Industrinių vyturių diktatūra: gal ir vos du metų laikai per daug? (I)

Kaip ne kartą nutikę klasikinės muzikos istorijoje, po vieno kito šimtmečio užuomaršumo vėl atsiranda senieji autoriai.  Jie būtinai palydimi „Ach! Och! Uch! Bravo, bravissimo!“ ir standartine išvada apie tai, kad be šito kompozitoriaus tiesiog neįsivaizduojama Europos muzika, nors tiksliai tai ir buvo daroma iki atradimo – įsivaizduojama ir dargi kuo puikiausiai be jo.  Europa jau buvo užsiėmusi Antrojo pasaulinio karo reikalais, bet Sienoje barokinės muzikos entuziastai stebėjosi, kad tokio kompozitorius kaip venecijiečio Antonijus Liučijus Vivaldis (1678 – 1741) muzika ilgokai išbuvo tik nesudegę, skirtingiems savininkams nukeliavę rankraščiai.  Tokie 97 foliantai su natomis 1926 m. pateko Turino universiteto muzikologui Albertui Gentiliui (1873 – 1954) iš Piedmonto saleziečių vienuolių, norėjusių jais pasinaudoti primityviuoju būdu – išparduoti prekeiviams antikvaru, bet prieš tai geidavusių eksperto nuomonės apie turėtą prekę.  Muzikologo pastangomis ir išprususio mecenato dosnumo dėka rankraščiai pateko ne prekijams, bet Turino universiteto bibliotekai, ir Il Prete Rosso, kaip dėl savo plaukų spalvos Vivaldis buvo pramintas savo labai trumpos kunigavimo karjeros metais, grįžo klausytojams „Vivaldžio savaitės“ metu 1939 m. rugsėjį.  Tarp rastų ir pirmą kartą  po daugiau kaip 150 metų pertraukos atliktų kūrinių buvo ir „Le quattro stagioni” – keturi koncertai smuikui ir orkestrui “Metų laikai” (Op. 8, RV 269, 315, 293, 297).

Alphonse Mucha.  Keturi metų laikai.  1895.

Bepigu buvo Vivaldžiui rašyti apie keturis metų laikus, kai jam ir jo amžininkams jų kiekį nustatinėjo gamta, o ne koks nors kabinetinis, nuo gryno oro stokos neįprasčiau pradėjęs į aplinką reaguoti rac.pasiūlymų kūrėjas.  Vivaldžio laikais venecijiečių laiką ir toliau skaičiavo dodžo – buvo tokie laikai, kai Europoje politikai išmanė ir menus, ir ekonomikas, ir politikas – Agostino Barbarigo (apie 1420 – 1501) užsakymu mechanikos meistrų tėvo Giampaolo Rainierio ir sūnaus Giancarlo Rainierio pagamintas ir inauguruotas kartu su naujuoju jam skirtam bokštu Venecijos Respublikos laikrodis šv. Morkaus aikštėje 1499 m. vasario 1 d.  Tegul ir ne idealiai tas minutes skaičiavo Rainierių laikrodis, nes tikslumą prarado jau po keleto dešimtmečių, o kompozitoriui kuriant Venecijoje 18 a. laikrodis jau buvo daugiau dar vienas valiūkiškas, bet labai išvaizdus miesto atributas nei patikimas ir stabilus partneris, jis nedrįso iš Venecijos piliečių atiminėti miego ar ir suvis mažinti metų laikų kiekį.  Nepaisant šleivojančio laikrodžio ir pagal jį derinamų, nors ir ne visada į jo ritmiką pataikiusių bažnyčių varpų, metai prasidėdavo pavasariu, pereidavo į vasarą, kurią keisdavo ruduo, o viskas baigdavosi žiema, kuria vėl prasidėdavo dar vienas metinis keturių sezonų ciklas.  Paprasta, aišku ir visaip kitaip sveika.  Vivaldis dar galvojo, kad “Fà ch’ ogn’ uno tralasci e balli e canti / L’ aria che temperata dà piacere, / E la Staggion ch’ invita tanti e tanti / D’ un dolcissimo Sonno al bel godere” (“Šokiai ir dainos rimsta / vėsinančiam bryzui judinant orą, / kviečiančiam visus miegoti / nerūpestingai”.  Kompozitoriaus sonetas koncertui “Ruduo”), – kad gyvenimas žmogaus turi gamtinį ritmą.  Labai greitai paaiškėjo, kad jo miesto laikrodis jį prilaikė nuo laikmečio.  Mados jau buvo pradėję keistis.

Venecijos laikrodis Laikrodžio bokšte šv. Morkaus aikštėje.  15 a.

Praėjus ne tiek jau ir daug metų po Vivaldžio palikimo pasidengimo pirmuoju dulkių sluoksniu, ne taip neįmanomai nuo Venecijos geografiškai nutolusioje vietovėje, kurioje jau sirpo ne itin elegantiškas įvykis kaip revoliucija, garbaus amžiaus, bet jaunatviškai hipiškos išvaizdos vyras suklupo.  1784 m. Benjaminas Franklinas (1706 – 1790), tuo metu atstovavęs ką tik Nepriklausomybę nuo Britanijos karūnos paskelbusias tryliką Šiaurės Amerikos kolonijų Paryžiuje, neišlaikė diplomatui tada privalomo santūrumo ir prisipažino meilėje.  Viešai, jis tai padarė viešai, tačiau anonimiškai leidinyje „Journal of Paris“.  Aistringas prisipažinimas nuo to nei kiek nesumenksta, nes Paryžiuje meilę galima išsakyti ir tais būdais, kurie kitur gali atrodyti neadekvatūs geram skoniui ir manieroms, toks jau tas Paryžius miestas.  78 metų amerikiečių Patriarchas, jau užsiganėdinęs ir išradėjo, ir politiko reputacijas, neatsilaikė kerams vienos mamzelės, ir atvirai pripažino mylįs ją nepaprasčiausiai.  Ta Patriarchą apkerėjusi mamzelė buvo ekonomika („…I love economy exceedingly“).  Margi rūbai margo svieto – vienas myli priešingos, kitas tos pačios lyties asmenį, vienas daug jaunesnį, kitas daug vyresnį, kas nors savo bendraamžį, o visi kartu myli Tėvynę, tad kodėl kas nors negalėtų mylėti ekonomikos.  Jei dėl Tėvynės galima važiuoti, skristi ir plaukti karan, tai kodėl negalima dėl ekonomikos įtikinti žmones prievartauti save vardan jai ir tik jai egzistuojančios naudos?  Mat tas B. Franklino straipsnis yra ne kas kita, bet įžymioji „Esė apie dienos šviesos taupymą“, pirmą kartą užsiminusi apie – nei kiek nedramatizuojant ir nehiperbolizuojant – milijonams individų kasmet garantuotą dozę kančios ir didelę, labai didelę nemeilę mamzelei ekonomikai.

B. Franklino argumentas buvo paprastas.  Jo supratimu, dirbtinas laikrodžio priderinimas prie dienos šviesos tiesiogiai sąlygotų mažesnius žvakių sunaudojimo kiekius, dėl ko paryžiečiai pajustų ekonominę naudą.  Autorius nevertino nei to, kiek lajaus ir vaško tiekėjų bei žvakių gamintojų ir pardavėjų bankrutuotų, nei kokie kaštai būtų buvę miestui įgyvendinant šitą laiko kaitaliojimą priverstiniu būdu, kaip siūlė vienas iš Amerikos demokratijos principų kūrėjų.  18 a., kuris nematė prieštaravimo tarp debatų apie laisves ir demokratijas iš vienos pusės ir budelio kirvio pakeitimo giljotina iš kitos pusės, sugebėjo džiūgauti dėl “Žmogaus ir piliečio teisių deklaracijos” 1789 m. (Déclaration des droits de l’Homme et du Citoyen) ir vos po ketverių metų nuteisti mirties bausme Olympe’iją de Gouges (1748 – 1793) už akiplėšiškumą parašant ir paskelbiant “Moters ir pilietės teisių deklaraciją” (Déclaration des droits de la femme et de la citoyenne), tokie prievartiniai metodai tebuvo įprasta Racionalumo amžiaus galvosena.  Autorius buvo optimistas, jam atrodė, kad per viso labo tris dienas paryžiečiai pripras prie naujos tvarkos, kurią įvesti tinkamiausia žadinant visą miestą bažnyčių varpais daug anksčiau, nei dauguma pripratę keltis, o paraleliai – paleidžiant į miestą žvakių pardavimo policiją, kurios pareiga būtų akylai stebėti, kad joks pirkėjas neviršytų nustatytų vienam namų ūkiui žvakių įsigyjimo kvotų.  Jei tai buvo Beno, dešimto iš septyniolikos vaikų kerštas už kažką savo tėvui, lajaus ir vaško pardavėjui, muilo ir žvakių gamintojui Josiah’ui Franklinui (1657 – 1744), vieta buvo pasirinkta netinkama.  Kita vertus, anglosakso savigarba niekada neleis neišnaudoti progos pasišaipyti iš galų, kaip ir privalu bet kuriems ta pačia tvora besidalinantiems kaimynams, – tas pasiūlymas galėjo būti tik ironija hedonistiškųjų paryžiečių adresu.

Biografai išsiaiškins, kokio tikslo vedinas vienas iš Amerikos tėvų įkūrėjų (Founding Fathers) parašė savo laišką to leidinio redaktoriui.  Tuo tarpu kitais metais po teksto publikavimo B. Franklinas išvyko iš Paryžiaus, grįžo į Ameriką, kur buvo iš karto išrinktas Pensilvanijos Aukščiausiojo vykdomojo komiteto vadovu.  Paryžius dviems dešimtmečiams paskendo trumpai blykstelėjusioje prancūziškos revoliucijos romantikoje ir ilgai besitęsusioje orgijoje, kurios metu ji surijo savo vaikus.  Beveik dešimtmetį pragyvenusio mieste darbo reikalais anglokalbio idėjos tuometiniam Paryžiui buvo nereikalingos, jis pats rašė savo, Prancūzijos ir Europos istoriją.  Bet kaip tie kompozitoriai, idėjos, net ir labai savotiškos, turi polinkį apsireikšti po ilgesnio laiko, kurio metu gyvenimas puikiai gyvenamas ir įsivaizduojamas be jų.  Antrą kartą žmogiškas naivumas priversti gamtą prisitaikyti prie industrializuotos, nuasmeninančios ekonomikos poreikių  išlindo į viešumą ir vėl kolonijose, bet šį kartą – kitame pasaulio krašte.  Velingtono filosofijos draugijos susirinkimo 1895 m. spalio 16 d. metu Naujosios Zelandijos pašto darbuotojas George ‘as Vernonas Hudsonas (1867 – 1946), prieš tarnybą mėgęs stebėti ir rinkti vabzdžius savo kolekcijai, pasiūlė sukioti laikrodžio rodyklas du kartus per metus, – daugiau dienos šviesos rytais prieš darbą jam būtų davusi daugiau laiko hobiui ir kolekcijos tobulinimui.

Kitaip nei B. Franklinas, G. V. Hudsonas idėjos nenubraukė atbula ranka šalin po pirmo lengvo pabandymo juokų forma, jis ją toliau propagavo.  Jis manė, kad individas yra silpnas, lengvai pasiduodantis aplinkos poveikiui, dėl to visos geros intencijos tarnauti ekonominei logikai nepasiseks be visuotinio naujo laiko skaičiavimo ir gyvenimo régime. Jau kad rėžti , tai rėžti rimtai vardan visuotinės laimės ir mamzelės ekonomikos patenkinimo: G. V. Hudsonas siūlė sukinėti laikrodžių rodykles ne viena, bet dviem valandomis.  Lengvai pripažindamas, kad iš principo kiekvienas ir taip gali išnaudoti dienos šviesą, savo noru keltis anksčiau, vis tik neatsispyrė, kaip ir jo pirmtakas, potraukiui padaryti sprendimą už visus ir prievartos metodais pakeisti iš gamtos pusės kiekveiname fiksuotus miego ritmus.  Šis mėginimas stotis skersai kelio gamtai pasisekė, analogiškos idėjos apie tokį įstabų atradimą kaip dienos šviesą taupantį laiką (Daylight Saving Time) jau cirkuliavo ir matrimonijoje, kur 1908 m. vasario 12 d. parlamentaro nuo torių Roberto Pearce’o (1840 – 1922) siūlymą Didžiosios Britanijos Žemieji rūmai įtvirtinti laikrodžio sukinėjimą įstatymu išmintingai atmetė.  Ko nepadarė britai, tą 1916 m. balandžio 30 d. padarė Vokietija ir jai įkandin sekusi Austrija-Vengrija, prisijungė ir Airija, po metų kitų ir neatsiejamomis 20 a. tapusiomis JAV su Rusija; nors vokiečiai ir pervadino viską poetiškai vasaros laiku (Sommerzeit), tikroji priežastis buvo Pirmasis pasaulinis karo sąlygotas taupus visų išteklių naudojimas, ir papildomi įtikinėjimai niekam nebuvo reikalingi.

Vasara Provanse

Tarpukariu, 1919-1939 m., nuo laikrodžio politikai ir apie kitų individų kontroliavimą svajojantys rac.pasiūlymų kūrėjai atsitraukė, tai ir Vivaldžio keturi metų laikai Sienoje jau prasidėjus Antrajam pasauliniam karui 1939 m. rugsėjį dar buvo vienintelė metų sezonų realybė, nes karo pirmieji metai vėl buvo paskutiniai laikrodžių ramybės metai Europoje ir ne tik.  Jei jo Tėviškėje 1908 m. laiko destabilizavimo mėginimai nesukėlė teigiamo ažiotažo bent jau politiniuose sluoksniuose, G. V. Hudsonui teko ir antrą kartą stebėti, kaip pradedant 1940 m. Europos valstybės ir JAV viena po kitos vėl pradėjo sukinėti laikrodžių rodykles.  Šį kartą priežastis buvo ta pati – karas, riboti ištekliai, tad priimtina, nors konkrečių paskaičiavimų, rodančių neabejotiną ekonominę naudą, tuo metu niekas ir nebūtų galėjęs pateikti.  Karas baigėsi, bet noras kišti nagus prie laikrodžių nepraėjo, o ir karas – Šaltasis – buvo startavęs dar 1947 m., dar ir 1973 m. naftos ir kartu energetikos sektoriaus krizė nugąsdino vakarinę Europą.  1975 m. dauguma tuometinės Europos Sąjungos valstybių įstatymu kondensavo keturis metų laikus į du – vasarą ir žiemą, o 1981 m. ir sovietai pasidavė tokiam kapitalistų recidyvui, pradėjo judinti laikrodžius taip pat.  Dabar jau ir tas karas baigėsi, juk karai iš viso Europoje atšaukti ir pakeisti kariniais konfliktais, kasmet girdisi tos pačios lamentacijos dėl pablogėjančios savijautos, lyg vienu metu ES buvo beprisižadanti atšaukti šitą eksperimentą su gyventojais.  Vis tik sukioti, sukioti ir dar kartą sukioti, kaip prisakė vyturiai, gatavi sprendimų priėmėjai ir toliau pasitelkiant žodinį smurtą apie neabejotinus vyturių pranašumus prieš pelėdas  (“Anksti kėlęs ir vedęs nesigailėsi”, “Early to bed, and early to rise, makes a man healthy, wealthy and wise”, “Coucher de poule et lever de corbeau écartent l’homme du tombeau” ir taip be galo)  ir/ar nelanksčius darbo santykius normatyvizuojančius įstatymus fiksuoti vieną teisingą – patiems vyturiams tinkamiausią – miego ritmą kiekvienam individui.

Charles Bargue.  Miegantis liokajus.  1871.

“Kokie kamščiai ir iki sprogimo perkrautas viešasis transportas du kartus per dieną penkias dienas per savaitę?  Nežinomi reiškiniai mūsų mieste”.  Neįtikėtina?  “Nežinau, kada oficiali darbo pradžia, ateini ir pradedi dirbti, kada būni atsibudęs”.  Neįtikėtina irgi?  Vakarai namuose be “Ir vėl rytoj negalėsi atsikelti” ir to įrodymo barniais kitą rytą.  Dienos dabuose be nekalbių ir į civilizuotų kolegų kategoriją netaikančių bendradarbių iki pietų, kurių vyzdžiai nereaguoja į nieką bent iki dešimto miesto laikrodžio dūžio, net jei laikrodis visiškai prie galvos?  Visai iš kitos galaktikos gyvenimo vaizdelių serijos?  O gal ne?  Gal tai – mūsų šiandiena, kurios nedrįstame įgyvendinti jau dabar?

Bus ir daugiau

Advertisements

2 Comments

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s