačiu parodyti Briuseliui, kokie tie gintarinių dantų vyžočiai yra viskam pasiruošę– smogė visuomenei tuo metu, kada ir sodybos sparčiai, nors dar tada labai tyliai tuštėjo, ir kauburėlių kiekiai kapinėse didėjo greičiau nei kada nors anksčiau, ir gimdymo skyriuose tyla darėsi įprasta.  Sprendžiant iš Lietuvos stojimo į Europos Sąjungą sutarties sąlygų, ypatingai apžavėti ES senbuvių nepavyko.

Tuo tarpu chronobiologija, žinduolių miego ritmus nagrinėjanti universitetinių tyrimų sritis, sudėliojo savo pirmuosius apibendrinimus.  Esmiškai nenauja, stebinti galinti tik kietakakčius pamatinė išvada yra visiškai elementari: kiekvienas individas turi unikalius ir tik jam vienam būdingus miego poreikius, kurie mandrai moksliškai vadinasi cirkadiniais ritmais (lotyniškai circa diem arba maždaug diena).  Ignoruoti tokį paprastą faktą reiškia kartu ignoruoti ir kitą – kad kiekvieno individo darbingiausias pikas paros metu taip pat yra individualus ir nepasiduodantis formaliems apibendrinimams.  Kištis užsienio diplomatui, entomologui ar tą prakeiktą nuolankumą išpažįstančiam į tokį dalyką kaip miegą yra dar beviltiškiau, nei priversti upes tekėti prieš srovę.  Kištis, aišku, galima; galima ir įstatymus panaudoti tokios prievartos įteisinimui, bet eilinis žmogaus išsišokimas prieš gamtą pirmiausiai pasimatys ne kur kitur, o būtent toje pačioje ekonomikoje, kurios sėkmingai generuoti chroniškai pervargę kūrėjai paprasčiausiai neteks sugebėjimo.  Paradoksas, bet Europa, kur pastaruosius penkis dešimtmečius ekologinė sąmonė tik stiprėjo, kaip kuriuose regionuose iš jos susiformavo savaime suprantamos elgsenos, ir toliau užsispyrusi neatsisako praktikos, kuri yra tiek pat neekologiška individo ir jo gyvenamosios aplinkos adresu kaip bet kuri kita tarša.  Jei pagaliau Europos Sąjunga apsispręs ir po 37 metų laikrodžių mankštos nebepratęs gyvenimo tik dviejuose metų sezonuose, nes kaip tik šiais metais baigiasi tai reguliuojančio įstatymo galiojimas, miego ritmo unikalumo ignoravimas ir to sukeliamos pasekmės taip greitai netaps ekscentrišku istoriniu epizodu, kai žmonės elgėsi labai savotiškai.


Tamara de Lempicka.  Mieganti Kizetė.  1934.

Genetikų akiratin miegas taip pat yra patekęs pastaraisiais metais, ir jiems pavyko identifikuoti genus, kurie ir apsprendžia, kuris individas pats eis gaidžių žadinti, o kuriam diena prasidės nuo ilgų egzistencinių debatų su savim, ar jau dabar tikrai laikas pusiau atmerkti vieną akį, nes gal dar vis tik ne.  Tik 10-15 proc. visuomenėje yra vyturiai, bet 15-25 proc. pelėdos, o likusieji įvairuoja tarp nuosaikių vyturių ir nuosaikių pelėdų.  Vyturiai ir pelėdos ne tik keliasi skirtingu laiku, bet tarp jų egzistuoja ir kitas svarbus skirtumas: vyturių vidinis laikrodis veikia taip, kad jų faktinė paros trukmė yra 23 valandos, tuo tarpu pelėdų – 25-27 valandos, nes antroje dienos pusėje pelėdos dirba daug greitesniu tempu, dėl to atgauna neva prarastas dėl ilgesnio rytinio miego valandas.  Kitaip sakant, snaudaliais pravardžiuojami ne tik kad neatsilieka potencialiu produktyvumu nuo labai anksti ir iš karto abi akis sugebančių atmerkti, bet jie dar juos ir šiek tiek lenkia.  Gretinant miego įpročius ir profesinius užsiėmimus, buvo atrasta ir dar vienas seniai žinomas dalykas, kad didžiausia tikimybė yra, kad vyturiai bus ekonomistai, teisininkai ir pramonininkai, o pelėdos telkiasi kūrybinėse industrijose – menuose, dizaine ir moksle, įgalinančiuose žinių ekonomiką.  Versti pelėdas beatodairiškai prisiderinti prie vyturiams tinkamo ir jų pačių susigalvoto darbo dienos laiko standarto yra sąmoningai atsisakyti nemažos dalies kūrybinio bet kurios visuomenės potencialo.  Vienintelį išteklių – savo žmonių talentą – turintiems kraštams globalizuotoje ekonomikoje darbinio gyvenimo optimalus organizavimas yra net rimtai svarbu.  Lietuva kaip tik į šitą grupę šalių ir patenka.

Istorinės kronikos išsaugojo Anglijos karaliaus Alfredo Didžiojo (Alfred the Great of England, 849 – 899) priežodį apie balansuotą dienos ritmą (“Eight hours work, eight hours sleep,eight hours play, make just and healthy day”), bet praleido detalę, ar kiekvienam, karaliaus manymu, gal ir net sprendimu, tie trys aštuonvalandžiai paros tarpsniai turėjo prasidėti tuo pačiu metu.  Po tūkstančio metų industrializacija užsižaidusi Europa tokį konceptą kaip balansuotas gyvenimas buvo sėkmingai pamiršusi, 1800-1840 m. samdomo darbuotojo savaitinė darbo trukmė siekė 80, ekstremaliausiais atvejais ir 90-100 valandų, o metinės ilgesnės atostogos ir socialinės rūpybos sistema buvo dar neatrastosios darbo santykių Amerikos.  19 a. viduryje valstybių įsikišimu etaloninė savaitinė darbo trukmė buvo sutrumpinta iki 60 valandų.  1916 m. spalio 16 d. George’as Francis Johnsonas (1857 – 1948) paskelbė, kad nuo 1881 m. veikusioje jo korporacijoje “Endicott-Johnson Co.”, kuri buvo kelios dešimtys avalynės fabrikų Niujorko valstijoje, darbo savaitė nebus ilgesnė nei 40 valandų.  1919 m. gruodžio 17 d. Lietuvoje Valstybės Tarybos Prezidiumas priėmė “Darbo dienos ilgumo įstatymą”, kuriuo pramonėje samdomai darbo jėgai maksimali darbo savaitės trukmė nustatyta “8 valandos paroje ir keturios dešimtys aštuonios valandos savaitėje”; tokia maksimali darbo savaitės trukmė galioja Lietuvoje ir dabar.

Endicott-Johnson Co. produkcija.  1930-ieji.

Kol darbo savaitės trukmė buvo dabar tik vienam kitam suvokiamos teoriškai 10-14 valandų kasdien su vos vienu laisvu sekmadieniu, debatai apie tai, kada kam turi prasidėti darbo diena, kada baigtis, tiesiog neįmanoma.  Dabar, kai normuota efektyvaus darbo dienos trukmė yra 7-8 valandos, nekelti tokio klausimo irgi tiesiog neįmanoma.  Jei šiuo metu vykdomas gyventojų surašymas būtų apgalvotas ir pagal tai, kokia statistika reikalinga ne tik Briuseliui, bet ir Lietuvai, į jį būtų įtraukti ir klausimai apie 14-60 metų amžiaus gyventojų miego ir darbo ritmus.  Aiškų ir be apklausų, kad ir lietuviai yra kaip visi kiti – turintys produktyviausius darbinius periodus ir anksti ryte, ir vidurdienį, ir po pietų, ir vėlai vakare, bet surašymo metu būtų buvus surinkta ir daug konkretesnė statistika pagal amžių, lytį, išsilavinimą, regionus.  Žinia, tokie duomenys būtų taip pat parodę, kiek tai pačiai ekonomikai naudingos energijos Lietuvoje yra tiesiog iššvaistoma, kada laikomasi įsikibus 2002 m. birželio 4 d. priimto Darbo kodekso pagalba balanos gadynei tinkamo darbo organizavimo normų.  Kodeksas, kuris persmelktas nostalgija pramonės, t.y. sovietmečio erai, palieka tokią prabangą kaip darbo ir net profesinės veiklos pasirinkimo prabangą tik tiems, ką tenkina individuali veikla pagal patentą, autorines sutartis, patentus.  Vargu, ar Billas Gatesas ir „Microsoftas“ būtų tapę tuo, kuo jie yra, jei kuriant įmonę, būtų tekę griežtai dozuoti darbo valandas įspaudžiant jas į 8-17 rėmą, o pietų pertraukos maksimalią – dviejų valandų –  trukmę prilyginant įspėjamajam streikui.

Atkirtis vabzdžių mylėtojui ir pašto klerkui G. V. Hudsonui atėjo prieš keletą metų, kai Danijoje Camilla Kring, apgynusi prieš tai mokslinį darbą apie miego ritmo ignoravimo neigiamą poveikį ekonomikai, su vos keletu bendraminčių –  kitomis, savaime suprantama, industrinių vyturių nukankintomis pelėdomis – 2006 m. sausio mėnesį įkūrė visuomeninė organizaciją „B-samfundet“.  Šita „Pelėdų visuomenė“ vos po keleto mėnesių turėjo kelioliką tūkstančių narių pačioje Danijoje, ilgainiui sesės pelėdos suskrido draugėn Švedijoje, Didžiojoje Britanijoje, Nyderlanduose.  C. Kring ir bendražygiai 2010 m. įkūrė ir politinę partiją “Balancepartiet”.  Staigus ir gausus atsiliepimas į visiškai paprastą idėją – perstruktūruoti privatų ir viešą sektorius taip, kad jie kuo mažiau prasilenktų su faktiniais gyventojų miego ritmais – neturėtų stebinti.  Visuomenės, kurios supratę, jog idėjos generuoja geresnį gerbuvį nei senamadiška gamyba, apdirbamoji pramonė ar nedidelių kvalifikacijų reikalaujantis aptarnavimo sektorius, yra supratę ir kitą paprastą tiesą – kad idėjas generuoti gali tik žmonės.  Jei ne dėl kokių nors kitų priežasčių, tai tada tegul ir vardan tos mamzelės ekonomikos žmones reikia tausoti.  Kartais sudėtingos ir daug ką esmiškai pakeičiančios reformos yra labai nekomplikuotos.

Norint dabartinę darbo rinką pritaikyti realiems šiandienos žmogaus gyvenimo poreikiams tereikia vadovautis principu, kad kiekvienas mokosi ir dirba tada, kada jam geriausiai dirbasi, nes suaugęs žmogus, o susirinkimai vyksta tiktai tarp 10 val. ir 15 val.  Atšaukiant vieną vienintelį dalyką – iš kito laikmečio paveldėtą ėjimą rytais daugmaž tuo pačiu metu pro duris – esmiškai pagreitėja ir atpinga tokių problemų kaip tarša, infrastruktūros plėtra, sergamumo ar sumažinto darbingumo dėl chroniško streso ir miego sutrikimų gydymas, ir tai – vos keletas privalumų.  Blogiau nebus, jei daugelyje namų rytais vietoj Trečiajam pasauliniam karui prilygstančio susirėmimo prie vonios durų bus ryto tyla, darželiuose ir mokyklose vaikai kaups žinias, o ne sapnuos atvirom akimis, taip ir neatsibusdami iki pat artimiausių atostogų.  Toks tas paprastas būdas ir susigrąžinti keturis metų laikus, ir leisti laikrodžių rodyklių minkymo fanams toliau jas tąsyti kelis kartus per metus, ir rastis visiems naujiesiems Vivaldžiams.  Vis tik yra ir dar viena privaloma sąlyga, kuri gali virsti ir destruktyviuoju “bet”: tokios radikalios, nors vykstančios veik nepastebimai darbo rinkos ir darbo santykių reformos įmanomos tik tada, kada atsakitos taškas ir visa ko matas yra ne kas kitas, bet individas.

Pingvinai eina.  Iš Luco Jacquet’o filmo “Pingvinų žygis”, 2005.

Antarktidoje – kaip ir Naujoje Zelandijoje – vasara ir žiema susikeitę vietomis lyginant su mūsų šiauriniu pusrutuliu, o dar ten pusę metų tamsu, pusę metu šviesu, bet irgi atvirkščiai nei mūsų kraštuose, ir visą laiką labai labai balta.  Žmonės mazochistiškai kaitalioja laikrodžio rodykles vardan įnoringosios mamzelės ekonomikos, dėl susigalvotos ir žmogui nedraugiškos naudos, kurios, pasirodo, yra turbūt mažiau, nei norėtųsi, o gal ir visai nėra.  Pingvinams žmonių kvaili išmislai gyventi sėkmingai netrukdo.  Būti Europos pingvinais, būti europiečiais kitaip.

Advertisements

2 Comments

  1. Geras tas laikrodis “Elektronika”:)) Kai kuriose Vakaru firmose toks laisvas darbo rezimas egzistuoja, bet labai sunkiai isivaizduociau darbo organizavimo principus pagal vyturius ir peledas ligonineje, nors gal nieko nera neimanoma. Del laiko direktyvos atsaukimo pilnai sutinku.

    1. Čia tik srauto valdymo klausimas. Sveikatos apsauga, man atrodo, kaip tik yra viena iš sričių, kur reikia žiūrėt miego įpročius: chirurgas pelėda, operuojantis 8 val. ryto, yra ne pati geriausia idėja. Taip pat klausimas, kada kuris pacientas turi būt operuojamas, nes pikai irgi skirtingais metais kiekvienam yra, kiek nuo to reabilitacija paskui priklauso.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s