Atsakymai simaitis.lt blogeriui Audriui Šimaičiui (I)

Kai Nomedai nusiunčiau kelis klausimus, vienas iš jų buvo toks: kaip gali viename asmenyje tilpti ir menotyrininkė, ir vertėja, ir žiniasklaidos analitikė, ir pradedančioji politikė? Ji man atsakė, kad į tokius klausimus neatsakinėja, nes jų nesupranta. Gal tuomet patys pamėginkime rasti atsakymą į šį klausimą. Mūsų pašnekovė – Nomeda Repšytė, kuriai teko studijuoti ir dirbti Danijoje, Škotijoje ir Kanadoje. Po ilgo emigracijos laikotarpio Nomeda prieš trejus metus grįžo į Lietuvą.

1992 metais susidėjai lagaminus ir išvažiavai studijuoti, dirbti ir gyventi į pasaulį? Kodėl išvažiavai?

Krautis nelabai buvo ką tada 21 metų studentei, užteko ir vienos tašės. Man teko augti Žaliakalnyje Kaune, kur tarpukario neprigulminga Lietuva niekur nebuvo dingusi. Sovietmetis egzistavo, bet lyg kažkur anapus tvoros, tiek daug pastangų pirmiausia tėvai ir kiti suaugusieji dėjo, kad mus, vaikus, apsaugotų kiek įmanoma geriau ir ilgiau nuo susidūrimo su okupacinės sistemos ypatumais. Tiems žmonėms, o paskui ir man pačiai niekada nebuvo abejonių, kad Nepriklausomybės atkūrimas yra tik laiko klausimas. Sovietai buvo absoliutus blogis vienareikšmiškai.

Tad nebuvo sudėtinga sugalvoti atsakymą į klausimą „Kuo būsi, kai užaugsi?“ 14 metų vaikui buvo aišku: „Vienaip ar kitaip pabėgsiu iš Sovietijos, galų gale atkaksiu į JAV, verbuosiuosi į CŽV šnipus ir kenksiu sovietams visomis jėgomis, kad tik greičiau ta sistema žlugtų. Bet prieš tai baigsiu bent Peterburgo universitetą.“ Paskui, žinia, viskas pradėjo keistis ir, kaip visada būna tokių įvykių metu, viršgarsiniu greičiu. Kai kūrėsi Kaune Sąjūdžio iniciatyvinė grupė 1988 m. birželio 10 d., niekas neįtarėme, kad tebuvo likę iki Kovo 11-sios mažiau nei dveji metai.

Greta Garbo legendinės šnipės Matos Hari rolėje to paties pavadinimo kino filme.  1931.

Neįtarėme tada, kad buvo likę mažiau nei metai iki kito bent man ir, drįstu teigti, daugeliui, o gal net ir kiekvienam kauniečiui svarbaus 1988–1990 m. įvykio – Vytauto Didžiojo universiteto atkūrimo. Ne vienam tarpukario Lietuvos universitetas, 1930 m. pervadintas VDU, buvo legenda, su kuria augome, vienas iš laisvos tarpukario Lietuvos ir Kauno simbolių. 1989 m. balandžio 28 d. konferencijos Kaune metu „Tautinė aukštosios mokyklos koncepcija ir Kauno universitetas“ buvo paskelbtas VDU atkūrimo aktas. Pasaulis grįžinėjo į įprastą jam tvarką. Šnipų jam dar irgi reikėjo, bet ne tokių, kokiu norėjau būti. Teko gyvenimo scenarijų papildyti naujais siužetiniais vingiais. Bet pirmiausiai reikėjo įgyti universitetinį išsilavinimą.

Pasirinkimas, savaime suprantama, buvo akivaizdus: VDU. Tie pirmieji dveji treji metai, kurie oficialioje VDU istorijoje kol kas yra nudeleguoti į nedidelį footnote‘ą, buvo magiški. Dar egzistavo stojamieji egzaminai, 1989 m. konkursas buvo 8,3 pretendento į vieną studijų vietą, 1990 m., jei neklystu, 7,6. Tokių konkursų nebuvo tuo laiku regėję nei tuometinio Kauno medicinos instituto Gydomosios medicinos fakultetas, nei geriausios Kauno Antano Sniečkaus politechnikos instituto specialybės. Ne šiaip sau mus, pirmuosius stojimus, praminė labai greitai mieste Tautos žiedu. Iš karto atvyko dėstytojai iš JAV, Prancūzijos, Italijos, Australijos, Šiaurės šalių, kurie atsivežė ir kitokių žinių, ir kitokių darbo metodų („Studentas nemokinamas, studentas nesimoko, studentas studijuoja“), ir kokybiškai kitokį bendravimą, kuris grindėsi partneryste, o ne hierarchijomis.

Kad ir kaip buvo gerai VDU, vis tik buvo aišku, kad tuo metu nei Lietuvos bibliotekos, nei dėstytojų korpusas, nei pačios specialybės, išskyrus keletą technologinių KPI, bus adekvačios ateityje. Na, ne vienas norėjome ir kuo greičiau tiesiog pamatyti, pauostyti, paragauti, pačiupinėti, paklausyti, kas gi tie supuvę Vakarai, nuo kurių taip mus saugojo. Studijų galimybių kitose šalyse tuo metu buvo daug, reikėjo, jei taip galima pasakyti, netingėti pasilenkti ir pasiimti nuo žemės. Pasklidome to meto VDU studentai po pačias įvairiausias šalis.

Man pavyko išvykti į Daniją, nes tas regionas domino nuo seniai, kadangi niekada neatrodė, jog Lietuva yra slaviškos Vidurio Europos dalis, bet Baltijos jūros regiono kraštas. Vėliau dar buvo studijos Škotijoje, Kanadoje. Kokios? Humanitarinės. Dailės istorija, kuri vėliau transformavosi į vizualios kultūros studijas, o jos tokios tarpdisciplininės, kad reikia žinoti ne tik kuo skiriasi akvarelė nuo akvatintos, būtis nuo buities, bet ir perprasti ekonomiką, statistinius metodus, neurologiją ir ne tik. Tuo ir tapau – žmogumi su visai neblogu išsilavinimu, bet be specialybės. Tik Peterburge studijuoti taip ir neteko, aš ten nebuvau nuo 1991 m. birželio.

Po 15 metų lygiai taip pat netikėtai nusprendei grįžti į Lietuvą. Kodėl nusprendei grįžti?

Taip, grįžau po 15,5 metų, pritrūko vos trijų dienų, kad būtų preciziškai tikslu. Tiesą sakant, 1992 m. rugpjūčio 22 d., kai trys VDU kursiokai sėdome į rytinį LAL reisą į Kopenhagą, nė vienas negalėjome pasakyti, kada vėl pamatysime Kauną, ar tikrai mes jį vėl pamatysime. Tuo metu buvo visai neaišku, ar sovietinė okupacija tikrai baigėsi, ar neatsiras ir vėl tie burokiniai zagranpasportai, į kuriuos klijuodavo ne tik „Leidimas išvykti“, bet ir „Leidimas grįžti“, tik nebūtinai abu, ir kuriuose kiekvienas gaudavome sunkiai atpažįstamą vardą ir pavardę, nes jas perrašinėdavo iš rusų į prancūzų pagal 19 a. standartus. Vėliau, jau po Rusijos finansinės krizės 1998 m., buvo aišku, kad grįžimas bus kiekvieno individualus sprendimas, išorinių kliūčių tam jokių nebeliko.

Nebuvo mano sprendimas grįžti netikėtas. Vėl tenka kalbėti apie tarpukario žmones, kurie be kita ko buvo ir pasakojimai apie tai, kaip po Vasario 16-sios iš įvairiausių pasviečių pradėjo grįžti išsilavinę, kiti jau ir solidžias tarnybas bei verslus turėję lietuviai, nes reikėjo kurti Valstybę. Beje, visi tarpukario prezidentai, premjerai ir bent 80 proc. ministrų turėjo, kaip šiandien sakytume, ilgalaikės gyvenimo užsienyje patirties. Tą patį – grįžo namo – darė ir mano šeimos nariai, kurie po 1918 m. parkako kas iš Rusijos, kas iš Amerikos. Mano ir pačios tokia nuomonė – išvykai, pabuvai, grįžai. Be to, ir VDU studento priesaika juk nepasimiršo, nes tam ir duota 1989 m. rugsėjo 1 d., kad nepasimirštų, kad ja vadovautųsi kiekviena ir kiekvienas, ją sakęs, kasdien be išeiginių ir šventinių: „Aš, VDU studentas, -ė, iškilmingai pasižadu: visas įgytas žinias skirti savo Tėvynei, dosniai jas dalyti visiems Lietuvos žmonėms dėl gėrio, grožio, doros ir niekad nenaudoti jų dėl pikto.“

Ko tave išmokė gyvenimas emigracijoje?

Pamenu, kad tie reti vakariečiai, kuriuos sutikdavome sovietmečiu, paskui pirmieji gausesni jų būreliai ne vienam mums atrodė stokojantys kuklumo, tiesmuki, norintys dominuoti. Sąrašą galima pratęsti vos ne visais įmanomais neigiamais tokio tipo epitetais. Neva nuskriausto ir pažeminto povyza yra tikrasis kuklumas, nesugebėjimas aiškiai išdėstyti savo minčių ir įvardyti norų – diplomatija, nors tai viso labo taktikos individo, siekiančio, kad juo kažkas rūpintųsi. Stebina labiau, kad 20 metų neužteko perprasti, kas yra kas, pradėti vertinti tai, ką skandinavai vadina gennemslagskraft (gennem – per, slag – smūgis, kraft – jėga), nusakantį ryžtą, fokusuotą tikslo siekimą ir rezultatų pasiekimą, nors Valstybės atkūrimas 1918 m. ir Nepriklausomybės atgavimas 1990 m. be tokių savybių būtų buvę neįmanomomis misijomis. Neseniai mano adresu buvo paleista replika „Repšytė atitrūkus nuo Lietuvos“ – suprask, nuo posovietinės Lietuvos. Nežinau tiksliai, kokios prasminės intonacijos, ar ketinta buvo sumenkinti, ar dėl kokios kitos priežasties, bet man šis apibūdinimas – didžiausias komplimentas ir patvirtinimas, kad tie 15,5 metų praėjo tikrai ne veltui.

kopenhaga 20140222 022

Kitas dalykas, kurį labai greitai supranta ne vienas, ilgiau pagyvenęs svetur, yra užsitvirtinantis visam supratimas, kad nacionalinė valstybė ir kultūra yra tarp pamatinių europiečio ir amerikiečio vertybių. Jie ne gėdijasi, bet didžiuojasi, kad yra švedai, prancūzai, škotai, kanadiečiai. Jie kritiškai vertina ir savo politikus, ir verslą ne visada glosto, ne visais savo istorijos epizodais vienodai žavisi, bet tokios liguistos saviniekos savo kilmei, savo abiem mažajai ir didžiajai Tėvynėms, savo valstybėms, kokią galima aptikti tarp lietuvių, jie neturi, nepraktikuoja ir net nelabai suvokia, kad tai būtų galima daryti.

Mes juos gluminame savo naiviais mėginimais aiškinti, kad „Tėvynė ten, kur pinigai, ypač kur geros socialinės išmokos“, „Lietuvoje ateities nėra“, kad nesvarbu, kuria kalba pats kalbi kasdien, ar tavo gimta kalba kalbės ir tavo vaikai. Bet tuo pat metu net ir tolerantiškiausiomis laikomose šalyse anksčiau ar vėliau supranti, kad svečias, kaip ta žuvis, pradeda dvokti trečią dieną. Nėra klausimas, kaip pats jautiesi kažkur kitur, vietiniam visada lieki atėjūnas, svetimas, tegul ne nekenčiamas, toleruojamas, bet niekada iš tikrųjų nemylimas.

Antra dalis

Skelbta alfa.lt, bernardinai.lt

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s