Sustingę šuolyje keturgubam akseliui: ar Teresė Kubilinskaitė yra profesija? (II)

Dabar politiką kaip karjerą galima planuoti nuosekliai, karštligiškas mėtimasis, kuris buvo neišvengiamas pirmuoju Antrosios respublikos egzistavimo dešimtmečiu, kada reikėjo suformuoti daug galios institucijų, bet kada visoms joms reikalingų šiuolaikinių kompetencijų beviltiškai trūko, jau nebėra būtinybė.  Dejonės, kad štai kituose kraštuose yra kartais ir ne vieną šimtmetį besitęsiančios politiko parengimo tradicijos, gali ramiai nusibaigti, nes ir Lietuvoje dabar tai įmanoma dažnam piliečiui.  Nuo municipalinės prie parlamentinės prie europinės prie prezidentinės – nors dvi pastarosios nebūtinai viena su kita sieja būtent taip – politikos yra tobulėjimo seka, kurios iš profesionalaus politiko turėtų reikalauti ir jis pats, ir jo rinkėjas.  Geresni ar mažiau geri įstatymai, normatyvizuojantys šuolį keturgubam politiniam akseliui bet kuriam piliečiu yra, bet kuris gimnazistas gali rašyti savo gyvenimo scenarijaus pirmojo tomo apmatus „Municipalinis politikas“ ir pradėti juos įgyvendinti.  Bent jau taip viskas atrodo teorijoje.

Taigi pasak LPK, politika kaip profesinė veikla prasideda tik tada, kada jis tampa savivaldos tarybos nariu pagal demokratinių rinkimų rezultatus.  Ne anksčiau, iki tol jo nėra, jis – tik šeši nuliai arba tie aktyvistai, kurie ir teigiama, ir neigiama prasme gali būti vadinami visuomenės veikėjais.  Suvalgęs savo 20-ojo gimtadienio tortą ir įtikinęs tam tikrą kiekį rinkėjų atiduoti už jį balsus, jis iš karto po išrinkimo yra „įgijęs valstybės tarnautojo statusą ir savivaldybės institucijose ar įstaigose atliekantys viešojo administravimo, ūkines ar technines funkcijas arba teikiantys viešąsias paslaugas“.  Štai taip strykt, o ten ir pakimbama ore šuolyje jau pirmajam politikos akseliui, nes vietoj politikui privalomos veiklos kaip politikos formulavimas (policy making) ir jos įgyvendinimo per sprendimų priėmimą (decision making).

Tortas “Karen Blixen” iš nuo 1870 m. veikiančios Kopenhagos cukrainės “La Glace”.

Valstybėje, kuri su savo steigėju – piliečiu-rinkėju – santykį renkasi grįsti liguistu nepasitikėjimu, ir municipalinio politiko pareigybinė instrukcija dėsningai formuluojama imperatyviai.  Kol Lietuvos dar nepasiekė geroji naujiena, jog vienas iš trijų bazinių ir universalių kiekvieno žmogaus poreikių yra gebėjimas ir galėjimas daryti savarankiškus sprendimus, drąsi šalis vis dar būkštauja, kad individas gali būti pavojingas sau pačiam, o pilietis – pavojingas valstybei, kurią jis pats įgalina.  Tam ir reikalingos detalios instrukcijos visur, visada ir apie viską. Kada lietuviškas darbštumas pasireikš maksimaliai ir dar daugiau, tada bus detalios instrukcijos visur, visada ir apie viską, o aplink tvyros palaiminga, hipnotizuojanti tyla, nes niekam nereikės kelti jokių klausimų, užsiimti refleksija ir ypač savirefleksija, per kurią formuojasi tie kiekvienoje visuomenėje egzistuojantys nerašyti įstatymai kaip susigulėjusi praktika.

21 amžiuje, globalizuotame pasaulyje už maždaug 400 tūkst. miestiečių kasdienybę tiesiogiai įtakojančio savo veiksmais  miesto nario tarybos pagrindinė prievolė, kuri tokia svarbi, kad pakartota net keletą kartų pareigų apraše, yra dalyvauti, dalyvauti ir dar kartą dalyvauti posėdžiuose.  Pagal kalendorių amžius jau tuoj ir 22-as, Kaunas turi vieną iš sparčiausių interneto ryšių pasaulyje, bet vis tiek praktiškai tas dalyvavimas reiškia savo garbingosios kūno vietos paparkavimą neergonomiškose kėdėse salėse, kurių apšvietimas netinka šiauriniam kraštui.  Dar miesto tarybos narys privalo – būtent privalo, o ne turi teisę – reikštis tų posėdžių metu per užklausimus-paklausimus-nuklausimus-apklausimus-atklausimus ir kitokius klausimus bei klausymus.  Bent kartą per metus miesto tarybos narys apie savo labai ar mažiau stropų lankomumą ir pasireiškimų kiekį rinkėjams atsiskaityti privalo.  Vis tik ir ataskaitų atveju apdairiai pasistengta apriboti individualią iniciatyvą, nes atsiskaityti galima tik „savivaldybės tarybos veiklos reglamento nustatyta tvarka“, – tereikia įvesti kolektyvinį atsiskaitymą kaip vienintelį teisėtą būdą taip apribojant politikų tarpusavio konkurenciją ir užblokuojant ar bent stipriai apribojant tiesioginį tarybos nario kontaktą su savo rinkėjais.

Kada iš pono malonės baudžiauninkui surašoma jo prievolių sąrašas, kad tik jis pats ko nors neprasimanytų kaip, tarkime, pradėti galvoti savo galva ir galvoti apie save kaip politiką, kaip kas lieka už skliaustų, ir tie skliaustai kasmet storėja, storėja, kol galų gale jie bus neišardomi, o savivaldos samprata pagaliau bus ir vėl grįsta Viena Tiesa, nes … na, nes tiesiog taip turi būti.  Paverstas į ne visai aiškų padarą – nei tai valstybės tarnautoją, nei tai tiesiog ūkvedį, nei vadybininką, – kuris turi didesnį nei statistinio piliečio poreikį posėdžiavimui ir pasireiškimą grupėse.  Savivaldos politika ir yra ta pirmoji čiuožykla, kur išmokstamos pirmosios figūros, o ten pavyksta ir pirmieji sudėtingesni šuoliai, galandamos pačiūžos ir keturgubam akseliui.  Negimstama nieko mokant, visko reikia mokytis, – ar ketintum tapti operos solistu, ar gydytoju, ar programuotoju, ar politiku.

Jei reikėtų parengti viešam publikavimui skelbimą apie vakuojančią savivaldos tarybos nario darbo vietą, tai jau būti pirmieji reikalavimai kandidatui: sveikas stuburas, bendra ištvermė ir polinkis kalbėti gausiai, nebūtinai į temą.  Kadangi savivaldos politikas neužsiims nei politikos formulavimu, nei sprendimų priėmimu, jam visai nebūtina žinoti, kad yra toks dyvas kaip globalizacija, nes ir per ten gali prisigaudyti kitose pasvietėse idėjų kaip, pavyzdžiui, nemenkos dalies mokesčių palikimas savivaldybei, kurioje jie buvo generuoti.  Taigi, išsilavinimas, pustuzinis kalbų, tiesioginė tarptautinė patirtis yra balastas, o ne būtini reikalavimai savivaldybės tarybos nariui.  Tarybos nariui nebūtina net ir geri lietuvių kalbos įgūdžiai, nes standartinis pilietis jau seniai įtikintas, kad lietuvių kalbos negali mokėti iš principo, tad visus politiko inicijuotus raštus paslaugiai tikrins ir pertikrins kalbininkai, teisininkai, referentai, padėjėjai beigi kiti pagalbininkai, o interesantai ir bent jau dvigubus akselius įvaldę kolegos paprotins visais esminiais klausimais.  Tai ką gali su tokia pareigybine instrukcija profesija 111015?

Iš Kauno apskrities achyvo fondų

Veik liko pamiršta Teresėlė iš Aleksoto, kol kas taip kantriai lietuviškai (?) stoviniavusi šalimiau nuo šiandienos smulkmeniškumo.  Po Valstybės atstatymo pusę pirmos šeštadienį, 1918 m. vasario 16 d., pirmieji municipaliniai rinkimai į Kauno miesto savivaldos rinkimus buvo surengti tais pačiais metais.  Kurti miesto savivaldą ėmėsi patys gyventojai, nelaukdami, kada tuometinis parlamentas ir prezidentas išleis tam tinkamus įstatymus, palydėtus detaliomis prievolių instrukcijomis.  Tų metų lapkričio 11-13 dienomis kauniečiai būrėsi pagal tautinę priklausomybę diskusijoms, kaip organizuoti municipalinius rinkimus. Lapkričio 28 dieną visos bendruomenės išrinko 11 asmenų politinį biurą, kuriam buvo pavesta nustatyti rinkimų tvarką ir suorganizuoti pačius rinkimus.

1918 m. gruodžio 18-19 d. patys rinkimai įvyko.  Juose dalyvavo 12 sąrašų, iš kurie buvo partiniai, nepartiniai pagal etninę priklausomybę ir mišrūs.  71 miesto tarybos narys buvo išrinktas 15140 rinkėjų, o tuo metu tai buvo 20 metų sulaukę moterys ir vyrai, nuolatinę gyvenimo vietą turėję Kauno mieste ir priemiesčiuose Aleksote, Šančiuose ir Panemunėje.  Pirmą kartą Pirmosios respublikos pirmoji daugiatautė (30 lenkų, 22 žydai, 12 lietuvių, 6 vokiečiai ir 1 rusas) Kauno miesto taryba susirinko Miesto teatre (dabar Kauno valstybinis muzikinis teatras), kur nutarė vietoj vieno burmistro rinkti keturių asmenų, atstovavusių lenkus, žydus, lietuvius ir vokiečius, prezidiumą.

Tarp dvylikos sąrašų buvo penkios moterys, dvi iš jų Lietuvos krikščionių demokratų sąraše.  Išrinkta buvo vienintelė moteris – devintuoju numeriu krikdemų sąraše kandidatavusi Teresė Kubilinskaitė.  Teresė gimė 1879 m. ir augo Aleksote namų ir žemės savininkų Pranciškos ir Viktoro Kubilinskų (Kobelinskų) šeimoje, po gimnazijos Kaune baigimo mokytojavusi Naugardiškių dvare Pakaunėje ir Liepojoje, tą patį darbą tęsusi ir po grįžimo į Kauną, kur taip pat vadovavo Viešajam Lietuvių katalikų knygynui ir skaityklaimokėjusi penkias kalbas, prieš Pirmąjį pasaulinį karą redagavusi jaunimo žurnalą „Pavasaris“ ir tada svarbiausią moterų laikraštį „Lietuvaitė“, viena iš Lietuvos katalikių moterų organizacijos (apie 1000 narių po Pirmojo pasaulinio karo, 40 tūkstančių narių prasidedant pirmajai sovietinei okupacijai) bendrasteigėja.  Po tarybos kadencijos pabaigos 1920 m. Teresė nesikandidatavo į jokį postą nei valstybės sistemoje, nei visuomeninėse organizacijose, paskutinius savo šešerius gyvenimo metus dirbo Kaune gailestingąja seserimi.

„Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje“ jai vietos neatsirado 2006 m. išleistame dešimtajame tome. Teresės Kubilinskaitės gatvės Kaune nėra.  Ji pataikė būti politike netinkamu momentu.

john gutmann the lesson

John Gutmann.  The Lesson.  Central Park, NY.  1935.

Ar pačiūžos tikrai turi pavažas?  Batraiščiai plaikstosi vėjyje.  Galima pulti ir skaudžiai susikulti, taip ir likti sustingus šuolyje į keturgubą akselį, kurio niekada ir nebus.

Skelbta liberalai.lt

Advertisements

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s