Respublica Caunensis anno 2011: Gro pradeda ir laimi, Kaunas kažką buria (II)

Juodųjų genijų darbų sąrašas prievartaujant kauniečius ir dar čepsint iš malonumo yra ilgas, ir jis necenzūruotas išliks miesto kronikose visų ateinančių miestiečių kartų žiniai.  Tuo metu, kada pasaulyje tūkstančiai politikos formuotojų, universitetinių tyrėjų, visuomenės aktyvistų plūkėsi, ieškodami optimaliausių miestų plėtros sprendimų, kaip kurie ir labai sėkmingai pakreipė savo bendruomenių gyvenimus daug geresnės kasdieninės kokybė link, Kaune miesto vystymas buvo sąmoningai ir nuosekliai stumiamas tolyn ir tolyn nuo tvaraus ir balansuoto.  Su vadinamųjų paveldosaugininkų bei miesto politikų palaiminimu buvo sunaikinti net ir eksliuzyviniai kauniečio tapatybės ženklai kaip „Konradas“ ir „Metropolis“, carinė statybų kokybė Žemuosiuose Šančiuose pasirodė esanti bejėgė prieš griovimo ekstazės apimtus senų statybinių medžiagų tiekėjus ir ne mažiau amoralius tų medžiagų pirkėjus, garantuotam supuvimui šiauriniame klimate buvo paliktas medinis Kaunas, sukurta fenomenalių mastelių vizuali tarša per daugiabučių langų keitimą ir balkonų stiklinimą, oro tarša išaugo, ne vienam šimtui namų ūkių vidinis vandentiekis ir kanalizacija paliko svajone, bedarbystė mažėjo dėl emigracijos, o piktybiškai neremontuojamos Kauno gatvės tapo nebejuokingu anekdotu ir anoj pusėj miestų vartų.  Ir tai – toli gražu ne visi jų pasiekimai.

Vakariniai Chivos miesto Uzbekistane vartai

Taigi, kai  iš užsienių į neprigulmingą Lietuvą savo laiku parsiradusių Jono Vileišio (1872-1942, burmistras 1921-1931), Juozo Vokietaičio (1872-1931, burmistras 1931), Antano Gravrogko (1880-1958, burmistras 1932-1933) ir Antano Merkio (1887-1955, burmistras 1934-1939) eros europietiškos elengacijos, labai gerai išsaugotos per visas tris okupacijas, Kaunas virto pasakojimais apie tai, kaip kažkada buvo, o miesto strategine vizija siūlėsi tapti kaip kuriose šalyse populiarus turizmas, vadinamas griuvėsių pornografija (ruin porn), miestas ėmė rimtai rašyti.  Strategiją, irgi rimtą.  “Respublica Caunensis pirmoje 21 a. pusėje“.  Viskas labai rimta.

Kaip drąsus miestas drąsioje šalyje Kaunas vien 2005-2008 m. už savo strateginių krypčių 2005-2015 m. parengimą atseikėjo daugiau kaip pusę milijono mokesčių mokėtojų litų.  Kaip įprasta, pirminis lietuviškas užsiplieskimas kažkur išgaravo ir drąsa virto kuklumu.  Strateginiai planai, kuriais rimtai norima pasiekti didesnius tikslus, kuriami bent dviems trims dešimtmečiams.  Na, Kaunas yra miestas, kur masteliai nedideli, o formalūs reikalavimai strategijoms Lietuvoje taip pat nedideli, nors ir gausiai aprašyti, juolab kad strategijos sau, o toks geras sovietinis užsiėmimas kaip įsisavinimas (osvojenije) irgi egzistuoja.  Šio pirmojo 21 a. Kaune 544 980 litų vertės vizijonistinio įsisavinimo rezultatas – 150 puslapių dokumentas, kurio šiuo metu internete rasti nebepavyksta, jis apdairiai paslėptas nuo kiekvieno miestiečio.  Strateginiam planui, kuris pirmą kartą, matyt, buvo tvirtintas 2005 m. birželio 16 d., padaryti pakeitimai 2008 m. liepos 17 d., – logiška, vidurvasaris ir viduržiemis visada tinkamiausias metų laikas svarbių sprendimų nepastebimam prastūminėjimui.  Prie iš to atsiradusios sutrumpintos 26 puslapių strategijos versijos nepaprastieji prileidžia paprastuosius, ir ačiū jiems už tai.

Edward Henry Potthast.  Pliaže.  Apie 1910.

Kauno miesto strateginis planas (toliau KMSP), yra ”kompleksinis teisinis strateginio planavimo dokumentas”, ir išdėstyti jame pamąstymai yra ”privalomi Savivaldybės tarybos nariams bei Administracijos struktūriniams padaliniams ir pavaldžioms įstaigoms bei įmonėms”, bet tuo tarpu miestiečiams – Kauno Respublikos steigėjams ir savininkams – ”strateginio plano sprendimai yra informacinio pobūdžio medžiaga” (p. 3). KMSP autorių, kurie iš lieka anonimais, manymu, “[s]trateginį planavimą progresyvios bendruomenės naudoja savo ateities kontroliavimui“ (p. 3), kas vargiai atitinka šiandieninį strateginio planavimo suvokimą, nors posovietinis liguistas nepasitikėjimas viskuo bei visais gali būti nesunkiai suprantamas, nors ir ne visai sveikai atrodantis 21 a. Europos Sąjungos valstybės antrame pagal dydį mieste.  Bet kokio strateginio planavimo tiek verslo, tiek viešojo administravimo aplinkoje pagrindinis klausimas “Kam reikia pokyčių, aprašytų plane?“, ir į jį taip pat atsakoma – pokyčių reikia ne kauniečiams ir miesto gyventojams, jie ten buvę nebuvę, sensta, emigruoja ir kitaip nedarbingėja.  Pokyčiai reikalingi “remiantis išskirtais privalumais ir trūkumais nustatyti savivaldybės vaidmenį šalies ir tarptautiniame kontekste, suformuluoti plėtros perspektyvas, siekiant nukreipti viešasias ir privačias investicijas į didžiausią naudą duodančias priemones savivaldybėje ir už jos ribų“.   Ne veltui klasikas sakė, kad pasaulis yra teatras (“All World’s a stage / And all the men and women merely players; / They have their exists and their entrances / And one man in his time plays many parts, / His act being seven ages“), kaip kurie priima ir šiandien tai su visiškai rimta dipozicija beigi pažodžiui.

Strateginis planavimas: kas mes esame, iš kur ateiname ir kur norime nueiti?

Bendrai KMSP yra žanrų kratinys, tarp kurių populiariausias – nevienodai išsamiais statistiniais duomenimis perkrauti enciklopedinio pobūdžio informaciniai straipsneliai.  KMSP paįvairintas įvairiais inkliuzais: sentimentaliu atsiminimu apie įvairų ir kokybišką tarpukario kultūrinį gyvenimą  (p. 13), stoiškais konstatavimais apie mažėjantį miestiečių kiekį ir esančio kiekio senėjimą (p. 8, 9) ir – be abejo – Laisvės alėjos virtimą Urmo bazės filialu (p. 17), tyliu džiugesiu, kad pagal tiesiogines užsienio investicijas Kaunas atsilieka nuo tris kartus jį tuo lenkiančios dabartinės sostinės,  nes tokia iliuzija galima, kada TUI neskaidomos vienam gyventojui (p. 15), išprusimo provėržiu Šiaurės šalis išmetant iš ES/EEB valstybių (p. 16), romantišku klaidžiojimu po kitų miestų ir net visos Lietuvos industrinius sektorius (p. 16-17), bet stropiai liekant nacionalinių sienų ribose, privalomu kultiniu šūktelėjimu apie unikalią Kauno geografinę padėtį (p. 19), paporinimu apie miesto pėsčiųjų gatves – kitaip sakant Laisvės alėją ir Vilniaus gatvę – esant sujungtomis su visų miesto parkų takais (p. 20), net pasvajojimu, kaip postmaterialios informacinės technologijos duos visiškai materialiai apčiuopiamą naudą (p. 23)

Bet kokio strateginio planavimo proceso galutinis rezultatas, kitaip nei teigia KMSP autoriai, yra ne pats strateginis planas (p. 3), bet pasiekti pokyčiai grupėje metodologijos, kuria ir yra strateginis planas, pagalba.  “Kas mes esame?  Iš kur mes ateiname?  Kur mes norime nueiti?” – pamatiniai bet kurio strateginio planavimo proceso klausimai, į kuriuos savivaldos kontekste atsakymai galimi tik tada, kada pats miestietis tampa viso proceso prasmine ašimi.  Nuo jo, miestiečio, prasideda strateginis planas, kartu su juo jis formuluojamas, jam jis yra įgyvendinamas.  Jis, miestietis, yra vienintelis, kuris geriausiai gali įvardinti savo poreikius ir norus.  Jis, miestietis, geriausia žino, kokia yra jo svajonė, nuo kurios viskas ir prasideda.  Jam, miestiečiui, mažiausiai reikia, kad saujelė miesto dėdžių su keliomis tetomis anoniminių strategų padedami pradėtų už jį priiminėti esminius sprendimus ir nurodinėti kaip mažam vaikui, kada valgyti, kaip galvoti ir ko norėti, o jį patį tik prainformuotų laikas nuo laiko.  Ne kaunietis yra pajungiamas jį savivaldos rolių nacionalinėje ir tarptautinėje aplinkoje atlikimui ar rūpinimuisi kitomis Lietuvos vietovėmis, labiausiai, aišku, niekada nepasotinama dabartine sostine, bet politinių sprendimų priėmėjai ir viešojo administravimo sektoriaus paslaugų teikėjai dirba kauniečiui.

Charlie Chaplin.  Modernieji laikai.  1936.

Dabartinis KMSP prainformuoja, kad kaunietis niekur nenori judėti iš tos ankstyvosios posovietinės pelkės, jam gerai likti užstrigus laike, kada nacionalinė valdžia pardavinėjo mus visus kaip pigius ir išsilavinusius, kol tapome žemos kvalifikacijos reikalaujančių pramoninės ekonomikos sektorių samdoma darbo jėga, vis dar sutinkančiais su atlygiais, kurie seniai yra neadekvatūs realiems pragyvenimo kaštams.  Tad bent iki 2016 m. kūrybingiausi miestiečiai, galintys aktyviai plėtoti aukštą pridėtinę vertę ir sąlygiškai mažą aplinkos taršą generuojančias žinių ekonomikos sritis kaip kūrybines industrijas, konsultacines paslaugas ar žaliąją ekonomiką, turės ir toliau išvykti neribotam laikui iš miesto ar/ir Lietuvos. Prie atvirai ignoruojamų problemų kaip atolinės šeimos, psichoemocinės sveikatos blogėjimas dėl išplitusių patyčių švietimo ir ugdymo įstaigose bei darbo vietose tereikia pripliusuoti įprastas banalybes kaip oro užterštumą, mažamečių dienos priežiūros stoką, nuskurusią ir toliau niokojamą aplinką ir būtinai motutės Rusijos glubinkos kelius pasivijusias ir jau pralenkusias Kauno miesto gatves, – štai ir yra tas scenarijus Kauno savivaldybės dalyvavimui  nacionaliniame ir tarptautiniame kontekstuose, dėl ko ir rašytas visas KMSP.  Dar 20 metų pasmerktumo reikia ne kauniečiams, bet tiems, kas nusipirko niekinį rašinėlį, kurio net ir skaityti nebūtina, jis ne tam, matyt, yra skirtas.  Pakeisti mąstymą, palikti istoriniam periodui sovietinį dehumanizuotą požiūrį į bendrapilietį mieste ir valstybėje buvo daug laiko, bet tingėjusiems tą padaryti nebūtinai norisi kelti broliškos Airoanglijos žemės ūkį, dėl to kaunietis bus tik prainformuojamas, o ne dalyvaujantis kaip lygiavertis partneris.

Tad kol kaunietis gyvens savanoriškai privalomoje tremtyje kur nors tenais kitur, į kurią jis ir toliau bėgs nuo pasmerkimo merdėti nuobodulio savivaldybėje, jis galės būti ramus ir prainformuotas, kad miesto politikai ir viešojo administravimo darbuotojai privaloma tvarka „didžiuojasi krepšininku Arvydu Saboniu, „Žalgirio“ komandos ir Lietuvos rinktinės treneriu Vladu Garastu“ (p. 14), nes KMSP ne šiaip koks tekstinis fiti-miti ar kauniečio svajonės sketčas, bet teisinis preskriptyvinis dokumentas.  Vis šioks toks bendrumas tarp piliečių ir nuo jų besislapstančiųjų nepaprastųjų.  Ir dar pretekstas galvoti, kad vis tiek ateis šventė ir į Kauno kiemą, kad miestas nustos burti iš dumblo tirščių, nežinia ką, net jei tai ir atitinka formalumus (p. 23), bet susivoks, kad Gro pradėjo ir laimėjo.  To galima išmokti bet kam, o Kaunui – neabejotinai ir ypač, nes strategijos gali būti parašomos ir kitokios.

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s