Vasario 16 d., šeštadienis, 13 val. 30 min.: “Tamstos! Le dîner est servi!”

Dar vienas metų ratas ir vėl apsisuko, ir vėl – kokia laimė, kad būtent taip – neišvengiamai visus ištinka Vasario 16-oji, labiau tikėta ir laukiama nei kasmet viską mėtanti žiema šitam Šiaurės Europos krašte: kelininkus – į filosofinio nustebimo pusnynus, suaugusius ir vaikus – į gripo lovą, bobutes kaip SMS žinutes – į ligoninių traumatologinius, nekilnojamo turto savininkus – į neviltį dėl šilumos kainų.

Adomas Svirskas.  Trispalvis namas.  2010.

Adomas Svirskas.  Tautiškas namas.  2010.

Besibaigiant 21-iesiems Antrosios respublikos neprigulmingumo metams, jau išsikvėpė pyktis kvailai mieloms širdelėms ir kiškučiams šv. Valentino dieną, kurie pasirodė esą visai nepavojingi valstybei ir lietuvybei kaip ir helovyniniai moliūgai.  Pasirodė, kad tos širdelės, kiškučiai ir prie jų derantis vėl Lietuvoje pradėto gaminti gan kokybiško juodojo šokolado valgymas bei kaip kokie kiti tos paros užsiėmimai visai naudingi, jie ėmė ir surado savo kultūrinę funkciją.  Vienu metu pykdęs prieššventis kasmet vasario 14 d. dabar atlieka tai, kas jam ir priklauso – kilsteli laimės hormonų kiekį, o ten jau visai gerai mėlstelėję šiuo metu laiku šiaurietiški kūneliai pradeda iš savęs skleisti gerą dispoziciją, net šypsenos pasimato veiduose.  Juk šventė, ne vien tik atmintina data, – ir dar vasarį, pačiu geriausiu metų mėnesiu, kuris duotas metuose kiekvienam kaip tiesiog ekstra, nereikalaujantis jokių savanoriškai privalomų persitempimų.

Kaip ir priklauso ūkų ir lietaus krašto istorijai, kuri klasifikuotina kaip dramatiškas veiksmo filmas su privalomais trileriams elementais, Vasario 16-oji yra tas nutikimas, kurio pasakojimas neišbaigiamas.  Kas vis tik yra 1918 m. vasario 16 d. pasirašyto dokumento formulos autorius – Stanislovas Narutavičius ar kas nors kitas?  Kas, nekreipdamas dėmesio į okupacinės vokiečių valdžios nurodymus, turėjo rašymo mašinėlę, kuria buvo atspausdintos dvi kopijos vieno iš svarbiausių Lietuvos istorijoje dokumentų?  Kieno gamybos buvo plunksnos ir plunksnakočiai, kuriais pasirašė visi 20 signatarų, ar pavyktų įsigyti tokius pačius Istorinės prezidentūros kolekcijoms papildyti?  Kur po galais nors vienas Akto originalas?  Detektyvinio serijalo „Menu mįslę devyngyslę apie Vasario 16-ąją“ nauji epizodai kuriami, plėtojami neatpėjamais iš anksto siužetiniais serpantinais.  Su jo herojais artimiausiu laiku atsisveikinti nereikės, neatsitraukite nuo įvairių įstrižainių skystųjų kristalų ekranų.

Toji vasario 16 d. buvo šeštadienis.  Visi pirmiausiai susirinko pas Joną Basanavičių Lietuvių mokslo draugijos namuose.  Karas neskirstė į nepaprastus ir paprastus, kuro ir maisto trūko vokiečių okupuotame Vilniuje visiems lietuviams, ir ne tik jiems vieniems.  Vis tik J. Basanavičiaus buveinėje buvo taip šalta, kad teko visai garbingai kompanijai kraustytis į Kazimierzo Sztrallio namuose įsikūrusį Lietuvių biurą Didžiosios gatvės 30-ajame pastate, kur buvo šilčiau ir diskretiškiau posėdžiauti.  Saliamonas Banaitis 1932 metais pasakojo, kad „[v]asario 16 dieną iš ryto susirinkom visi 20 Tarybos nariai. Dr. J. Basanavičius padėjo ant stalo nutarimą, kuris prieš porą mėnesių buvo parašytas. Pradėjo pasirašinėti. Abejingai, tylėdami. Rašėmės alfabeto tvarkoje  <…>  [S]paudėm vienas kitam rankas paviršutiniškai džiaugdamiesi, tačiau mūsų širdys kažin ką negera nujautė“ („Naujas žodis“ 1932, nr. 3). Pagal tuometinį laiko skaičiavimą laikrodis rodė 13:30.  Pietų metas.

Šitoje vietoje turėjo atsidaryti durys į salę iškilmingam susėdimui prie stalo, atkimštas tinkamai atšaldytas šampanas, sakomos kalbos, šokama ir laukiama fejerverkų vidurnaktį.  Turėjo būti šventė, ne apatija ir netikrumas.  Bet buvo karas, buvo alkana ir šalta.  Lietuvoje dar tvarkėsi vokiečiai, audrintis ir audrinti buvo pradėję iš pogrindžio išeinantys bolševikai.   Du kartus per pastaruosius 150 metų mes pasirinkime tvarkyti mūsų valstybės esminius reikalus, prieš tai nepasirūpinę nei baltomis staltiesėmis, nei surikiavę svečius ir apgalvoję jų susodinimo planą.  Sovietmečiu nebeliko vaikštynių, tris tautines spalvas tekdavo užslėpti raudonais gvazdikais, kuriuos skęsdavo geltona tulpė, kasmet mažėjo bežinojusių prieškario gimnazistų ir studentų pamėgtos poezijos, o išsaugotos senos receptų knygos tiesmukai šaipėsi.  Neįtikėtina, kad ir po 1918-1920 m. Nepriklausomybės įtvirtinimo kovų pabaigos, viso krašto įstabiai spartaus atsigavimo, modernizavimosi ir turtėjimo Vasario 16-oji išlieka kultūroje kaip neišbaigta šventė – it lietuviškos Velykos be margučių, rusiškos – be paschos, o žydiškos – be macų.

1937 m. sausio mėnesį, kada Europa jau gyveno karo nuojautomis, bet keistai tikėjo, kad iš to sapno pavyks paskutiniu momentu pabusti, tuometinės lietuviškos žiniasklaidos peizažas pasipildė dar vienu nauju leidiniu.   Po 1918 m. populiariausi periodiniai leidiniai moterims buvo Lietuvos katalikių moterų draugijos, prieš pat Antrąjį pasaulinį karą turėjusios 40 tūkstančių aktyvių narių, laikraštis “Moterų balsas”, kurį 1920 m. pakeitė mėnraštis „Moteris“.  LKMD nuo pat savo įsikūrimo 1907 m. laikėsi labai nuosaikios pozicijos lygių galimybių klausimu, ir aktyvi moteris pagal juos buvo gera mama ir namų ūkio prižiūrėtoja, visuomenininkė, bet neperžengianti tradicinių lyčių rolių ribų.  Konkuruoti su tokią įtakinga organizacija ir vertybine nuostata nebuvo paprasta, bet 1937 m. pradėtas leisti mėnraštis „Moteris ir pasaulis” mėgino užpildyti nišą, kuri buvo likus laisva, ir rašyti moterims, kurios buvo platesnio akiračio, norėjusios žinoti ir savo sodžiaus, ir pasaulines naujienas politikoje, visuomeninių organizacijų veikloje, madose ir gastronomijoje.  „Moteris ir pasaulis“ 1939 m. vasario mėn. numeryje rekomendavo savo skaitytojoms tokį à la française meniu:

Karališka sriuba.

Įvairias daržove storai supiaustyti, ištirpyti 100 gr sviesto ir pakepti su trupučiu miltų.  Įdėti į tai daržoves.  Supiaustyti vištą į 4 dalis, pridėti 20 gr saldžių migdolų, sutrintų su trupučiu vandens, 10 kietai išvirtų trynių, 200 gr supiaustyto nedideliais šmoteliais kumpio, saują džiuvėsių.  Visa tai užpilti buljonu ir uždengus troškinti, paskui perkošti per rėtį, praskiesti švariu buljonu ir duoti į stalą.  Prie tos sriubos duodamos gžankos ar kleckai, galima taip pat įpilti vyno.

Kalakutas su ryžiais, prancūziškai.

Įdarytą, kaip paprastai, kalakutą, išplauti keliuose vandenyse, įdėti į puodą, kurio dugną iškloti lašiniais, iš viršaus taip pat pridengti lašiniais, pridėti įvairių supiaustytų daržovių, tik be salerų, nes tai pagadins skonį, daugiausiai morkų, truputį angliškų pipirų, laurų lapų ir ant mažos ugnies troškinti, dažnai pajudinant, kad neprisviltų.

Atskirame puode išvirti ryžius, pradžioje vandeny, kai bus pusiau minkšti, nupilti vandenį, įdėti sviesto ir troškinti.  Kai kalakutas bus minkštas, supiaustyti jį dalimis, sudėti ant pusdubenio, kad krūtinės dalys būtų ant viršaus, aplinkui iš ryžių padaryti bordiūrą, apiberti atsargiai trintu muškato riešutu ir užpilti kalakuto sosu, nuo kurio anksčiau nugriebti taukus.

Saldus iš žalios citrinos.

Apipiaustyti geltonumą nuo dviejų citrinų, smulkiai sukapoti ir išplakti su 200 gr cukraus ir 12 trynių, šaltyje, iki baltumo.  Suplakti 12 kiaušinių baltymų putas, įspausti vienos didelės citrinos sunką, sumaišyti viską, bemaišant įpilti penkis šaukštus džiuvėsių, arba vieną šaukštą bulvinių miltų, lengvai išmaišyti, vis į vieną pusę, įpilti į pusdubenį ir pastatyti į lengvą krosnį 45 minutėms.  10 asmenų.

Jessica Tingley.  Stalas pietums, seviruotas XX a. 3-ojo deš. anglišku pocelianu.  2009.

Mykolas Biržiška pasakojo tam pačiam „Naujojo žodžio“ 1932 m. trečiajam numeriui: „Atsimenu, P. Klimas, mano žmona ir aš einam Vilniaus viena gatve ir nustebę žiūrim „Lietuvos aidą“. ‘Matai, ir paskelbėm aktą, ką tu pasakysi?’, sako P. Klimas.  ‘Bet ar iš to kas išeis – sunku pasakyti’.  Mano žmona mus užpuolė – vis mat moteris, karštesnio temperamento: ‘Kaip tai, ar kas išeis?  Paskelbėt ir turi išeiti.  Lietuva turi būti nepriklausoma’. “

Prašom, tamstos, prie stalo, le dîner est servi, nes paskelbėm, ir viskas išėjo, ir Lietuva yra nepriklausoma.

Advertisements

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s