Sakiniai iš Žaliakalnio

parašyti Nomedos Repšytės

Kolonėlė MMXIV:XIII. La neige brûlée – ogus desertas.

kaunas 20141205 002

Opstom, nes greičiausiai ir vėl tik atsižymėjimui, birstelėjęs sniegas pasidengė plutele. Jos nesimato, nes pusdienį snyguriavo, ir motorizuotas valymas šoninių gatvelių dar sumurglintu balčiumi neapšnypštė. La neige brûlée ten kol kas yra. Burzgalams jis neįdomus, jie prasklendžia tik magistralinėmis, palikdami žieminį desertą paikajam aulaukiui.

Švytinčios gyvastos plevena virš dar mažiau nei prieš metus pripėduoto sniego. La neige brûlée šen bei ten braukomas ergonominėms šiūpelėmis, gal net tikintis, kad tuoj trakštels seniai išguita iš namų “Parker, Winder and Achurch” spyna, parsivažta tąsyk kartu su jaunomis dienelėmis, o šiandien kuriose nors sąvartose bespoksanti į trumpam nusileidžiančius ir vėl kylančius.

Kalendorius nebeskaičiuojamas knygomis, eglutėmis ir dreideliais, dovanų kuponais. Jis skaičiuojamas kitaip, ir taip jau – senokai: “Kitais metais – namie“, jis tik taip būna įvykęs.

Should auld acquaintance be forgot,
and never brought to mind?
Should auld acquaintance be forgot,
and auld lang syne?

Robbie Burns (1759 – 1796)

Dar metams telieka galioti senasis lietuviškas vertimas, kuriame net neužsiminta, jog kažkas gali būti pamirštas, kažkas gali pamiršti, kad desertinis sniegas su traške plutele gali strigti, kad jūros gali neprasmegti. “Už mūsų naujas dieneles / Pakelkime taures, / Žvaliau išgerkime, brolau, / Už jaunas dieneles”.

O jūs, švytinčios gyvastos, negi tuo netikite, vis dar ne?

Kolonėlė MMXIV:XII. Skelbiu nuotykį.

Viešintų miestelio autobusų stotelė. 2014-08-05.

Autobusai sustoja ne tik Žaliakalnyje. 2014-08-05.

Pulgis…  Na ne, joks Pulgis, bet kaip metrikuose – Fulgencijus!

Taigi, Fulgencijus tąsyk surašė, ko šiandien retam tenka klausytis kaip ypatingosios agitacijos. Viskas jau aišku nuo amžių amžinųjų, bet žinomas aksiomas kartais visai nieko pasikartoti: “Vasarą nesėdėk. <…> [P]er keliones  grūdink savo charakterį ir skelbk nuotykį” (Pulgis Andriušis. Vienuoliktas įsakymas: vasarą nesėdėk! Lietuvos aidas. 1937-05-29, p.6.).

Klausimų yra? Yra.

O vis tik kas, jei nenori susipokuoti visų savo paduškų ir suknių ir trenktis į kurią nors smėlėtąją pasvietę? O jei manai, kad verta sabotuoti bon chic bon genre tvarką vagoti vasariškus peizažus savimi vien todėl, kad dabar – vasara, ir taip visi teisingi jurgeliai daro? Galų gale, nepabijokime pasakyti: kontoriniam planktonui atvirame lauke 21 a. tiesiog ir paprasčiausiai karšta, ir bendrai keista, nejauku, ima nerimas.

Ir štai ši saulė. Negailestinga, viską ardanti. Minių nerimastingas eismas, bėgimas nuo savęs. Iki gyvo kaulo įgrisęs klausimas: o kur manai dingti šią vasarą? Rodos, kad didžiausias nusikaltimas – sėslus gyvenimas. Rodos, kad visi būtinai turime ant pečių užsimesti šėtras ir virsti klajokliais, kurių gyvenimo būdą draudžia mūsų įstatymai. Stačiai priešvalstybinis visuotinis sąjūdis. Juk aiškiai parašyta, kad kiekvienas Lietuvos pilietis turi turėti savo nuolatinę gyvenamąją vietą. Lengviau ir mokesčių inspektoriui, ir policinininkui, ir skelbimų rinkėjui savo pareigas eiti. Ir mieliausiems giminaičiams, ir draugams benamiams. Sunkiai susirgusiems ligoniams. Pulgis Andriušis. Bėgimas nuo savęs. Lietuvos aidas, 1938-06-09, p.6.

Nors tu ką, tvirtai nusprendi vasariniame leščiuje mirksėti dvigubai lėčiau nei paprastai, net nejudinti kojų vėsumą praradusiame bliūdo vandenyje ir tegalvoti apie spintą. Taip, apie spintą, – tą pačią, apie kurią jau teko galvoti žiemą, nes apie ją rašė labai rimti žurnalai, nes ir spinta buvo labai rimta, visas veiksmas apie ją – bežadiškai rimtas. Mes, už tą spintą mokantys, taip niekada ir nesužinojome, kaip ji atrodė, kokiame tiksliai adrese stovėjo. Įtaru, kad dabar jau spinta tuščia, jau ką planavo, tą tamkart supėdėefino ir perkėlė į internetą, pagailėdami visų, nes jei būtų pradėję skaitmeninti viską lietuvišką chronologiškai iš eilės, kol atsimuštų į autorines, būtų nei šis, nei tas. Geriau dabar taip jau trečias dešimtmetis madingu pagriaužto zelco metodu, kuriuo pereita per namų fasadus, miestų šaligatvius. Nei apsirengus, nei plika, nei padirbus, nei pailsėjus…

Art Deco stiliaus knygų lentyna. 1930-ieji.Art Deco stiliaus knygų lentyna. 1930-ieji.

Tįsant hamakinėje kėdėje po vyšnia man vis tik reikia tos spintos, net labai, nes vasara nebus pilnai įvykus, jei joje nebus skaitinių. Kada kas nors pristoja su “Ką veiksi per atostogas?”, jame, tame klausime, bent man taip atrodo, nebūna įskaičiuota “Ką be kita ko perskaitysi per atostogas?” Štai ir mįslė, kam plūkėsi lituanistės, užduodamos perskaityti tiek ir tiek knygų per vasarą, kurias dar turėdavome aprašyti, net sugalvoti kokius nors piešinukus. Berods, kad jos būdavo dalinamos į privalomas perskaityti ir laisvai pasirenkamas, bet tų visų vasarinių skaitinių tikslas didesniajame gyvenimo kontekste turėjo būti susiformavęs įprotis nors kažką, jei ne specialiai kažką, perskaityti per vasaros atostogas, ir kad nors šiek tiek to kažko ne tik raidėmis, bet ir pačiu turiniu būtų lietuviška. Ateina pagaliau vieni metai, ir vasaros pabaigoje visi tik ir bendrauja apie perskaitytas knygas, nebespėja, net neprisimena grybšteli 99 km ilgio rytinėje Baltijos pakrantėje atkarpos fekalizacijos problematikos anei skandalo dėl dingusio indo su balta mišraine iš lagamino skrendant iš Karmėlavos į Balį už 13 lt. 58 cnt. į vieną pusę. Mhm, sutinku, kraupu. Kraupu, nes beprasmiška žinių visuomenės eroje – skaityti ir dar vasarą.

Vis tik nuo lentynos nusiimu pražiopsotą lietlito klasikos opusėlį – tada 24-čio Vytauto Didžiojo universiteto studento, Valstybės teatro vaidilos Kazio Inčiūros (1906 Vidugiriuose prie Kupiškio – 1974 Vilniuje) romaną, liksiančiu vieninteliu jo kūryboje, nepavykusiu etnolyrišku pavadinimu Ant ežerėlio rymojau. Jam autorius priskyrė ir paantraštę, kuri vos vos mažiau nevykusi – Baltųjų rankų likimas, ją kažkiek gelbėja tolima ir lengva aliuzija į Rudolfą Valentino Šeiche belošiantį kazino ledi Dianai stebint. Gal bus apie žvejyybą? Na, bet kaimas vienaip ar kitaip romane turėtų sudalyvauti, nes kur dabar 1930 m. Kaune surasi daugiau nei užpelkėjusią kūdrelę Ąžuolyne, didesnio vandens telkinio, ant kurio gali rymoti ir medituoti, reikia ieškoti atokiau. Visai nereikia mestis į vakar nužagrinto provincialo konvulsijas, kad dabar tai jau bus pažeistas šiuolaikinio lietuvaičio urbanizuotas dvasingumas, nes bus kažkas apie kaimą, – bus bus, šiandien ir rytoj, nes kaimas Lietuvoje kaip jūra Danijoje, nutolęs nuo bet kurio taško visada tik per keliolika kilometrų.

Vasarinis nuotykis, Fulgencijau, tad prasideda iš karto, kai tik atsiverti nuo lentynos E.klasika nusikeltą tomelį, ir jis, kaip paaiškėja neatidėliotinai, nestokos ir charakterio grūdinimo. Mat failas su romanu (ne tik šitas; tiesą sakant, panašu, kad jiems visiems tame tinklalapyje taip pasisekė) mano skaityklėje rodosi tik tokiame kaukių baliaus kostiume:

<…> vienas didelis meno gerb jas ir pats širdies gilumoje trokšt s b ti menininku, kitas pavarg s nuo t  vis  gausi Meno Viešpatijos muitinink  rieten  ir pasiilg s smagios bi iuliškos širdies, su kuria b t  galima laisvu laiku paplep ti ir pagyventi visai, tar si, kito pasaulio temomis. Me ys jau kelet  nakt  nakvojo pas Bron , tod l ir dabar kaip viesulas  b go   vidų (p. 59).

Nėra, žinoma, jau visai taip, kad tekstas nepaskaitomas, – paskaitomas. Reakcijos į reiškinį žinomos: 1) nėra pinigų, 2) kažkokią keistą skaityklę nusipirkai, nesvarbu, kad Lietuvoje, 3) nėra pinigų, 4) nėra kam taisyti IT klaidų ir trūkumų, visi emigravo, nes 1) ir 3), 5) apskritai atstok nuo darbščiai snūduriuojančių biudžetinių kultūrininkų, nes 1) ir 3). Akivaizdu, jog teisingiausias atsakymas yra penktasis, nes kiti yra truistiniai memai, o tokiems geriausiai trauktis iš kelio. Tad tiesiog darai tik tai, kas teįmanoma ant tautinio infožvyrkelio: skaitai romano pėdėfą ant kito įrenginio ekrano, nes tikrai per karšta važiuoti į kaują dėl vienos iš dviejų (sic!) arba vienos iš vienos (sic!) kiekvienos savivaldybės bibliotekai nepriklausomai nuo jos aptarnaujamų de facto ir de jure skaitytojų kiekio (sic!) išskirtų skaityklių, kurios – tikėkime – yra pritaikytos mažvydiniams failams, o mažvydiniai klasikos failai – joms. Jei taip, Lietuvoje yra 60 (šešiasdešimt) skaityklių, ant kurių ekranų tikrai failai bus rodomi neiškraipytai. Šešiasdešimt plius minus trijų milijonų gyventojų šalyje!!!!.. Tokia nuotykinga vasaros atostogų pradžia visai nežada pilietiškai klusnaus atokvėpio vaismedžio paunksnėje, – gi jau reikėjo atsikelti ir atsinešti kitą ekraną, ant kurio apsireiškia visos reikalingos raidės.

 Kazys Inčiūra Kauno radiofone 1936 m. (nuotrauka iš Nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos fondų) ir 1930 m. išleisto romano viršelis.

Pats romanas, o jis tikrai apie klasikinį lietuvišką kaimą, galėtų būti svarbus kad ir vien tik tuo, jog jo pavadinimas pajėgus kandidatuotis greta idiotiškojo Lakštinga negali nečiulbėti į besmegeniškiausio kūrinio ar leidinio pavadinimą lietuvių literatūroje. Pats romanas nėra itin įstabus, tokios istorijos – ūkinininkų šeima ar gal tiksliau giminė tarpukario konteksto matricoje – yra tipinės mūsiškuose romanuose, apsakymuose. Kita vertus, rašytas juk 24-čio, o tokiu atveju – labai neprastai rašytas ir parašytas. Toliau tik klausimas, kuris iš tokių matricinių kaimiškųjų ir kada pateks į lituanistinio ir tautinio, nes vis dar mokykloje išmokstami chrestomatiniai pavadinimai, dėmesio epicentrą, kuris iš tokių romanų kurį pastumtų į šoną labiau Didžiojo Lietuviškojo Romano – 1933 m. išleisto Vinco Mykolaičio-Putino (1893 -1967) Altorių šešėly - prieigose. Stumdytis jie gali vienas su kitu nuolat, kiekvienas gali gauti savo 15 min. šlovės, nes nėra tokia begalė lietuviškai prirašyta; o jei dar romanas turi savyje ką nors, kas persimeta iš jo laikų į šiandieną, išsklinda savame laike kitaip dėl mūsų pačių ilgamečio žioplumo, tada tik dažniau gali kūrinys prasibrauti į pirmąją literatūros parterio eilę vienam vakarui.

Taigi, K. Inčiūra pasakoja štai tokią istoriją apie vienerius metus Aukštaitijos ūkininkų šeimoje, labai svarbią kalbą Kauno radiofone 1930 m. rugsėjo 8 d. ir dar vieną visos šeimos susitikimą po ketverių metų.

Ūkininkavimui tinkamos žemės ir viso ūkio savininkų Karūžų šeima gyvena Aukštaitijos kaime Kalnėnuose, Sidabrava vadinamame jo vienkiemyje, su viskuo, kas klasikiniame lietuviškame kaime privalo būti: laukai, miškai, ežeras ir didelis ąžuolas, pletkininkė ir žolinčė, kaimynai, miestelyje – žydas Icikas ir raudono mūro bažnyčia, malūnas, čia pat ir dvaras, kiek jo likę po 1923 m. Žemės reformos. Vienu metu Karūžos – kaimo turtingieji, kuriems pavyko tarpininkaujant kunigui vyriausiąją dukrą Alesią išmokslinti mieste ir ištekinti už vietinio dvaro ponaičio. Tiesa, mandrasis žentelis tuoj pat išvyko keleriems metams gastrolių į Kauną. Senasis Karūža, ženkliai vyresnis už žmoną Veroniką, pasimirė, praėjo Didysis karas, ištiko keleri nederliaus metais. Po to dar ir sūnus Vytas taip nušeimininkavo ūkį, kad dabar šlaistosi po Ameriką ir ne itin sėkmingai ten dolerius uždirbinėja; dar kaime liežuviai plaka, kad Vytas pabarstė nesantuokinių vaikų šen bei ten ir kad kaime likusiems Karūžoms gali tekti dėl to pasirodyti teisme. Sūnus Jurgis, sėkmingai apsiženyjęs su gera dalia ir kraičiu, dar gavęs ir žmoną Grasią prie viso to, kaip kurias finansines ūkio skyles aplopė ir toliau savo vyrišką orumą puoselėja prie arielkos su prakutusia Amerikoje ir į vietovės grįžusia kaimyne Gogeliene. Trečią sūnų Bronių šeima “išleido paveiksliukų teplioti į Kauną. Argi tai mokslas?” (p. 14), bet 22-tis studenčiokas kol kas mieste litais dar tiek neapėjęs, kad galėtų dengti vekselius kaime, o dengti juos reikės, varžytinės artėja.

Ūkio ekonominis gelbėjimas atitenka pirmiausiai trims dukterims, nes marčios atsinešta dalis jau sunaudota. Viktė, ramiai sureagavusi į Veronikos mėginimus ja manipuliuoti emociškai, nesidrovėti paleisti paskalas kaime apie dukters neva vykdoma fizinį smurtą prieš motiną, atsikovojo savo pačios teritoriją ir savigarbą.  Viktė išeina kurti savo gyvenimo su Karūžų eks-samdiniu, 1918-20 m. Nepriklausomybės kovų dalyviu, naujakuriu nedidukėje nusipirktoje iš emigruojančio į Ameriką kaimiečio sodybėlėje Zigmu Pūkeniu, kuriam jau pakeliui nelauktas tūkstantis dolerių iš dėdės Amerikoje, bet į juos Veronika, dangstydama savo sūnų kaltes, nespės nusitaikyti. Levutę, kurią skubiuoju būdu tais pats metais nuspręs leisti už vyro, tinkamo kandidato taip greitai vis tiek nesuras, tik rudeniop. Tad Vyto paliktas skolas teks pradėti dengti Alesiai, kuri iš pradžių sakysis teturinti tik 400, paskui pati atveš Veronikai ir likusius trūkstamus 600 litų.

Karūžų vekseliai bus nugesinti iki 1930 m. Didžiojo Šeštadienio, ir Veronika savo jauniausią dukrą ir jauniausią vaiką galėjo palikti ramybėje, leisti gyventi pagal save, – teorijoje, žinoma, viskas įmanoma, o praktikoje – Levutė privalėjo pabaigti mokėti vieno brolio pridarytas skolas, kito brolio neuždirbtą pelną ūkyje. Tegu ūkio skolos tuo metu ir nugesintos, vis tik tvirtos garantijos ateičiai taip ir nėra, kad sūneliai, nors vienas iš trijų, sugebės veikti ūkio labui: Jurgiui rūpi vietinės amerikonkos duknos, Bronius Kaune dar tik pradeda zylioti paskui banko valdininko dukrą, būsimą operos primadoną Agnę, kad įsileistų jį ant parketų ne tik svečio teisėmis, o Vytas kol kas šunims blakstienas Amerikoje kapoja.

Ateis vasara, lietuviška vasara:

Kuo galėtumėm apibūdinti mes savąją vasarą? Pirmiausiai niuansais. Tyliais, nepastebimais perėjimais, spalvų persiliejimais, greitai kitėjančiais šešėliais ir šviesomis. Mūsų vasara kaip moteris, apie kurią dainuoją kažin kurioje operoje. Bet ne tokia ūmi. <…> Tiesa, mūsų gamtovaizdyje vyrauja žali dažai. Bet su tokia daugybe šešėlių, kad jų tik nedidelę dalį tegali pagauti dailininko paletė. Žalumas debesuotą dieną, žalumas saulėje, perkūnijoje, lietuje įgauna visai skritingą dominuojančią šviesą. <…> Ginčykimės dėl savo vasaros, rudens, žiemos ir pavasario – daug kas paaiškės. Pulgis Andriušis. Lietuviškoji vasara (palyginimai ir vaizdai). Lietuvos aidas, 1938-07-22, p. 5).

Ateis vasara, ir ant būtent to, o ne kito dulkėto Tėviškės vieškelio, netoli kurio Levutė grėbs šiemą, sustos gražuolio Mečio Deveikio, taip vaiskiai raustančio Kaune ir nuo Broniaus Karūžos žvilgsnių, motociklas. Per valandą kitą visas kaimas žinos, kad pas Levutę atklydo “[k]ažkoks gražus miesto ponaitis. Su motociklu. Matyt, geras pažįstamas ar jaunikis” (p. 129). Mečys, jau senokai svajojęs apie  iš ekrano į jo lietuvišką gyvenimą išlipančią Clara Bow, Levutė – apie kitokį, urbanizuotą gyvenimą sau, prie pirmų sezono aviečių galės trumpam nuklysti į svajas, kurios tuoj pat bus pribaigtos.

Levutė liks viena: motina, brolis Jurgis su žmona ją akylais saugos kaip brangiakailį žvėrelį, užjutę, kad Levutė ir Mečys plnuoja atsikovoti savo gyvenimus pasprukimu iš gentinio rojaus. Sesuo dvarininkė Alesia parašys Levutei laišką apie tai, kaip ji pati neturi jokios nuomonės, dėl to pataria daryti taip, kaip Levutei liepia namiškiai. Meluos net nežinia dėl ko jai brolis Bronius, sakydamas, jog “[n]etrūnysi čia, sesute. Aš tave paimsiu. Mes jauniausieji šeimoj, tat viens kitam ir padėsim. Išvešiu tave į miestus, būsi su manim, mokysies; dar jauna – ir pramokti suskubsi, ir savarankus žmogus tapsi, ir mylėsi, kas tik tau patiks” (p. 115). Galų gale kirs ir pats Mečys: “Manai, man įdomu dėtis su tokia, kuri motinos sijono įsikibus tebetūpčioja? Kam gi aš dėsiuos su senio meiluže?  <…> [s]kubinkis, kad senio meilė neatauštų… Žydeliai tave laukia suknių pirkti, jungtuvių žiedų” (p. 205).  Bronius, ką tik sesei žadėjęs įdomumą gyvenimo mieste, tokioje pat pozityvioje dispozicijoje bebūnąs talkininkaus rengiant Levutės ir Amerikoje neprastai dolerių kišeniuose ir aukso dantų burnoje prikaupusio, vyresnio Tamošiaus Kezulo vestuves.

Levutei neteks tapti lietuvių literatūros Paskenduole 2.0., – ją bebrendančią į ežerą skandintis pastebės sesers Viktės vyras, spės ištraukti iš vandens, išgyvens ji ir visą tą savo krizę. Išgyvens ir gyvens. Kartu su Kezulu pradėtas ūkis tvirtės, jis pats susipras anksti numirti ir palikti žmoną jauna, stipria našle su saikingu kiekiu vaikų ir susivokimu, jog kaip ką gyvenime padaryti gana vieną kartą. Po ketverių metų nuo tos vasaros Kezulų Pagriežiuose per javapjūtės pabaigtuves Levutė nuramins po tiek pat metų nebuvimo pasirodžiusį namie Bronių, kad dabar ji sau “[p]ati ponia, pati prižiūrėtoja ir darbinininkė… <…> Aš nekeikiu savo dalios, savo dalia tik džiaugiuos – dirbau ir dirbsiu, nes darbas – mano vienintelis nusiraminimas ir poilsis. Matai aplinkui tvarką, gauni dar šiokį tokį pelną – ko žmogui daugiau ir bereikia? Man daugiau nieko nebereikia.” (p.301). Nebus tai teisybė, bet kitaip šeimoje, kur visi sako ir nepasako, šviesiais pozityviais veidais žiūri vienas į kitą ir manipuliuoja artimiausiais savo tikslų vedini, nei iš šio, nei iš to bendravimo įpročiai nesikeičia.

Literatūra – štai kas, ta pati lietuvių literatūra taps Leonoros Kezulienės emancipacija, jei jau miesto šviesos ir kitoks gyvenimas jai iš principo neleistas. Nusižiūrėjus nuo sesers Aleksandros, gal popieriuose kur nors užmačius ir Julijos Žymantienės apsakymus, gal tiesiog paklaususi pati savęs “O kas sakė, kad man negalima kurti? O kas sakė, kad man tikrai nepavyks?” Po ketverių metų pertraukos Leonora parodo pirmą jau pripildyta savo poezija sąsiuvinį, prasitaria apie apylinkėse populiarėjančias savo dainas: “Ne kažkokie žmonės ir seniau čia gyvendavo, kurių tiek dainų užsiliko – visi iš to paties kelmo. Žiūrėk, kada nors ir mano daina atsiras žmonių knygelėse, ir žmonės nežinos, kieno sudėta. Juokai ima, pamanius. Niekas nežino, kad tia mano daina. Jau ir savaip posmus perdirba…” (p. 302-3). Leonorai dar teks kartoti Julijos scenarijų – užauginti ir išleisti į pasaulį vaikus, bet kad ir po nedaug, vis po šiek tiek atsikariaujant savęs kiekvienoje kartoje, galima pakeisti viską, nes kūryba gali būti ir sufražu moteriškei. Tik tada mus visus ištiko 1940 m. birželio 15 d.

Kazio Inčiūros gimtoji sodyba Vidugirių kaime. 2014-08-05.

Tuomet Fulgencijui atrodė, kad dėl gebėjimo grūdinti charakterį geriausios kelionės yra Lietuvoje, nes keliaunininkas nežino, nei kur jam teks nakvoti, nei kur jam teks nemnioti. Tokie dyvai Fulgencijaus laikais bent jau europiniuose užsieniuose buvo retenybė, nakvynė ir pasimaitinimas buvo lengvai surandami, jei tik reikalingas kiekis monetų kišenėje dzingsėjo. Šiandien, žinia, šios dvi būtinybės yra menkiausia bėda: nakvynę susirandi dar neišspūdinęs iš namų, nusiteiki, kad maitintis greičiausiai teks supermarketinėmis gėrybėmis, nes atlapaširdiškiausias ūkinininkas nebūtinai norės pakeileivį maitinti už pinigus, nes kažin, ar čia neklejoja sanitarijos ar mokesčių inspektorius, ir lėtu tempu išriedi ant Tėviškės kelių kelelių, kliūdamas vietiniams už ratų savo lėtaeigiu greičiu kaip už kiekvienos šiukšliadėžės užkliuvantis žioplys Eliziejaus laukuose.

Op! Jau atsikėlei, sulaužei visus sau duotus žodžius ir priežodžius nieko judraus per atostogas neveikti. Žinot žinai, kaip atrodo tipiškas dvaras, ąžuolas, raudono mūro bažnyčia, malūnas irgi beveik visada stovi prie kelio Lietuoje, kaip kiekvieno miestelio centre atrodo nemokšiškai apgyvendinti žydų nameliai. Jei kažkas bus kitaip, tas bus ežeras, pats žvyrkelio vingis, visiškai tiksliai nesugalvosi miško ir piliakalnio sandūros, pamiškės, iš kurios pareina brolis, nešinas sumedžiotu kiškiu, kap atrodo senas avietynas, jei dar išlikęs. Tiesą sakant, niekada, jei ten nesi savas, nežinosi, kaip atrodo tas laukas, ta pamiškė, ta paežerė, ir ne viską rasi ant naujausio žemėlapio. Tai, Fulgencijau, ir bus didysis charakterio ugdymas – keliauti žinant, kad internete teradai kelis sakinius, nuvažiavęs vietoje greičiausiai nerasi žmonių, o jei rasi, rasi prasmegusius telefoniniame pokalbyje apie parabolinę anteną. Pagaliau nurimę, kad viskas tikrai tikrai veiks, žvaigždės ir žvaigždūnai neišnyks iš to naujutėlio televizoriaus, kurį pirko per futbolo čempijonatą, jie pastebės vietinį peizažą jaukiantį miečionį ir kaip poterius išbers kultūrinininkų šventasmarijas “1) nėra pinigų, 2) nėra kam, 3) kažkur viskas sukrauta ir užrakinta, 4) pas juos bus renginys kitą savaitę, jų telefono numerio negaliu duoti, jie neleidžia, 5) Vidugiriai – ne mūsų aptarnaujama teritorija, nežinau tų vietų, 6) nėra pinigų”. Paliksi tuos žmones lentynų “Anykščių krašto rašytojai” apglėbtyje, dabar jau tvirčiau žinodamas, kad kitą sykį, jei kada nors toks iš viso bus, nepuls ieškoti eilėračio “Ant ežerėlio rymojau”, atsimins tą 2014 m. lietuviškos vasarą popietę sužinotą naujieną, kad tai – K. Inčiūros romanas. Pats nešdinsies lauk ir kuo tolyn nuo tokio kultūros židinio ieškoti savarankiškai apytikslio ežero, apytikslio dvaro, apytikslio ąžuolo, apytikslio dvaro, ugdyti charakterio, skelbti nuotykio.

 Vašuokėnų dvaro likučiai.  2014-08-05.

Kaip klosysis Broniui dailininko karjera, koks likimas laukia Mečio, ar tikrai į Kezulą bus panašūs Levutės vaikai, kas ką mėgins nušauti, kaip Pūkeniui seksis su gautuoju tūkstančiu dolerių – atsakymai į šiuos ir kitus viktorinos klausimus yra šitame faile, tinkamam klasikiniams vasaros skaitiniams.

Inčiūra, Kazys. Ant ežerėlio rymojau (baltųjų rankų likimas). Kaunas, “Sakalo” bendrovės leidinys, 1930. 328 p.

Internete šmėkšioja, kad Kazio Inčiūros romanas šiais metais gali būti perleistas: Inčiūra, Kazys.  Ant ežerėlio rymojau (baltųjų rankų likimas). Vilnius, Homo Liber, 2014. ISBN 978-609-446-082-1. 256 p.

Pulgio Andriušio kelionių reportažai yra išleisti knyga: Andriušis, Pulgis. Kelionės po Lietuvą. Vilnius, Bonus Animus, 2013. ISBN 978-9955-754-35-0. 436 p.

Kolonėlė MMXIV:XI. Antradienio vakaras ne jam.

Ąžuolyno suoliukasį.  2014-07-26.

Jie ant jo sėdėjo antradienį.  2014-06-26.

-Galima, aš čia prisėsiu?

-Įdomus laiškas? Ką rašo?

-O?! Aš irgi knygų tiek prisipirkęs… Ką dabar daryt su jom?

-Avarija, suprantate. Matote, kaip viskas. Žiūrėkite, kaip kreivai rankas sustatė, kokie pirštai liko. Pas dantistą tik atsisėdi į kėdę, iš karto 14 tūkstančių.

-Taip, ta prie “Girstupio”. Ten dabar dėl baseino tiek žmonių per ją eina, tiek eina…

-Seniūnaitis?..  Ai…

-Vienas ėjo, paskui aš, dar trys. Jis bandė išvengti tų trijų, mane nutrenkė. Penkis metrus skridau.

-Jo tėvas skambino, norėjo paderinti. Bet mano kaimynė – advokatė. Parašiau įgaliojimą. Viską sutvarkė.

-Ne, teismai jau baigėsi, 8 tūkstančius priteisė.

-Sutrukdžiau Jums skaitymą….

-Žiūrėkite. Čia – mano sodas. Ramunės. Tulpės, jas sūnus iš Olandijos parvežė. Dvigubas sklypas. Tvenkinys.

-29 km nuo Kauno. Nuo durų iki durų. Pats tvorą iš akmenų sumūryjau.

-Čia mano anūkė. Taip, antras gimtadienis. Koks tortas!..

-Pėsčiųjų perėjos?.. Sūnus ir duktė Vilniuje įsikurę. Negriš. Ten butus nusipirkę. Algos geros.

-Kaune moka tūkstantį, Klaipėdoje – pusantro, Vilniuje – visus du. Sūnus mokėjo angliškai, kažkiek rusiškai, paskui pasimokė švediškai, dar ispaniškai. Už kalbą po pusantro tūkstančio priedą Klaipėdoje jam mokėjo.

-Kur jūs dirbate?

-Tikrai?! Tai gal gerai moka?

-Aš statybą baigęs. Stačiau parduotuvę ir tuos daugiabučius. Bet daugiausiai rajone; mokyklos, namai.

-Ne, sūnus ir duktė tikrai į Kauną negrįš.

-Perdaryčiau sodo namelį. Lentelėm iškaliau, gal nieko.

-Taip, medžiagos dabar ne kokios. Ankčiau buvo rimtos…

-Jūs jauna…

-Aš gaunu alimentus. Jis man po 200 moka kas mėnesį iš tų 8 tūkstančių.

-Jau reikia eiti? Kur Jūs gyvenate?

-Ką Jūs sakote, Žaliakalnyje! O kur?

-Jau tikrai einate? Vyras turbūt jau namo grįžta?

-Ne, jau nieko gero nebus.  Kad visur nuolat skauda….

Kolonėlė MMXIV:X. Džiaugsmas Žaliakalnio spintelėje.

Kauko laiptų fontanas (i) 2014-06-24

 Kauko laiptų fontanas po gaivinimo seanso. 2014-06-24.

Viskas taip ir palikta, jau antras mėnuo.

Kol kas dingo tik Zalensų Broniaus stabligiškai susuktos mergelės, įtupdytos ne savo vieton dar prie Nikitos Sergejevičiaus ar gal jau Leonido Iljyčiaus 1960-siais, haut couture’inė drapanėlė. Kažkam jei ne vyšnias, tai gal slyvas padės išsaugoti provincijos Vivianos W. provėržis nuo migruojančių plunksnuočių, nes vaikų, besidaigojančių kaimyno sodo gėrybių, ir šitame rajone nebėra. Tiesa, dar dingo fotas fanerinėje išpjovoje su originaliu Felikso Vizbaro prieškariniu Kauko laiptų fontano vaizdu. Liko sutemptos visokios medienos atplaišos, sovietinė ne vienam stuburą suknežinusi kėdė, bet tuoj orai atvės, suras jos visos, taip pat ir senos durys, pakirstos skylės sienoje ar kokio kito euroremontinio sprendimo, vietą kuriame nors pečiuje. Žiemos irgi reikės tada stiprios, sniegingos, kokių dabar reta, kad uždengtų netvirta rankele išvedžiotus pastelinius meandrus ir arabeskas mėnesiui kitam.

Greitai, labai greitai keičiasi eros. Vos vakar, 2008 m. balandį, – keliomis savaitėmis anksčiau nei pirmoji “Darom”, – VDU Menų fakultetos magistrantai irgi gaivino fontaną. Be jokių specialių projekčiukų, bendruomeniškumo imitacijų darė tai, nuo ko tegali prasidėti Kauko laiptų fontano grįžimas: studentai jį ir prieigas paprasčiausiai iškuopė. Po to jie dar uždegė žvakutes, nes tai, kas dabar daugumai žinoma kaip Felikso Vizbaro (1880 Zubiškiuose prie Panevėžio – 1966 Miunchene) ir Stasio Kudoko (1893 Kapinėje prie Panevėžio – 1988 Los Anžele) apie 1936 m. įrengtas Kauko laiptų fontanas, tiksliau jo likučiai, nėra Kauko laiptų fontanas keli dešimtmečiai, – juk visada atsiras tas, kuriam pasiūlys ir kuris sutiks sunaikinti originalą. Tiesą sakant, nežinau tiksliai, kodėl jie tas žvakutes degino, gal jiems tiesiog buvo gražu, o gal apie kitokį scenarijų ateičiai galvojo, patys gali papasakoti, gelžbetoninis tylėjimas jau nebeprivalomas ketvirtį amžiaus.

Nesu ir aš, be abejo, mačius originalo, tik vieną kitą nuotrauką, ir girdėjus pasakojimus, kaip ten, kur yra lovys su soft porn doze ant lėkštutės (galėjo ji dar suktis kaip sūrio pyragas amerikoniškame daineryje, bet tai būtų buvę politiškai neteisinga net Atšlimo ir trumpo sovietų medaus mėnesio su JAV laiku), kažkada buvo dviejų lygių fontanas, o aplink stovėjo ne komunizmo statytojams tinkamesni uslanai, bet buržuaziniai suoliukai su atlošais. Tiesa, ir tame stačiakampyje būdavo prileidžiama vandens, ko neleidžia atmintis atgaminti po Kovo 11-sios, bet atmintis nebūtinai yra patikima dama, ji lengvai klumpa prieš norus, o ypač – svajas.

Tad visiškai logiška buvo pradėti nuo išvalymo – pirma šiukšlių, paskui būtų atėjus eilė kažkokio trejetukininko fantazijos šedevro pašalinimui, F.Vizbaro ir S.Kudoko brėžinių archyvuose suradimui arba fontano fotoroboto pagal senbuvių pasakojimus padarymui ir pagaliau fontano atstatymui toje formoje, kokioje jis buvo įrengtas 1936 m. Be jokių koncertų pabandymų, lydimų beliašų ir brogos granionkėse, net jei jos ir vienkartinės plastikinės, be jokių pseudokonceptualių papostringavimų “Ko nori bendruomenė?” Kaip kurie klausimai yra seniausiai atsakyti ir atsakyti taip aiškiai, jog nebėra reikalo bukai prasukinėti tą patį procesą dar ir dar kartą tik dėl to, kad kažkas neįstengia pasidaryti namų darbų iš anksto. Galų gale, kaip kuriose situacijose būna vos vienas pasirinkimas – vienas teisingas.

Viskas, kas tvirta, tirpsta ore, – taip dar postmodernistai sakė. Paskui atėjo kiti. Viena era per pusdienį pakeičia kitą, ir ką gi, pats renkiesi būti idiotu su savo vieninteli aiškiu, vieninteliu įmanomu sprendimu. Šiandienos eroje, kuri trunka jau antri metai, virš pupytės ant šlaito kabantys atliekų konteineriai dabar jau ne riaugėja, kaip įprasta, o patys, apimti rotinio viruso, tampa fontanais, nukonkuruosiančiais buvusiuosius ir būsimuosius. Neabejoju, kad šitos eros atgrubnagiškoje kokybėje, gaivinimo apšnerkštimu metodologijoje, yra gili meniška, gelbėtojiška, į geresnę ateitį vietinę bendruomenę nuvesianti potencija. Jei būsime geri, gal net ir vietinį Vamzdį mums pastatys, nes Lietuva be Vamzdžio – Lietuva be ateities, o ir kiekvienas lietuvis, kur jis bebūtų, turi tautoglobalinę teisę į savo Vamzdį, nes jis – ne kokia nors vidutinybė, atsirenkanti be licenzijuotų nuomonių teisėjų pagalbos, kur naujieji čiurlioniai, o kur – tik  ekspertai-įsisavintojai.

O vietiniai…. Vietiniai tuo tarpu niekur nesidės. Veda anūkėlius formuoti naujosios kartos estetinės pajautos į gariūninio šiukšlyno aplinką. Kiti tyko prie langų ir mėgina vyti lauk inovatyvius gaivintojus, nebeatrenkančius, kur baigiasi kitoj pusėj esanti futbolo aikštė, o kur jau prasideda šiokia tokia gėlių kliomba. Dar kiti deda atgal pono Žano P. Joy spintelę ir užsuka raktą jos durelėse, nes nei tam, nei anam džiaugsmui Žaliakalnyje ne laikas, dar ne laikas.

Gerai, kad dingo, – galvoju, žinoma, ne apie menišką škurlį, net ne apie dingusį Felikso ir Stasio fontaną, bet apie tą fotą faneriniame stove. Tegu dar paguli archyvuose kartu su kitais nedegančiais rankraščiais, stipriau persiima rožių ir jazminų kvapais, kurie taip tinka bet kurios krizės metu.

Kauko laiptų fontanas (ii) 2014-06-24

Kauko laiptų fontano gaivintojų dovanos paveldiniam miesto rajonui. 2014-06-24.

1940 m. birželio 15 d., 15:00. Negandos spalva – raudona (II).

Romanas “Gimimo diena” buvo pradėtas spausdinti tuometinės LSSR rašytojų sąjungos organe, kaip tituluoti anuomet oficioziniai laikraščiai ir žurnalai, “Pergalė” 1958 m.  Vos po dvejų jis pasirodė kaip knyga, ir tais pačiais 1960 m. Antanas Venclova (1906 – 1971) už jį buvo apdovanotas LSSR valstybine premija, kurią aprobuodavo premijų teikimo komitetas, po to – ir LSSR Komunistų Partijos Centrinis Komitetas (1960 m. pirmasis sekretorius Antanas Sniečkus, antrasis sekretorius Borisas Šarkovas)  bei LSSR Ministrų Taryba (pirmininkas Motiejus Šumauskas).  Tų metų premijos laureatai: muzikai Balys Dvarionas, Vytautas Klova, Jonas Dautartas, kino operatorius Algimantas Mockus, kino režisierius Arūnas Žebriūnas, scenografė Regina Songailaitė-Balčikonienė, biologai Sabina Gecevičiūtė ir Juozas Maniukas, inžinieriai Julius Mituzas, Marijonas Martynaitis ir Bronius Vektaris.

Žiūrint iš laiko perspektyvos, viena iš sovietinio marksizmo silpnybių (ar “silpnybių”, nelygu kaip kuriam) buvo jo polinkis į istorizmą: viena vertus, buvo deklaruojama neapykanta praeičiai; kita vertus, apie ją buvo kalbama ir nemažai naiviai manant, kad atlikus reikalingą kiekį razoblačenijų, individai ir masės ateis racionaliai prie visų buržuazinių recidyvų atmetimo, o po to bus tik ranka paduoti iki šviesios komunistinės ateities. Totalitarinė sistema pasirodė esą nepajėgi totaliai išvalyti atmintį, tik išbraukti vieną kitą vardą, kurį vis tiek veik kiekvienas žinojo. Iš čia ir paradoksas, kad net oficialiai aprobuoti tekstai kaip “Gimimo diena”, surašyti lyg ir patikimo – ideologiškai susipratusio pirmosios sovietinės okupacijos liudininko – autoriaus, pasakojo ir bent šiek tiek sistemai nepalankią, net priešišką įvykių versiją, tuo labiau – konkrečių žmonių, šeimų konkrečias istorijas, kurias šiandien jau nesudėtinga (?) išlukštenti iš sovietinio vranjo metažanro.

Taip atrodo romane 1940 m. birželio 15 d., o po penkių savaičių bus ir pati “gimimo diena” 1940 m. liepos 21 d.

- Vajėzus Marija!  Viešpatie! – sudejavo ponia Dalbaitienė, pirmoji pastebėjusi Petrą ir tiesdama jam ranką. – Ponas Kareiva! Na, kaip gyvuojate, kaip gyvuojate? Baisūs laikai, ponas Kareiva! Baisūs! Ką jūs pasakysite? Ir, žinote, lyg tyčia, aš šiąnakt sapnavau tokį sapną – rodos, guliu, akys mano atmerktos, o tikrai žinau, kad miegu, ir į mane banditas taiko iš revolverio. Ir akys bandito baisios. Paskui šūvis. Pabudau, pasakiau vyrui – tas tik nusijuokė. O matote – ot, ir iššovė žinia.  Kas bus, ponas Kareiva, kas bus?

Robert Doisneau.  Revolver.  1935.

Robert Doisneau (1912 – 1944).  Revolveris.  Juodai balta fotografija.  1935.

- Kas gi bus, ponia? Bus nauja valdžia.

- Bet juk jie mus išpiaus, ponas Kareiva? – apsižvalgiusi aplink, sukuždėjo Dalbaitienė.  – Aš ir sakau vyrui – išpiaus. Viešpatie, viešpatie, kur eiti, kur klausti patarimo? Baisu! Baisu! Sako, tuojau bus Kaune.

- Geriau nešnekėtum! – rimtai tarė pulkininkas Dalba-Dalbaitis.  – Kas bus, tas bus, o reikės su jais rasti bendrą kalbą.

- Viešpatie!  Bendrą kalbą – su bolševikais!  Ar tu iš proto išsikraustei?  Ponas Kareiva, tik pagalvokite – bendrą kalbą!  Juk jie tuoj atims iš mūsų namą, mus į gatvę išmes. O jis, matai, suras bendrą kalbą!

- Jūsų vyras išėjo į atsargą? – paklausė Petras, tartum tik dabar pastebėjęs pulkininką Dalbą-Dalbaitį su civiline eilute, ir su ironija apžvelgė jį nuo galvos iki kojų.

- Kur čia eisi į atsargą? – niūriai atsilipė pats pulkininkas. – Bet aš manau – tokią dieną geriau, kad mažiau akių tave pažintų.

- O kas gins tėvynę? – kažkodėl Petrui užėjo noras pasišaipyti iš savo pažįstamo.

- Kas ją gins, broliuk? Geruoju, taip sakant. Ir ką čia liesi kraują! Maža tauta – geriau su visais geruoju. Aš visada buvau tokios nuomonės. Tegu sau šneka, kas ką nori, o aš manau, kad bendrą kalbą rasti bus galima.

- Nutiltum verčiau! – nenurimo ponia Dalbaitienė. – Gėda taip šnekėt patriotui! O jūs, ponas Kareiva, paskubėkite – taip visi viską perka, taip perka – baisu žiūrėti!  Ir mes štai trupučiuką apsipirkome. Vis juodai dienai. Aš sakau – ir sviesto keliolika kilų užsisūdyti, ir lašinių nusipirkti – ką gali žino – užeis, tai nieko neliks…  Jau dabar krautuvininkai slepia – nelabai nori duoti. Na, sudie, ponas Kareiva! Linkėjimų žmonelei! Tokia maloni, tokia maloni! Baisūs laikai, ponas Kareiva!

- Geriau prikąstum liežuvį, – sumurmėjo vyras, irgi  jau atsisveikinęs Petrą Kareivą.

Visa šeimynėlė sulipo į mašiną ir nuvažiavo prie maisto krautuvės.

Karininkų ramovė.  2014 m. birželio 15 d.

Karininkų ramovės įėjimas.  2014 m. birželio 15 d.

Petras stovėjo prie  [Karininkų ramovės – N.R.] rūmų įėjimo kolonos, laisvai į ją atsirėmęs pečiais. Piktai pašaipiu žvilgsniu jis žiūrėjo į gatvę – į išblaškytą besitraukiančią minią, kurią stūmė atgal policijos rezervas. Ką jis šią valandėlę galvojo? Sunku pasakyti. Jis, tur būt, jautėsi kaip žmogus, matąs kylančią vandenyne bangą, kuri gali greitai užvožti laivą, kuriuo jis plaukia, bet jis išdidžiai ją niekina ir kaip senas jūrininkas žiūri pavojui į akis. O gal jis pirmą kartą visa siela pajuto, kad senasis pasaulis, kuriame jis ligi šiol gyveno, griūva, ir jeigu šiandien darbininkų būrys buvo išvaikytas, kaip visada, tai gal rytoj jis žygiuos čia pat gatve kaip nugalėtojas, tūkstantį kartų padidėjęs. Ir staiga jųdviejų akys susitiko. Elena ramiai ėjo atgal šaligatviu, aukštai iškėlusi išdidžią galvą.  Petras žiūrėjo seseriai į akis  piktai pašaipiu žvilgsniu. Jo žvilgsnyje jautei neapykantą tam, kas vyko, jame buvo ilgų dienų kančia, beprasmiškai laukiant išsisprendimo, jame gal buvo ir savo paties pasmerkimo nuojauta. Jųdviejų žvilgsniai susidūrė tiktai vieną akimirksnį, ir jis pamatė sesers akyse panieką sau ir visam tam pasauliui, kuriame jis gyveno.  Ir kai ji praėjo pro pačius laiptus, jisai matė, kad jos veidu bėga kraujas. Kas? Ją sumušė? Siaura kraujo srovelė žliaukė smilkiniu. Petras jau norėjo nušokti nuo laiptų, paimti seserį po ranka, nosine nušluostyti jos kruviną veidą. Argi čia jis, mūsų mažoji Elenytė? Kur ji eina? Ko jai reikia čia? Tačiau jo kojos tartum priaugo prie granitinių laiptų, o ji tuo tarpu pasuko už gatvės kampo, nelinkterėjusi jam galvos.

Seniai jau praėjo pietų metas, bet Petras valgyti neskubėjo. Jis užkando eilinėje valgykloje, kur, prie staliukų gausiai grūsdamiesi, smulkūs tarnautojai, šoferiai, studentai svarstė dienos įvykius, kai kurie, visai nesivaržydami, atvirai šaipėsi iš Smetonos, iš jo ministrų, iš „buržujų“. Ėjo gandai, kad Raudonoji Armija tuojau bus Kaune.

Vakarų danguje dar švietė vasaros popiečio saulė. Žmonės vaikštinėjo gatvėmis. Jų buvo vis daugiau ir daugiau. Šventiškai pasipuošusios merginos, vyrukai, apsirengę tuo, ką turėjo geresnio, vaikštinėjo Laisvės alėjos viduriu. Auklės vežimėliuose vežiojo vaikus. Saulė jau nebekepino, ir gatvių medeliai tartum vešliau sužaliavo, atsigavę nuo dienos kaitros. Net į miesto vidurį skverbėsi vėsus Nemuno dvelkimas.

Tokią tai pavakarę Kauno mieste pasirodė pirmieji tarybiniai tankai.

Jie važiavo gatvėmis pamažu, vienas paskui kitą, labai dideli. Pro atidarinėtas tankų angas žiūrėjo tankistai su odiniais šalmais ant galvų – jauni žvalūs, bet neregėtai apnešti kelio dulkėmis. Tik akys žybsėjo rusvuose ir gelsvuose tankistų veiduose. Mašinos bildėjo, riedėdamos gatvių asfaltu. Iš toliau atrodė, tartum tai būtų nepertraukiamai grumėjusi perkūnija. Gatvėmis plaukė perdegusio benzino kvapas.

Tokių didelių tankų kauniečiai dar niekad nebuvo matę.  Aukštosios Fredos plentu arba ir per miestą kitados kartais nubildėdavo viena kita fašistinės valdžios tanketė, ypačiai, kada miesto oras dvelkdavo streiku ar darbininkų demonstracijomis.  Bet tai buvo žaisliukai, palyginus su šitomis pilkomis plieno tvirtovėmis.

Vos tankai sustojo Įgulos bažnyčios šešėlyje, juos iš visu pusių apsupo tiršta žmonių minia. Tankistai atsistojo savo mašinose ir atidavinėjo susirinkusiems pagarbą arba tiesiog mojavo rankomis, nustebusias akis išplėtę į banguojančią minią. Į tankistus jie tiesę rankas, kaip į savo išgelbėtojus. Pagyvenusios moterys ir fabrikų merginos mėtė į juos puokštes iš kažin kur atsiradusių gėlių. Vienas tankistas, gal dviejų dešimčių metų vyrukas su vaikiškai besišypsančiu veidu, rodydamas baltus sveikus dantis, laikė jau pilną glėbį gėlių, o gėlės, lyg margaspalvis lietus, vis dar tebekrito ant tanko viršaus.

- Priviet rabočim Litvy ot bojcov Krasnoj Armiji! – staiga šūktelėjo tankistas.

Tankisto žodžius išgirdo visa aikštė.

- Valio Raudonajai Armijai!

- Valio Stalinui! – suskambėjo aikštėje, ir minios šauksmas nusirito toli į aplinkines gatves.

Petras minioje netikėtai ir vėl pamatė seserį. Ji stovėjo netoli tanko. Jos galva buvo aprišta nosine, kurioje ties smilkiniu raudonavo nedidelė dėmelė. Dabar Elena buvo išraudusi, jos akys spindėjo neįprasta liepsna, ir ji, pasėmusi vandens iš kibiro, kurį laikė moteris su tamsia skarele ant galvos, pakėlė puoduką ir padavė tankistui. Tankistas išgėrė ligi dugno ir, matyt, paprašė dar, nes Petras pamatė, kaip Elena, šypsodamasi ir kažką kalbėdama, iškėlė jam puoduką antrą kartą. Baigęs gerti, tankistas atkaklia ranka nusišluostė lūpas, ir Petras girdėjo, kaip jis pasakė:

- Spasibo, dievuška!

Dabar Petrui viskas buvo vis tiek. Jis matė savo seserį šioje minioje, kurios jis nekentė. Jis matė raudonarmiečius. Tiesa, jie nebuvo panašūs į tuos, apie kuriuos jis skaitydavo laikraščiuose ir nuolat iš visų pusių girdėdavo iš savo pažįstamų. Tai buvo paprasti berniokai, niekuo nesiskirią savo išvaizda nuo mūsų vyrų, jeigu juos aprengtum jų uniformomis ir pasodintum į tankus. Jie geraširdiškai šypsojosi, vikriai gaudė jiems mėtomas gėles ir, atrodė, buvo kiek nustebę, netikėtai pakliuvę į šį nepažįstamą miestą.

Petras seseriai pajuto dar gilesnę panieką. „Aa, tu mėgini vaidinti proletarę!  Ką gi, dieve padėk!“ Jis nusigręžė ir Laisvės alėja nuėjo atgal.

Bet nuo įvykių jau niekur nebebuvo galima pasislėpti. Atvirai iškėlę raudonas vėliavas, pro Petrą Laisvės alėja tarybinės kariuomenės pasitikti nužygiavo jam nepažįstami jaunuoliai. Praeidamas pro Kooperacijos banką, Petras pamatė, kaip iš antro aukšto lango į gatvę iškrito paveikslas. Dzangtelėjo duždamas stiklas, persikreipė rėmai, ir Petras pastebėjo gulint žemėje portretą to žmogaus, kuris ilgus metus valdė Lietuvą, kurio portretas būtinai kabojo kiekvienoje įstaigoje, mokykloje, padoriame patrioto bute. Dabar namų sargas su visais rėmais jį išmetė į gatvę, ir užplūdusi žmonių minia žengė per jį, nekreipdama jokio dėmesio, tartum tai būtų buvęs niekam nereikalingas šlamštas. „Taip, – galvojo Petras Kareiva, – atėjo laikas, kada bus sutrypta viskas, kas mums buvo švenčiausia.“ Kadaise jis buvo karininkas. Išgirdęs valstybės galvos įžeidimą, jis , nedelsdamas nė akimirksnio, turėjo traukti iš makštų kardą ar revolverį ir nubausti įžūlųjį. Bet dabar…  argi šitie žmonių būriai, kurie vis drąsiau veržiasi iš visų skersgatvių, argi tai nėra pats didžiausias įžeidimas kiekvienam, kas sukūrė ir palaikė santvarką, egzistavusią daugiau kaip dvidešimt metų, santvarką, griežčiausiai priešingą viskam, kas ėjo iš ten, iš rytų? Ir Petras Kareiva suprato savo bejėgiškumą. Jis pajuto visos savo palaikomos santvarkos bejėgiškumą. Toji santvarka traukėsi iš gyvenimo, kietai sugniaužusi kumščius, sukištus kišenėse.  Ji tų kumščių netgi nedrįso rodyti viešai.

Komercijos bankas tarpukariu

Komercijos bankas Kaune ant Maironio g. ir Laisvės alėjos kampo tarpukariu. Kooperacijos bankas buvo įsikūręs kitoje Maironio gatvės pusėje, šiek tiek atokiau nuo sankryžos (dabar Laisvės alėja 86). Nuotrauka iš Jono Palio archyvo.

Policininkai stovėjo gatvių kampuose. Tiktai dabar ir jų nuotaika jau buvo kita. Jie nebestabdė minios, nebemosikavo guminėmis lazdomis – jie stovėjo ramūs, laukdami savo viršininkų įsakymų. Kas ir kur dabar buvo jų viršininkai?  –  To niekas nežinojo. Kai kurių namų balkonuose jau suplevėsavo raudonos vėliavėlės. Jos buvo nedidelės, matyti, padarytos paskubomis. Vėliavėlių dar buvo nedaug, bet kažkieno duotas pavyzdys sklido mieste kaip gaisras, apimdamas vis naujas gatves, ir raudonos vėliavos dygo kaip nesulaikomas pavasario pasėlys, palijus šiltam lietui. Jas nešė gatvėmis vaikai, moterys, vyrai, į viršų keldami sugniaužtą dešinį kumštį, rimti, susikaupę arba nevaldomai linksmi.

Vis dažniau koja stojo ant gatvėje besivoliojančio tautos vado ir jo ministrų portretų. Pikti šauksmai aidėjo jų adresu minioje. Užsidarinėjo krautuvės, iš kurių dideliais ryšuliais, niekieno nekliudomi, vis dar tebenešė prekes gerai apsirengę žmonės, krovė jas į automobilius arba samdėsi vežikus ir vežėsi namo.

Venclova, Antanas.  Gimimo diena. Vilnius, Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1960, p. 185-7, 190-6.

1940 m. birželio 15 d., 15:00. Negandos spalva – raudona (I) yra čia.

Kolonėlė MMXIV:IX. Salomėja, niekada Tu nebuvai šlavėja

K.Petrausko gatvės remontas 2014-05-04

 K. Petrausko ir Aukštaičių gatvių sankryža.  2014 m. gegužės 4 d.

Nesimatė, bent jau ne kiekvienam matėsi, bet girdėjosi lyg kalbėtų ekranas priešnosyje. Prieš rinkimus, – tiksliau jau per juos, nes kaskart balsavimas vyksta ne vieną sekmadienį, o keturias dienas, – biblinių kaunietiškų duobių asfalte naikinimu laikinai persmaugtame Žaliakalnyje vakarais ridinėjosi transporto priemonė ir per savo megafoninį apendicitą baubė visam rajonui, kad jau tuoj reikės eiti balsuoti; nemačiau, tadgi spėlioju, kad priemonė buvo motorinė, ne raumenine. Kėlė kažkas ne bendrą pilietiškumą, nors ir jį taip pat. Labiau įrodinėjo, kad raudona spalva turi savo atspalvius, kad jų šį kartą yra du, ir kad vienas iš jų simpatiškas, jaukus ir rožinis, kitas jau ne taip.

Rinkimai demokratijoje kaip karas romėnams, kada vieniems pridera nutilti, kitiems pridera griaudėti, – suprask, mūzos galį perrėkti patrankas, antraip kam rūpėtų perdavinėt tokias intuicijas sentencijų pavidalu tolyn į ateitį. Tomis pačiomis dienomis, kada buvo skelbiami šių metų prezidentinių rinkimų kandidatai, Tauta pakirkinta naujiena, nes kiek gi matė ją dar pirmąją metų dieną, kad šnekų bus, tikrai bus, ir rinkodarinio planavimo genialumu – nuskandinti savo produktą galingesniame infosraute – privalu tiktai žavėtis.

Tada per 100-tį (beje, net trejų – pirmųjų europarlamentinių, prezidentinių ir parlamentinių – rinkimų metais) kažkas mestelėjo frazę: “Išsiskeryčios, išsistaugs ir nurims”. Atmintis sako, kad tokia replika buvo viešai pasakyta, lyg ji priklauso vyriškiui, bet tos frazės paieškos baigiasi niekuo, tik įtarimu, jog gal niekas viešai ir nepasakė, gal tik man taip norėjosi tada ir paskui. Dabar, artėjant 110-sios ir vėl: “Pervadinti gatves!!!!! Pervadinti mokyklas!!!” Dar yra tų gatvių – dabartinėje sostinėje, Palangoje, Naujamiestyje prie Panevėžio, Jiezne, Dauguose, Ežerėlyje, Rozalime, Klaipėdoje ir dar daug kur. Tuomsyk mokyklų belikę lyg dvi – Vilkaviškyje ir dabartinėje sostinėje. Kaune jau nėra nei tos, nei tos – prieškarinė Kalnų gatvė perduota Vladui Putvinskiui-Pūtviui, mokykla Žaliakalnyje suoptimizuota ir susportinta, tinkama tik balsavimui ir vaizdo pro langą dailinimui, nes stogas europinis ir visai gražus.

Rėkaliojimai ne itin gerai informuoti, nes likę ne tik gatvės ir dvi mokyklos, bet dar ir bent dvi rinkimų apylinkės, ant kurių atsiranda lentos su užrašu “Salomėjos Nėries”. Kažkodėl energingiesiems liustratoriams tas netrukdo, piktinimosi seansas nevyksta, peticijos nerašomos niekam dėl pavadinimų pakeitimo. Viena lenta tas ir vėl keletą savaičių kabo ant to paties fasado, nuo kurio buvo nulupta prieš keletą metų Kauno m. tarybos sprendimu, ir belieka šypsotis įkandin, nes jai tegali būti tik labai juokinga. Viskas išsikvepia, kaip įprasta, greitai, nes liustratoriams ir vėl pritrūksta drąsos peržengti paskutinįjį Rubikoną – pareikalauti, kad ji būtų iškraustyta iš Petrašiūnų. Kita vertus, tobulėjimui ribų nėra, ypač kai drąsioje šalyje beribystė iš mados neišeina. Štai tiek praktinės naudos iš tų amžinosiomis vertybėmis virtusių sentencijų: rinkimai griaudėjo, o mūzos niekur nepasitraukė, “they were seeing us in all the old familiar places”

Rinkimai baigėsi, mūziai vėl gali čiauškėti. Neprastą literatūrinę reputaciją turėjusio, VIII Vyriausybės kultūros ministro Sauliaus Šaltenio lyg romanas, lyg kino scenarijaus bandymas “Demonų amžius”, manytina, turėtų būti vienu iš svarbesnių metų literatūrinių įvykių lietuviu kalba. Išleistas su Kultūros tarybos palaiminimu, kitaip sakant – ne be mokesčių mokėtojų pinigų, kad tieji dar kartą sužinotų, jog Salomėja tikrai tikrai buvo karikatūra, tokia šliundravota ir, deja, ne visai beviltiška eiliuotoja.  Jau pradėti ir filmo pagal šį tekstą kūrimo darbai, tad intriga yra – kaip jie gainios tą kiškį reikiama trajektorija, ir kas gi bus ta artistė, kuri įtikinamai vems ant Tėviškės arimų, ant kurių pabirusius jos rankraščius padės surinkti atsitiktinis šaunuolis, dar ir už papo ją tuoj pat palaikysiantis (12 p.) pagal ano meto etiketą. Taip parašyta, skaitykit patys.

Tekstui jau per vėlu, bet būsimam filmui reikia palinkinėti to, kas nutiko Abelio Ferraros filmui “Welcome to New York, kuriam scenarijų režisierius parašė kartu su Christu Zoisu. Autoriai – patyrę, ne žiopli debiutantai – rėmėsi istorija, tapusia teismo byla “Niujorkas prieš Straussą-Kahną”, kuri jos herojui Dominique’ui Gastonui André Straussui-Kahnui kainavo be kita ko ir kandidatavimąsi į Prancūzijos Respublikos prezidentus 2012 m. Vis tik jiems tiek nepavyko atsispirti nuo istorijos ir sukurti savąjį pasakojimą, nepavyko estetinės nesėkmės pridengti ir standartiniu “Mais les personnages du film et les séquences les représentant dans leur vie privée relèvent de la fiction”, – kino distributoriai Prancūzijoje paprasčiausiai atsisako filmą demonstruoti kino salėse, nes viskas per daug akivaizdu.

Lietuviškame romane net nepasivarginta įrašyti bent jau “Mes les personnages du roman…”, autoriui palikta pačiam burti viešumoje, kad romano poetė Dita nėra Salomėja, nors visiems aišku, kad ji yra Salomėja nepaisant kaip kurių, ne itin įdomių techniškai istorinių faktų korektūrų. Jei pasklis mitas, kad Salomėja turėjo nesantuokinę dukrą, – na ir kas, taip daug smagiau ir lengviau nei aiškintis, ar buvo tie karo metų dienoraščiai, ar ir ji galbūt neapdairiai vieną dieną pradėjo pusryčiais iš kiaušinių su majonezu, ko gi jai reikėjo “Trečiajame fronte”. Kiekvieno autoriaus kūrybinė savižudybė demokratijos ir laisvės kaip šiandien aplinkoje yra jo paties pasirinkimas.

Jau veik norėtųsi tęsti ore pakabinama, neslepiamai moralizuojančia nežinia ką replika, ar valstybė pati turi aktyviai palaikyti tokius kūrinius, ar mokesčių mokėtojas turi būti verčiamas finansuoti pasakaites, kurios, kaip jau pastebėta, net nesugeba pasakyti nors šiek tiek naujo apie Salomėją. Klausimas nėra turi-neturi valstybė palikti autoriams patiems savo ir grynosios rinkos jėgomis skelbti tokius savo opusus, nes šitaip formuluojamas klausimas valstybėje, apsisprendusioje neturėti kultūros politikos jau ketvirtį amžiaus, yra paprasčiausiai bereikalingas oro virpinimas. Vieni šią valstybę praranda, kiti atkovoja, ir taip ne kartą, tad jei kas nors iš išvems tokiais subsidijuotais tekstais ją lauk, atsiras vėl ir tie, kurią ją atsikovos.

Kur nukeliavo Tavo perlai, aksomo suknios? Apie šluotas neklausiu, nes nebuvai šlavėja.

Ciceronas savo maksimą, kuri per tiek laiko sufolklioziruota ir pritaikyta delikatiems mūzoms ir mūziams, buvo sofurmulavęs kiek kitaip: “Silent enim leges inter arma (“Žvangant ginklams, įstatymai nutyla”). Ginklai žvanga, karas su Salomėja vyksta, įstatymai tyli. Šitas karas su Salomėja jau nebe vien tik meno ir feministinių studijų srities reiškinys ir objektas, jis jau persikraustė ir į gamtamokslius; jis apskritai yra fantominis karas. Tyli įstatymai, pagal kuriuos jau turėjo būti ir 21 a. pradžios S. Nėries biografija, ir naujai parengtas akademinis jos visų raštų rinkinys, ir išsami internetinė svetainė apie ją. Tyli įstatymai, pagal kuriuos katalikiškoje – tebūnie pagal tradiciją, kaip sakosi patys gyventojai, o ne religiją – Lietuvoje svarbiau yra suvokti Kitą, net ir sentimentaliai suprasti, o ne skandinti sovietinio gelžbetonio tulžyje tai, kas jau įrodė, kad neskęsta.  “Aš jum paliksiu jūsų pragarą! / Bet dangų – pasiimsiu su savim,” – mums ji jau seniai tai pasakė (Salomėja Nėris. Pėdos smėly. Kaunas, “Sakalo” bendrovės leidinys, 1931, p. 48).

Negailestingai visiems savo talentu Salomėjai, kaip buvo negailestingos savo talentais Billie H., Coco Ch., Lene R. ir kt., tas pats gatvių pervadinimai ir visos mūsų kuriamos šiandien filmos. Viskas ne apie ją, tik apie to raudonumo, šiandien neturinčio jokių atspalvių, sugraužtus mus, ir būtent tokius she is seeing us, in all the old familiar places.

Šaltenis, Saulius. Demonų amžius. Proza ir dramaturgija. Vilnius, Tyto alba, 2014. ISBN 978-609-466-019-1.

Vanduo, ir vėl vanduo, kažkur ir laivas

Gražina Tulauskaitė Babravičienė (1908 Lekėčiuose prie Vilkijos – 1990 Čikagoje)

SUGRĮŽĘS LAIVAS

Grįžta! Jau laivas sugrįžta!
Ne visi grįžta laivai.
O kur gi mylimas mano?
Kur dabar tu palikai!

Audros, neleiskit laivų čia;
verskit juos, laužkit stiebus …
Ir aš kad gyva jau nebūčiau,
jei mylimo mano nebus!

Juodomis burėmis laivas
parplaukė pirmas jau čia.
Jame, kol dangus prasiblaivęs,
mylimas miręs nakčia!

PAKLYDUSIŲ ŽODŽIŲ MERGAITEI

Tuos žodžius tamsiuosius maža kas ir skaitė:
liūdesio šioj žemėj ir be to gana.
O argi kas matė, kaip kely mergaitę
stumdė rudens vėtros, virkdė dargana?

Kas gi patikėtų, kad ir josios draugės
buvo tiktai žvaigždės ilgesio naktims! …
Vienišas gi beržas, gale lauko augęs,
pasakas kuždėjęs, baigdamas užkimt.

Kam gi dar tu rodei tą našlaitę širdį,
kurią visos dienos nuolatos tik tardo!
Kas žodžius klaidino? Kas juos taip nugirdė,
kad negal atminti jie net laimės vardo!

Talinas 20140410 240465

Tu širdies audiman tiek priaudei liūdesio,
kad jame pati jau paskendai visa:
raštuose, mat, savo ką tiktai pajudinsi,
žodžių žiedai žėri ašarų rasa.

Naujosios poezijos antologija „Antrieji vainikai“.  Spaudai paruošė K. Binkis.  Kunas, „Švyturio“ bendrovės leidinys,  1936.

Kolonėlė MMXIV:VIII. Glicerino šiandien neužvežė.

V. Kudirkos gatve 2012-03-05Viena sovietmečiu pastatyto namo V. Kudirkos gatvėje gyvenimo diena. 2012-03-05.

Glicerino! Paduokite man glicerino! Ne, karui niekas nesiruošia, nors taip flegmatiškai elgtis šiuo pasaulinės istorijos metu yra neatsakinga; kita vertus, sakė, kad mums patiems nieko nereikia daryti, tik pradinukiškai laukti, kol kiti ateis ir apgins. Aš turiu todėl laiko, ir aš noriu verkti. Jau tiesiog dūstu, kaip noriu verkti, ir ne kaip nors katarsiškai ar tiesiog dramatiškai, bet isteriškai pagal visas lietuviško piktinimosi taisykles.

Pretekstų apstu: po beveik dviejų mėnesių vietinis Medeina Ąžuolyne vėl pasitvarkė, šį kartą patobulino devynias drebulaites; pačius seniausius Žaliakalnio mažėlius Kompote apytyliai, bet užtikrintai užgriūva septynaukštis juodas jaščikas, esą dabar taip atrodo darni, džiuginanti urbanistika, – štai kad ir dėl to varvinkis gliceriną į akis, kad verktum ne prasčiau nei Unė ir Marlena. Jei informacijos perkrova nebeleidžia į omenį įsimesti panosėje besirutuliojančio veiksmo, yra patikrintos, jau net šiokia tokia patina apsinešusios temos, dėl kurių galima pavirkauti. Pavyzdžiui, padejuoti Miesto laikraštyje dėl sovietinio obščepito klasikos Kaune nunykimo.

Nieko keisto, jei ties paskutiniuoju sakiniu teko stabtelti ir pagalvoti, ar neįsivėlė kokia nors spausdinimo klaida. Vis tik eina kalba apie Kauną, – tegu ir masiškai migravusį į Amerikos ir Europos čikagas bei vietines karmėlavas per pastarąjį ketvirtį amžiaus, bet gal dar nenukvakusį ir nesumankurtėjusį tiek, kad nebesusirankiotų savęs istorijos nuotrupose. Kol kas. Laikina visa tai, be abejo, nes nesiliustravimas šluoja ir jas, idant dėmesių vektoriai kreipiasi kitomis, nekintančiomis kryptimis, kurias saugo konstitucinė žodžio laisvė.

Dabar tėra likę vienas kitas, kuris dar gali papasakoti, koks buvo “Konrado kavinės” konditerių keptų tortų skonis, o mačiusių savo akimis nuo 1938 m. šiltuoju metų laiku veikusią vasaros kavinę tada Laisvės alėjos 25 pastato kieme, atsimenančių ir galinčių jį nupasakoti gal su mumis nebėra nei vieno. Kol sovietinio gyvenimo būdo entuziastai veik buvo pasiryžę degintis viešai, kad tik būtų nors ir mokesčių mokėtojų sąskaita saugomos išpornografintos tarpukario Kauno kavinės ir restoranai, nuplaukė nemunėliais laikas gyvų liudininkų pakalbinimui, tortų fotorobotų sudarymui ir receptūrų rekonstravimui. Prie pastato savininkų Jankelio Žižmorskio ir Rasios-Dveiros Oržekovskos vardų ir šiandien dar neturime bent jau gimimo ir mirties datų bei vietų, kavinę organizavusių brolių Leonido ir Makso Konradų, vėliau ją perėmusios ponios Rėzienės veidus matyti kiekvienas savosios istorines tipologijas generuojančios fantazijos ribose, o desertų meistrų turbūt nežinome net inicialų. Vietoj to tad ir turime Laisvės alėjos grindinyje juoduojantį antkapį sovietmečio “Tulpei”.

“Konrado kavinės” mutacija į “Tulpę” antrosios sovietinės okupacijos pradžioje – viso labo dar vienas epizodas iš raudonojo tvano eros, kuris bene jaukiausiai jaustųsi dailės istorijoje ar privataus gyvenimo pasakojimų skyrelyje. Jis nėra toks lemiantis visam miestui, ir ne tik jam, kaip, tarkime, Vytauto Didžiojo universiteto sunaikinimas ar bent jau vizualiai dramatiškas kaip prieškario miesto vyriausiojo architekto Felikso Vizbaro (1880 – 1966) baltosios vilos ant Kauko kalno šlaito pasmerkimas brežnevinio kičo orgijai, dėl to gali dar ilgai trainiotis humanitarikos paraštėse. Jis vis vien yra simptomatiškas ir vertas keliolikos sakinių.

Taigi, kol kas nepavyksta rasti, kas tiksliai nutinka Jankeliui, Rasiai-Dveirai, broliams ir poniai Rėzienei, kaip atrodo jų dienos ir naktys, kur pagaliau atgula kiekvieno kaulai, bet tikėtina, kad jei ne 1940-41 m., tai 1944-45 m. nei vienas iš jų nebebuvo savininku – kas pastato, kas kavinės verslo. Toliau jau tik hipotezės, kiek per visas negandas išliko atnaujinto interjero detalių, baldų. Tarkime, kad 1944 m. vasaros pabaigą naujosios, ką tik į miestą imigravusios ponios, išsipuošę nacionalizuotais vietinių spintose rastais apatinukais, dar spėjo išbandyti nors vieną baldą, kurie nuo 1938 m. pavasario svečiams teikė daugiau patogumo ir malonaus poilsio. Šiek tiek “Konrado kavinę” liustravus, kitaip sakant, suobščepitinus, – bet ne visiškai, nes vis tik ne už tai juk kovota buvo 1917-siais, - naujųjų savininkų nutarta palikti ją veikiančią, o ten prašom, guliaj, banda, vsio zakonno.

Jonas Virakas (1905 – 1988) jau kaip tik buvo grįžęs į miestą iš stalininės tremties dėl pablogėjusios sveikatos (sic!), ir su, pasak jo sovietinės ir nemirksint perpasakojamos aukščiausiame dailėtyriniame lygyje biografijos šiais laikais, sovietinio architekto Vorkutoje (sic!) patirtimi. Tarpukariu jis blaškėsi tarp dailinininko ir kariūno karjerų: nesugebėjęs baigti Kauno meno mokyklos, jis po vienerių metų studijų 1930 m. įgyjo karininko laipsnį, nors nuo 1921 m. studijos Karo mokykloje truko dvejus metus. Po to iki 1934 m. dirbo Vladimiro Dubeneckio (1888 – 1932) braižytoju, nors architektas mirė 1932 m. J.Virakui estetika karybą nurungė 1940 m., kai protus ir širdis Lietuvoje nutvieskė parvežtoji saulė. Kaip ten bebūtų, kada jis ėmėsi 1947 ar 1948 m. obščepitinti “Konrado kavinę”, jis, į Kauną atsikraustęs iš provincijų 1921 m., labai gerai žinojo, ką keičia. Pačiam J. Virakui viskas baigėsi gerai – ir garbų amžių tremtinys nugyveno, ir interjerų po visą sovietinę Lietuvą prikūrė, ir jo 1942 m. suprojektuota Rainių koplyčia pastatyta po 60 metų.

Beburiantiems, kad senieji kauniečiai ir šiandien eitų į sovietinę “Tulpę”, belieka gaudyti tuos senuosius kauniečius po visas globalizuotas pasvietes, nes mieste jų likę ne tiek jau ir daug. Suradus teks mosuoti jiems po nosimis dviem pageibusiomis neoninėmis tulpėmis bandant juos įtikinti, kad tikrasis dvasingumas buvo tada ir tik tada, rymant prie taurelės konjako, kuri iš sovietinio pidisoko magiškai kelyje nuo butelio iki kliento staliuko virsdavo kapitalistiniais 4 cl, nors susimokėti vis tiek reikėdavo už sovietinius 50 g.,  – ir ne, nebuvo tai joks vogimas, tai buvo rezistencija ir sovietinės sistemos kasdienis griovimas. Jei itin lakaus konjako meniu galima buvo išplėtoti keliolikos kapeikų vertės antroku, t.y. antrą kartą užpiltais kavos tirščiais, kitą kartą paskanintais net permanganatu,  jei buvo rublis kitas apsmurgusiam Kijevo kotletui, – tada jau save galėjai laikyti sovietinės sistemos siaubu ir net protingai leisti liuoslaikį pamąstant apie aukštas materijas. Pavyzdžiui, Vinco Mykolaičio-Putino spyriojimusis.

pas konrada

Diena. 1934-01-14.

Spyriojosi V. Mykolaitis-Putinas (1893 -1967) ne tik dėl pasikavinimo “Konrado kavinėje”, jo preferencijos buvo klasikiniam kaunietiškam kameriniam pasisėdėjimui namie – ne virtuvėje, be abejo, bet valgomajame, salione, kabinete, pagal tai, kas labiausiai tiko konrečiam susitikimui ir pokalbiui žanriškai. Literato itin tvirta, aiški pozicija dėl to, kas ir šiandien yra lietuviškų romanų kolosas, ką su “Altorių šešėly” galima ir ko negalima daryti, gali erzinti, gali kelti apmaudą, nuostabą, bet sugebėti nesuprasti rašytojo valios reikia būti gerai pagėrusiams skiesto sovietinio konjako.

1933 m., persikrausčius Mykolaičių šeimai iš Aukštaičių gatvės į Juozo Purickio (1883 – 1934) namą Vaižganto gatvėje, romanas buvo pabaigtas ir publikuotas. Netrukus po to autoriui atėjo vienas po kito pasiūlymai išversti romaną: 1936 m. rašytojas nedavė savo sutikimo jį versti į prancūzų, 1937 m. – į vokiečių, 1938 m. – į latvių, 1938 and 1939 m. – į anglų; iki pirmosios sovietinės okupacijos tepasirodė trumpos ištraukos latviškai ir lenkiškai. Pasirinkęs likti Lietuvoje pirmos ir antros sovietinės okupacijos metais, V. Mykolaitis-Putinas nebebuvo vienintelis savo kūrinio šeimininkas, ir be autoriaus pritarimo romanas buvo išverstas į rusų kalbą, išleistas 1958 m., jau chruščiovinio Atšilimo laikais.

Ne mažiau apgalvotos literato, gyvenusio masinių vaizdų ankstyvais laikais, buvo ir romano teksto sankirtos su vaizdais.  Jokių dviprasmybių, vėl viskas paprastai įvardinta skaitlingose, atsikartojančiose situacijose: ne, romanas negali būti iliustruotas, negali būti pritaikytas scenai, negali būti nufilmuotas. Nagai į jį, be abejo, tiesėsi, nes kas keleri metai buvo perleidžiamas sovietų, bendras romano tiražas sovietmečiu buvo penkiaženklis, o pinigus ir pelną mokėta skaičiuoti ir šviesią komunistinę ateitį kuriančioje visuomenėje. Pavykusi tokio romano inscenizacija galėjo baigtis ir bent jau vietine Meno ir mokslo premija su jos tūkstančiais ir nomenklatūrinėmis privilegijomis. Vis tik V. Mykolaitis-Putinas vienodai neigiamai atsakė Mamertui Karkeliui (1931 -1999), Kazimierai Kymantaitei (1909 – 1999), pritaikant autorinių teisių įstatymą nebuvo leidimas duotas ir Eimuntui Nekrošiui. Neigiamą atsakymą iš rašytojo našlės gavo ir TV serijalą ketinusi kurti kūrybinė grupė 1978 m., atsikirsti ji nepabijojo ir LKP generaliniam sekretoriui Petrui Griškevičiui (1924 – 1987), jau parinkusiam Vytautą Žalakevičių iš to paties Žaliakalnio (1930 – 1996) kino filmo režisieriumi 1986 m. Įstabu, jog 1988 m. leidykla “Vaga” vis tiek išleido romaną su J. Virako bendradarbio iškastruotoje Kauno Meno mokykloje antros sovietinės okupacijos metais Antano Kučo (1909 – 1989) sukurtomis iliustracijomis.

1992 m. baigėsi 25-rių metų laikotarpis, kuris saugo autoriui teises į jo kūrinį, o ten prašom, guliaj, banda, vsio zakonno. Nuosayvbė, jei teisme nesugebėsi bakstelti į tinkamą paragrafą, vėl kolchoziškai visų, tik norų laisvė – kiekvieno pati svarbiausia. Niekai, kad autoriaus valia, tegu neįvardinta formalizuotame testamente, neturi jokios senaties terminų. 2005 m. ne itin pavykusi Alytaus teatro inscenizacija liko paraštine dėl savo estetinės kokybės, 2012 m. atsirado “Knygos teatro” romano trečiosios dalies vaizdinė interpretacija, 2014 m. – Klaipėdos teatre “Altorių šešėly” sušoktas. Dabar jau gali būti perkeltas nors ir į architektūrą. Veltui bando išvinguriuoti kaip lakus sovietinis konjakas Irena Balčiūnienė, teigdama, jog problema vos viena: tereikia sulaukti ant baltų arklių atšuoliuojančių dviejų gelbėtojų – genialaus inscenizatoriaus ir didžiaširdžio mecenato. Velniop autoriaus norai, nesivartys jis karste, nes per pusamžį jau sudūlėjęs vis tiek, ne tam gi skiestas sovietinis konjakas buvo geriamas, kad mes čia kažkokiom autentikom ar senių įnoriu tenkinimu save kankintume dabar. Netrukdykite, mes rašome savigriovos scenarijų patiems sau, mums visiems.

Aukštaičių g. 28, kur 1929-1932 m. gyveno V. Mykolaitis-Putinas. 2012-01-28.

Aukštaičių gatvė 28. Name 1929-32 m. gyveno Vincas Mykolaitis-Putinas ir Emilija Kvederaitė-Mykolaitienė.  2012-01-28.

Nebereikia spūdinti į Miestą, nes ir Žaliakalnyje galima kurti legendas vietoje, net jei apie tai neskelbia kuris nors portalas. Antraip beliks tik vėl ir vėl skaityti tuos kelis puslapėlius, nes daugiau nesugebėjome surinkti, o kada atsibos, nes atsibos, galima bus jaustis pažemintu ir nuskriaustu virtuvėje, ir inkšti, kad iš “Konrado kavinės” daugiau nesityčiojama nei skiestu konjaku, nei drungnais kotletais, tegu ir klasikiniais kijevietiškais, – tokių dalykų tikrajame “Konrade” paprasčiausiai nebūdavo!  Bohemiškos ir kitokios legendos kaip smetoninis keksas su liukru, perduodami tolyn ir tolyn į ateitį, – jie atsiranda iš kitokios dispozicijos, kuri gali prisiimti net ir picerizuotą išorę, nors nebūtinai. Tik mitologijos atsparios šituose kraštuose, kitkas – trapu.

Glicerino neužvežė, ir gerai, kad kažkas stringa su jo tiekimu pastaruoju metu.

Kolonėlė MMXIV:VII. Pavogtas valsas.

Vytauto parko laiveliai. 20140302 002

Žaliakalnio Vytauto parko laiveliai.  2014-03-02.

“Jai norisi atgal, į praeitį” (78 p.) iš karto, tučtuojau po to, kai 1940 m. sausio 1 d. nusileidžia į tunelį, nes tik per jį galima ateiti prie fajetono, kuris nuveš jų trijulę į valdišką butą Atgautojoje, sąskaita už kurią tuoj tuoj bus pateikta mums visiems. Nuojautos nuojautomis; jos pirmiausiai turi praeiti laiko keliu, kad taptų faktais, nutikimais, atsiminimais – gyvenimu, ir tada galima daryti korekcijas noruose, nes tik taip paaiškės, kurie jie – norai, o kurie tiktai sapnai vidurdienį.

Tegu jai tuo metu vos penkeri, tiksliau ketveri su puse, bet panelė jau yra pasaulio mačiusi: Panevėžys, Palanga, Daukantiškės, Jūrė, Kybartai, Kaunas, – tikra pasaulio dama, tad žino, kas jai patinka ir ko ji nori. Ji geidžia atgal į ten, kur taip lengvai galima susikalbėti net su vokietaite Brigita, kur plokštelių patefonui krūvoje tikrai bus ir Dolskis, ir Šabaniauskas vietoj lenkiškų dainų ir šokių, o A. Juozapavičiaus prospekto parduotuvėse visada pavyks išlošti jei ne parkerį “Lituanica” su auksine amžinąja plunksna ar dryžuotą megztuką, tai bent jau saldainių ir šokolodo tikrai. Ten, Kaune, viskas aišku.

Taip nebebus, kai iš tunelio vėl bus pakilta į šviesą. Nors dėliosis viskas ritenuto tempu, vis tik labai greitai po to reikės išsiaiškinti, apie kokią tėčio laikomą kažkur kitur, ne namie tikrai, kalę mama tąsyk prapliups ir kokiems driskiams, kitiems žadantiems rojų, mama atsisakys įteikti raudonas rožes tą vasarą. Išsiaiškinti visa tai, išmokti kelią nuo buto Didžiojoje gatvėje iki Rotušės aikštės, kur irgi gali nusipirkti skaniausių pasaulyje “Pienocentro” dešrelių, bet visada be muštardos, iš balto vežimėlio, – ir dar anapus uždaromų sunkvežimio bortų paskutinį kartą pamatyti Ryską ir Zbyską, su kuriais ką tik išmokta susikalbėti ne prasčiau nei su Brigita Panevėžyje, žydro atlaso suknelę pakeisti aitriai rudu, iriu treningu iš turgaus, Konrado cukrainės tortus – maisto produktų kortelėmis, kurioms išnykus dings ir patys maisto produktai.

Dabar ji nori dar atgal į ten, kur gyvenimo tempas buvo tempo di valce, nes jo vientisas aidas dar nėra subiręs į atskirus taktus.

Pirmas kartas Kaune pas tetą Vilę ir dėdę Joną Siūlų gatvėje, kur pats kiemas yra atskiras kosmosas su vandens pompa centre, sutapo su paskutiniais Laisvės mėnesiais. Dar viskas kaip turi būti: ponas Liuberskis atiduoda pagarbą bet kuriai damai kieme nepriklausomai nuo jos amžiaus, ponas Gaudžiūnas vis išrieda patikrinti savo kabrioletu Kauno meksfalto, o ponios pasvarsto ir nusprendžia, kad languotas bantas yra stilingiausia plaukų puošmena panelėms tam sezonui. Bus ten visko – ir vizitas pas prancūzę modistę paltukų, suknyčių ir piršinaičių su perliukais, ir vitrinų apžiūros Laisvės alėjoje, ir “Pienocentro” dešrelės, rūgpienis tikro stiklo dubeniuose bei ledai, ir tikras teatras, ir Lubinas sporto halėje. Bus ir pakilimai finikiuleriu į kalną, kur atsiveria dar visas kitas pasaulis, nes “Ąžuolynas veda daug kur: į zoologijos sodą, į sporto halę, į parodų rūmus…” (55 p.) Toliau teliks atminčiai įsitempti ir išlaikyti visą tų mėnesių svarbą, nes tai daryti reikės dešimtmečius trunkančioje tyloje.

Kaune pas tetą Vilę laukia ir dar vienas gigantiškas atradimas – kad pasaulyje yra ne tik kotletai, manų košė ir gyvybei pavojingi minkštai virti kiaušiniai. Šančiuose buvo ta virėja, apie kurią, matyt, poniai Zosei niekas laiku nepapasakojo, nes tetos Vilės skaidrios sriubos, bet ypač agurkinė su pelėdiena, traškiausi kabonadai, mužutėlaičiai koldūnai su kelių rūšių mėsos įdaru, sumuštiniai su kumpiu, rūkytomis strimėlėmis, kepta silke ir ikra, puošti net bananų ir apelsinų skiltelėmis turėjo būti tiekiami pačioje Prezidentūroje. Teta Vilė tortų nekepė, jie tuomet buvo tik Konrado cukrainės konditeriams įveikiama gastronomijos viršūnė, bet tokio angeliško kekso kaip jos ir tiems meistrams nebūtų pavykę iškepti. Tą turėjo žinoti visas Kaunas…

Lyg kažką daugiau žinodamas dėdė Jonas parodys jai rudenį ant bačkos Žuvų turguje prie Prezidentūros stovintį ir kalbantį vyrą, kuris po septynerių metų per vaikų eglutę LSSR Ministrų Tarybos darbuotojų, – tad ir jos mamos, tos pačios, kuri nenorėjo driskiams įteikinėti raudonų rožių, dukrai, – vaikams jai užmins ant kojos, ir bus didelė garbė būti taip priliestai paties LSSR Aukščiausios Tarybos pirmininko. Jo svaičiojimai aikštėje, kuriuos dėdė Jonas jai išvers į vaikams suprantamą kalbą, apie pasakų šalį, kurioje “visi darbštūs, linksmi, laimingi ir, svarbiausia, lygūs” (74 p.), užporyt taps plienine realybe, net jei ten aikštėje vieniems jie atrodė svajomis, kitiems – tiesiog niektauzystės atmaina.

Antras kartas Kaune po metų bus nebe toks, viskas judės allegro con furia tempu. Šį kartą teks apsistoti Tunelio gatvės geltoname geležinkeliečių name esančiame žinybiniame bute, nes kiemo su vandens pompa kosmosas suiro. Siūlų gatvėje neliko vietos ne tik tetai Vilei ir dėdei Jonui, išvyko ir Liuberskiai, ir Gaudžiūnai. Tunelio gatvės namas irgi turi kiemą, ir nors jame ne taip įdomu, vis tik ten yra sandėliukai, kuriuose galima rasti ankstesnių gyventojų paliktą vaikišką automobiliuką, ir jį galima tiesiog pasiimti sau ir išdidžiai važinėti juo veik tiesiai po karinių sunkvežimių ratais. Kartais ant pietų stalo pasirodys žali dideli bumbulai. Jie šleikštūs, bet vis tik valgomi ir vadinami arbūzais, kuriais, kaip matė teta Vilė pati per karą, ukrainiečiai šeria arklius ir kiaules. Gražuolis dėdė Vladas, “Lozanos” šuleris su nukirstu už skolas pirštu, iš Maskvos kartais parveš tokią keistenybę kaip chalva, prie kurios, patikins dėdė Jonas, priprantama kaip kariamas šuva prie muilo ėdimo. Teta Vilė vėl atgaivins savo kulinarinius sugebėjimus, nes užeidinės į svečius praeities draugai, tad ir vėl burnoje tirps kepiniai, kokių “niekur niekada ir pas nieką jai daugiau neteks ragauti” (108 p.), – ir jie tokie, kad galimas pasikartojimas šia tema.

Laikais, kai krupniką keis degtinė, kurią bus galima nuspalvinti sultimis, taip meluoti sau, jog vis tiek ragauji krupniką, nes kito būd0 dar šiek tiek palaukti su susitaikymu, jog visa tai, deja, įvyko, dėdės Vlado sesuo Marytė ir jos storulis vyras, mielai ir be didelių atsikalbinėjimų pietaujantis pas tetą Vilę ir dėdę Joną, pakvies visus pietums pas save į Žaliakalnį. Tas nutiks tik kartą, nors jie patys Tunelio gatvės bute lankysis dažnai. Užteks ir to vieno vizito. Ji niekada nepamirš tos krištolinės liustros pas juos, užsiliks atmintyje visam ir aksominės sofos, ir septyni porcelianiniai drambliukai. Šeimininkės kulinariniai šedevrai – murzinai žalia sriuba, silkė su medumi ir pomidorų padažu, leisgyvis karbonadas ir viską neišvengiamai išgelbėjęs Konrado cukrainės tortas desertui – bus tokie, kad teks juos kažkada aprašyti ir palikti ateities kartoms.

edgar_brandt_and_daum_freres_a_chandelier_circa_1925_d5644820h

Edgar Brandt (1880-1960) kartu su firma “Daum Frères. Šviestuvas. Apie 1925 m.

Paskutinis keksas bus suraikytas šitoje pasakojimo vietoje. Teta Vilė paskutinį kartą jį keps Kėdainiuose ponui komendatui, kuris net susigraudens, nors vietiniai gyventojai privalėjo gyventi sau, o vokiečiai – sau. Pastariesiems juk reikėjo kažkur pietauti, tetai Vilei – kam nors virti pietus, kol dėdė Jonas buhalteriavo Kaune, nes be darbo gyventi buvo nevalia pagal to meto tvarką.

Adagio, trečias kartas Kaune praeis adagio tempu. Jis bus pas tetą Emą ir dėdę Domą, įsikrausčiusius į žydų verslininkui dar visai neseniai priklausiusį namą Vokiečių gatvėje, mutavusią į kažkokios Marytės Melnikaitės gatvę. Nei garažo su kabrioletu, nei sandėlio su anksčiau ten gyvenusių žmonių paliktais daiktais, tiktai plikas kiemas ir geltonuojanti žydų mokykla, kurioje mokosi dabar žydukų vėlės vietoj jų pačių. Belikę tik nuotraukos iš kito gyvenimo, buteliukas prancūziškų kvepalų ir lėktuvo “Lituanica” modeliukas, toks mažas, bet galįs nuskraidinti net pas baltąsias meškas, ant ąžuolinio rašomojo stalo. Pyragų jau niekas nekeps, iš Konrado cukrainės tortų nebetieks, nors svečiai kartais pasirodys: “Ir suleidžia savo pajuodusius pirštus į patį dubenį, išgriebia plokštainio bryzą, taukai jam varva per ranką į rankovę, o jis patenkintas čiaumoja plokštainį, išsitaukuodamas visą burną vos ne iki ausų” (261 p.). Kita vertus, dėdės Domo kartais iš kažkur parnešama namo šokolado plytelė atsiduos moliu, bet ji kaip tik tokia ir geriausiai pritiks.

Beliks dar paskutinį kartą nuvažiuoti į Kauną po dvejų metų pertraukos, vėl į tą patį žydų žydams nebepriklausantį butą pas tetą Emą ir dėdę Domą. Iš tos vasaros liks tetos Emos draugės Jadzės sūnėnas gruzinas iš Maskvos Šota ir dėdės Domo gimtadienis, – na, taip – dėl to paties, nors ne visai, nes Konrado cukrainės tą vasarą jau nebėra, tik kažkokia “Tulpė”, kurioje dar dirba prieškarinis konditeris: “Tortą? Ne, du didžiulius dieviškai kvepiančius tortus: vieną išpuoštą gelsvo ir rausvo kremo puokštėmis, kitą, apipiltą šokoladu, ant kurio suręsta sausainių trobelė, greta šulinys su svirtimi ir riešuto kevalo kibirėliu. Dar mažytis rūtų darželis” (359 p.). Indai suplauti, o tekstilės spintos jau seniai ištuštėjo, laisviems, lygiems ir linksmiems tokie niekai iš vis nereikalingi.

***

Įžangoje knygos autorė Rytė Janauskaitė tarsteli, kad tokia vaikystė, apie kurią papasakota knygoje Pažirusios grandys, arba suki buruiki (suraskite vietą prašapusiai raidei “ž”, kad nereikėtų klausinėti, ką gi tai reiškia; sufleruoju – antrajame žodyje jos trūksta), galėtų būti bet kurio iš mūsų istorija.

Netikslu.

Pastebėjimas šis yra vienintelis dalykas knygoje, kuriuo suabejoji, skaitydamas pasakojimą apie vaikystę, trukusią nuo 1935 m. iki 1949 m. Prasprūdo jis kažkaip pro knygos redaktorę Bronę Vinevičienę, kurios vienos darbas jau galėtų būtų svari priežastis perskaityti šitą knygą. Didaktika jo dera su leidyklos “Gimtasis žodis” profiliui, bet niekam kitam daugiau vėliau, bent jau kol kas, neteks per tokį trumpą laiką patirti tiek kartų dangaus ir žemės susikeitimo vietomis. Vėliau variacijų tebus menka galimybė, kontekstas susigulėjęs: iš lubų iškrapštytos visos bombos, po jomis – iškrapštyti tikrieji savininkai ir vietoj jų įkraustyti kiti kvarterantai, nes gi visi lygūs, pasidarys priimtinos iš tų driskių, kuriems neteiktos gėlės, privilegijos, ir išmokta atsiminti neatsimentant nei žodžiu, nei raštu tai, kas buvo iš tiesų svarbu ir kas turėjo, bet ne kiekvienam tapo neliečiamuoju aukso fondu bet kokiose aplinkybėse.

Labai nedaugelis turėsime galimybę žaisti tomis pažirusiomis grandimis. Kasmet jų mažės, ir jei kažkiek laiko dar bus galima atkurti mentaliai sąsajas, pamatyti vientisumą, ateis ir laikas, kada fantazijos nebebus gana, maži išlikę fragmentėliai taps erzacais, kuriais vis tiek tikėsime kaip sultimis nudažytos degtinis krupnikiškumu. Pačios mūsų vaikystės ir kas eina po jų grasinsis tapti surogatais, tad hipnotizuosime patys save, kad gazirovkė komunaliniame granionam stakane yra nei kiek ne prasčiau nei ponios Abramovič rausvas limonadas netoli tako link jūros, juolab kad patikėti, kad limonadas gali būti ir rausvas – ne kiekvienam, kada paragaujamų įrodymų tam nelabai ir yra. Galų gale, mes patys, niekieno neverčiami, gavę pirmą šansą pribaigsime ir Konrado kavinę su cukraine, ir “Pienocentrą”, kad neriogsotų ten kaip priminimai, kad o gal kažkaip ties pačiu paskutiniu laikrodžio dūžiu viskas galėjo vykti kitaip.

My old (since 1917) quarrel with the Soviet dictatorship is wholly unrelated to any question of property. My contempt for the emigre who “hates the Reds” because they “stole” his money and land is complete. The nostalgia I have been cherishing all these years is a hypertrophied sense of lost childhood, not sorrow for lost banknotes. / Мое давнишнее расхождение с советской диктатурой никак не связано с имущественными вопросами. Презираю россиянина-зубра, ненавидящего коммунистов потому, что они, мол, украли у него деньжата и десятины. Моя тоска по родине лишь своеобразная гипертрофия тоски по утраченному детству.  Nabokov, Vladimir. Speak, Memory. An Autobiography revisited.  New York, Vintage Books, 1966. / Набоков, Владимир. Другие берега. New York, Chekhov Publishing House of the East European Fund, 1954.

Posovietinėje visuomenėje, kuri susigalvojo socialinę grupę paprasti žmonės, tokios knygos nudreifuoja į nukainotų knygų skyrius knygynuose rinkti dulkių. Pasakojimo kaunietiška dalis vyksta Šančiuose ir, net galima sakyti, Šančių prieigose, nes Tunelio gatvė – viena iš tų ribinių miesto vietų, kurios nepriklauso nei tam, nei tam, – „geležinkelininkų, padaužų, frajerių ir būsimų meno bei literatūros talentų lopšyje“ (45 p.). Šančiai vaizduotėje išlieka paprastų žmonių rajonu, net jei ten tarpukariu gyveno ne tik sovietinės literatūros fetišizuotas proletaras. Matyt, to ir pakanka, kad lyg ir tiesiai į skaitytoją nuo viršelio žiūrinti mažoji dama su už ją didesniu bantu plaukuose nesugebėtų sustabdyti ties savimi žvilgsnio, – kol kas žiniasklaidoje nepasirodė nei vienas interviu su R. Janauskaite, net nupiepusio standartinio pranešimo spaudai neaptikti.

Taigi, R. Janauskaitės pasakojamos istorijos personažai kaip tik ir yra tie, kuriem šiandien ženklinami paprastų žmonių etikete: ne tarpukario miesto elitas, ne sėkmingiausi ūkininkai, ne pokario rezistentai ar šaunuoliai, kurie „ir tada dirbo Lietuvai“. Jų atsiminimų leidyba turėtų ir reklaminį biudžetą, ir juos mėsinėtų akademinis isteblišmentas. Sociologai, jei neklystu, juos priskirtų prie žemesniojo viduriniosios klasės sluoksnio, ir tai kaip tik tie, idealiai netikę sovietinei sistemai, priešingai tam vaikystėje Žuvų turguje matytam šnekoriui ant bačkos, bet ne ir net tiek netinkantys, kad būtų patekę į tuos 10 procentų, kaip manyta, tiesmukai pavojingų. Viskas pasitvirtins po kelerių metų, nes iš visų jų tik tetai Vilei ir dėdei Jonui teks trauktis į Vakarus dėl, kiek leidžia autorė skaitytojui suprasti, dėdės baigtų ekonomikos mokslų Peterburge dar prieš 1918 m. ir ne visai neutralios buhalterio tarnybos prie Smetonos ir vokietmečiu. Visi kiti praleis kelerius metus tai tame, tai aname adrese, ir tų adresų per tokį trumpą laiką bus beprotiškai daug, po lova laikydami lagaminus su šiltais rūbais ir keliomis konservų dėželėmis, bet vis tik išlaviruos rojų žadėjusių driskių tvarkoje, – sveiki fiziškai, bet nebūtinai kitaip.

Tarp sepinių nuotraukų sušmėžuojanti dedikacija “Panorusiems perskaityti ir tarp eilučių įžvelgti, kas neparašyta” (5 p.) verčia puslapius, šokiruojančiai talentingai parašytus vertėjos ir bibliotekininkės Rytės Janauskaitės apie neva paprastus žmones, pagautus istorijoje, o šiandien lengvai apšaukiamus konformistais, net kolaborantais. Pasakoti apie nedidvyrius, pasakoti negražinant, be savicenzūros, bet taktiškai ir elegantiškai, tačiau vis tik ezopiškai, kada įgūdis skaityti tarp eilučių nyksta, ir jokios pagalbinės instrukcijos apie laukti greičiausiai net neverta, yra nuodėminga. Pavogtą valsą kad ir su dideliu pavėlavimu ne vien tik norisi, bet privalu atsiimti iš vagies, ir skambėti jis galėtų geroje, digitally remastered, kokybėje. Pasakojimo autorė gal sutiktų padėti šiame reikale.

***

Pagaliau ir jis – originalus smetoninis keksas su tikru liukru!

250 gr. sviesto, 250 gr. (2 1/2 stiklinės) miltų, 4 kiaušiniai, 1/4 stiklinės geros grietinės, 200 gr. (1 stikl.) cukraus, 50 gr. razinkų, 50 gr. smulkių pyrago sausainių, 1 pakelis kėlimo miltelių (“Kepin” ar k.), 2 citrinų nutarkuota citrinos žievutė (tarkuoti tik geltonąją dalį).

Išsukti sviestą iki baltumo. Sudėti cukrų ir kiaušinių trynius. Pasukti, sudėti grietinę, kėlimo miltelius, razinkas, džiovėsius, miltus ir pagaliau sudėti gerai išplaktą baltmų putelę. Pilti į sviestu išteptą formą ir kepti. Žiūrėti ar iškepės, į vidurį įduriant ploną šakaliuką; jei sausas – iškepęs.

400 gr. gabaliukais cukraus, 1/2 stikl. vandens, keletas lašų acto arba citrinos sunkos.

Cukrų užpilti šaltu vandeniu ir ant nekarštos ugnies kaitinti iki ištirps, tada užvirinti ir pavirti iki padėjus lašą šaltai sustingsta. Baigiant virti įlašinti keletą lašų acto ar citrinos sunkos. Nukėlus nuo ugnies sukti iki pabals, išsukus užpilti ant kekso ir leisti sustingti.

***

Pirmiausiai baikite valgyti keksą, suki buržuiki, tik po to atsiverskite knygą, nes kitaip pritrupinsite tarp puslapių ir apriebaluosite viršelį.

Į Šančius dar teks sugrįžti.

Janauskaitė, Rytė.  Pažirusios grandys, arba suki buruiki.  Vilnius, Gimtasis žodis, 2013.  ISBN 978-9955-16-496-8. 397 p.

Dainoros Kaniavienės recenzija “Literatūroje ir mene”.

Vanduo ir vienas dviratis

Faustas Kirša

(1891 Sendvaryje prie Antalieptės – 1964 Bostone)

***

— Aš nežinau linksmų kraštų.
Gal tu,
Poete grožio ir troškimų,
Maldas gamindamas iš rimų,
Kitų ir sapną supratai?
Sakyki, kur linksmi kraštai?

— Ar ten, kur šviečia mums rytai
Už tai,
Kad jokis debesio šešėlis
Tenai nebuvo pasikėlęs?
Kad jį pasveikinti suspėjo
Visų šalių giedra ir vėjai? —

— „Oi, ne. Yra skirti kraštai,
Kur žmonės mylisi karštai,
Kur bręsta idealo grūdas,
Kur nekrečia giežimo rūdas,
Kur sielos skelbia per teisybę
Doros ir Viešpaties galybę.” —

JŪRĖS, JŪRĖS …

Jūrės, jūrės didžiabangės!
Plačios, jautrios, kaip krūtinė,
Siekiat mėlynas padanges,
Tarsi mirti paketinę.

Iš krantų — uolų raižytų
Jums nebėgti, neiškilti.
Jums paskirta nuo pat ryto
Tik laižyti baltą smiltį.

Tiktai ošti jums paskirta,
Bet aidužių neklausyti …
Jums tai gniaužti laivą tvirtą,
Bet kur skęs jis — nematyti …

Jūrės, jūrės … Vėjų vėjai
Jūsų ašaras išsklaido.
Graudžios raudos, išsisėję,
Nesulaukia švento aido.

Štai aušra kasdien parausta,
Jums į gelmę žvilgsnį meta
Ir kartojat giesmę gaustą,
Bet — ne senąją gyvatą.

DRAUGAMS. SONETAS

Aš iškeliu taurę už jūsų sveikatą,
Draugai, kurie puošėte bendrą vainiką.
Juk meilūs linkėjimai nū neišnyko,
Bet dar galingiau savo žodį suprato.

Taip linksminas miškas, kol kirvio nemato;
Taip grimsta akordai dainon kanklininko;
Taip spindi paveikslas gabaus dailininko,
Kur visa dailu: nuo sienuojų lig spato.

Širdis — tiktai dvasios vaizdų beletažas,
Kur tūno sustingęs ir didis ir mažas
Naujų ir senųjų svajonių dvelkimas …

Ir šliaužia per veidą jaunalakis dažas —
Ji gena šiandieną saldus atminimas
Dėl jūsų, draugai!.. Man kartojas žaidimas.

kopenhaga 20140222 161

Naujesniosios poezijos antologija „Vainikai“. Spaudai paruošė K. Binkis. Kaunas, bendrovės „Švyturys“ leidinys, 1921.

Prenumeruoti

Būkite informuoti apie kiekvieną naują įrašą el. paštu

Prisijunkite prie kitų 1,582 pasekėjų

%d bloggers like this: