Atsakymai simaitis.lt blogeriui Audriui Šimaičiui (II)

Ko tave išmokė gyvenimas emigracijoje?

Pamenu, kad tie reti vakariečiai, kuriuos sutikdavome sovietmečiu, paskui pirmieji gausesni jų būreliai ne vienam mums atrodė stokojantys kuklumo, tiesmuki, norintys dominuoti. Sąrašą galima pratęsti vos ne visais įmanomais neigiamais tokio tipo epitetais. Neva nuskriausto ir pažeminto povyza yra tikrasis kuklumas, nesugebėjimas aiškiai išdėstyti savo minčių ir įvardyti norų – diplomatija, nors tai viso labo taktikos individo, siekiančio, kad juo kažkas rūpintųsi. Stebina labiau, kad 20 metų neužteko perprasti, kas yra kas, pradėti vertinti tai, ką skandinavai vadina gennemslagskraft (gennem – per, slag – smūgis, kraft – jėga), nusakantį ryžtą, fokusuotą tikslo siekimą ir rezultatų pasiekimą, nors Valstybės atkūrimas 1918 m. ir Nepriklausomybės atgavimas 1990 m. be tokių savybių būtų buvę neįmanomomis misijomis. Neseniai mano adresu buvo paleista replika „Repšytė atitrūkus nuo Lietuvos“ – suprask, nuo posovietinės Lietuvos. Nežinau tiksliai, kokios prasminės intonacijos, ar ketinta buvo sumenkinti, ar dėl kokios kitos priežasties, bet man šis apibūdinimas – didžiausias komplimentas ir patvirtinimas, kad tie 15,5 metų praėjo tikrai ne veltui.

Kitas dalykas, kurį labai greitai supranta ne vienas, ilgiau pagyvenęs svetur, yra užsitvirtinantis visam supratimas, kad nacionalinė valstybė ir kultūra yra tarp pamatinių europiečio ir amerikiečio vertybių. Jie ne gėdijasi, bet didžiuojasi, kad yra švedai, prancūzai, škotai, kanadiečiai. Jie kritiškai vertina ir savo politikus, ir verslą ne visada glosto, ne visais savo istorijos epizodais vienodai žavisi, bet tokios liguistos saviniekos savo kilmei, savo abiem mažajai ir didžiajai Tėvynėms, savo valstybėms, kokią galima aptikti tarp lietuvių, jie neturi, nepraktikuoja ir net nelabai suvokia, kad tai būtų galima daryti.

Mes juos gluminame savo naiviais mėginimais aiškinti, kad „Tėvynė ten, kur pinigai, ypač kur geros socialinės išmokos“, „Lietuvoje ateities nėra“, kad nesvarbu, kuria kalba pats kalbi kasdien, ar tavo gimta kalba kalbės ir tavo vaikai. Bet tuo pat metu net ir tolerantiškiausiomis laikomose šalyse anksčiau ar vėliau supranti, kad svečias, kaip ta žuvis, pradeda dvokti trečią dieną. Nėra klausimas, kaip pats jautiesi kažkur kitur, vietiniam visada lieki atėjūnas, svetimas, tegul ne nekenčiamas, toleruojamas, bet niekada iš tikrųjų nemylimas.

Domiesi Lietuvos sveikatos apsauga, jos pokyčiais. Gal galėtum pasidalyti savo įspūdžiais.

Pirmas tikras kultūrinis šokas po grįžimo ištiko būtent sveikatos apsaugoje. Visur kitur daugiau mažiau pasirodė panašu, nors ir ne identiška, nes taip tiesiog negali būti, kadangi kiekviena šalis turi savo ypatumų. Praėjus metams po grįžimo prireikė pasitarti su šeimos gydytoja. Problema buvo nerimta, net ir liga šiuolaikinio medicinos mokslo nelaikoma, nors ir įkyri. Užsiregistravau iš anksto, atėjau irgi šiek tiek prieš nurodytą lapelyje laiką. Koridoriuje prasėdėjau tikrai daugiau kaip valandą, nors gydytoja plušo be pertraukų. Norėjo galvoti, kad patekau į Grūto parką ar Jonas Vaitkus pastatė „Sovietinio bunkerio“ tęsinį. Kitaip nesugalvoju, kaip įvardyti ir po 20 metų sovietinį atributą, kuris užgriūva pacientą – eiles. Visas jas tris: (i) su talonu, (ii) be talono, (iii) „Aš tik paklausti/atnaujinti receptą/prasitęsti biuletenį“.

zaliakalnio gatves g giedraiciu 20120218 177

Po to buvo galimybės pamatyti ir medicinos personalą ilgais, lakuotais nagais stacionaruose, ir pažymų pardavinėjimą vairuotojams ir šaunamojo ginklo savininkams neatliekant būtinų patikrinimų. Nesiimu apibendrinti, nes tikrai ne su visomis Lietuvos gyvenimo sritimis tenka bent minimaliai susidurti, bet būtent sveikatos apsauga leido ekskursiją back to the USSR. Gal net turistams iš vakariau esančių šalių galėtume siūlyti tokias ekskursijas į gydymo įstaigas? Mažoka, tikrai mažoka pokyčių per tuos 20 metų į šiuolaikiškumo pusę.

Labiausiai vis tik stebina pačių medikų – ir slaugos, ir gydytojų – abejingumas patiems sau. Korupcija toje sistemoje bujoja ne pirmas ir ne antras dešimtmetis, visa tai pasiekė tokius mastus, kad visuomenė nebelinkusi galvoti, kad medicinos sektoriaus darbuotojai verti kokios nors atjautos. Žadnost‘ frajera pogubila? Toks vaizdas, kad šitoje srityje yra potraukis skausmui, emociniam ir psichologiniam. Lyg medikai patys tarp savęs vykdo varžybas, kuris dabar iš jų gali pakelti daugiausiai mobingo, reketo, žeminimo, energingiau dalyvauti šešėlinėje ekonomikoje, kieno gi skausmo slenkstis pats aukščiausias. „Kankinkit, budeliai, smarkiau“, kaip rašė klasikė. O kam to reikia? Mažos dozės streso ar skausmo retkarčiais gali veikti teigiamai, bet kada tai vyksta diena dienon, metų metais, tai tampa tiesiog perversiška aplinka.

Medikai taip pat visas savo srities bėdas linkę suprimityvinti ir sutapatinti su, jų manymu, neadekvačiomis pajamomis ar atlygiais kitomis formomis. Sveikatos apsauga yra valstybinio sektoriaus dalis, o jis jokiame krašte nėra itin didelius atlygius siūlantis. Nelabai tenka skaityti ar girdėti medikų nepasitenkinimą, tarkime, nepakankamomis galimybėmis nuolat tobulėti, negalėjimu išsakyti savo nuomonės. Kol standartinis lietuviškas medikas (jaunystėje) svajos tik apie naują visureigį, o ne apie Nobelio premiją, tol bus blogai ir patiems medikams, ir juos išlaikantiems mokesčių mokėtojams. Kiekvienas laisvas rinktis, pasekmes taip pat.

Daug mano pažįstamų, draugų, kolegų teigia: „Vienas nieko nepakeisi.“ Tai tampa jiems pretekstu tylėti, nebandyti nieko keisti, tiesiog plaukti pasroviui ir galvoti – vieną dieną vis tiek kas nors pasikeis. Kaip paaiškinti tokią mąstyseną? Kas tai?

Puiku, kad vyrauja toks suvokimas. Jei vienas individas galėtų pakeista ir dar daug, tai tokia aplinka vadintųsi labai paprastai – diktatūra. Kita vertus, toks pastebėjimas džiugina ir dėl to, kad – sąmoningai ar ne – supratimas formuojasi, kad ne tik tu pats vieno negali padaryti, bet ir kitas vienas negali padaryti visko. Ir nesvarbu, ar kalbėtume apie prezidentę ar sniego kasėją. Manau, kad tai rodo, jog po truputį pramokstame demokratijos pagrindų, kitaip tariant, ateina suvokimas, jog demokratijoje ilgalaikiai ir tvarūs pokyčiai priklauso ne nuo vieno, bet nuo grupės, sugebančios kooperuotis, pastangų.

Kada individas generuoja pokyčius, jaučiasi esąs įtrauktas į vykstančius procesus, mato savo galimybes jiems daryti įtaką, vėliau toks individas taip pat stengsis tuos pageidautus pokyčius apginti, tobulinti toliau. Taigi, viskas yra gerai, kad individas suvokia, jog nei revoliucijos, nei evoliucijos šiais laikais nevyksta dėl vieno žmogaus įnorių. Toks yra demokratijos paradoksas: negali tikėtis, kad ką nors pasieksi vienas, bet taip pat negali tikėtis, jog kažkas kitas be tavo įsitraukimo ką nors pakeis.

Lengviausia dabar būtų drėbtelti ką nors stereotipiško apie baudžiauninko tapatybę, sovietmečio traumas, nors niekas nesako, kad visuomenė nekenčia nuo negydomo potraumatinio sindromo. Kita vertus, mes lyginame Lietuvą ir mūsų kultūrą su kitomis šalimis, kurių kiekviena turi savo specifiką, ir užsižaidžiame su gan sąmoningai daromomis išvadomis ne mūsų naudai. Lietuviai nesame labai toli nuo mūsų tradicinio kaimo, kurio gyvenimo ritmą diktavo gamta, kur viduržiemio ramybę ir nuobodulį keisdavo didelio įgudimo ir greito reagavimo reikalaujantis skubos laikotarpis, kurio metu reikėdavo dirbti tiksliai ir kryptingai, kad būtų pavykęs metų derlius.

Bet save lyginame su industrializuotomis šalimis, kur individas visai gerai jaučiasi, būdamas didelio, stabiliai veikiančio mechanizmo varžtelis, kur lengvai išsitrina ribos tarp dienos dalių, metų laikų. Pamirštame ir labai elementorišką tiesą, kad bet kokioje grupėje būna ir lyderiai, ir jų pasekėjai. Tuo tarpu mes lyg linkę reikalauti iš kiekvieno būti lyderiu, kas nei įmanoma, nei reikalinga. Pagalvoję ir Tu, ir aš tikrai galėtume vardyti situacijas, kur teko imtis lyderiavimo, o kur labai komfortiškai buvome tik sekantys lyderiais. Nespauskime visko į vieną standartą, neguldykime kiekvieno į Prokrusto lovą, ir tada viskas bus gerai.

Kas tai yra laisvė?

Kas yra Laisvė? Įvykęs gyvenimas. Gyvenimas, įvykęs kaip nuotykis. Ir pagrindinė Kauno pėsčiųjų gatvė. Einam, pasipikeruosim po ją, kaip tik sekmadienis.

Pirma dalis

Skelbta alfa.lt, bernardinai.lt

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s